Čia pradėjęs tarnauti argentinietis kunigas bandė kompiuterį perprogramuoti, tačiau garsas neatsirado. Aparatūra buvo išsiųsta meistrams į Lenkiją, tačiau kompiuteris grįžo vis dar be garso.
„Tada reikėjo su meistrais susisiekti. Jie angliškai ar lietuviškai nekalbėjo, tik lenkiškai, todėl per tarpininką pavyko paprašyti, kad atsiųstų instrukciją bent anglų kalba“, – pasakojo kunigas vienuolis Juanas Marcosas Coduti.
Kunigas pabrėžė nesantis programuotojas, tik mėgėjas.
„Garsas neišeina į lauką. Tada supratau, kad sugedęs ne tik kompiuteris – yra ir daugiau problemų“, – aiškino kunigas.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Garso problema buvo akivaizdi.
„Ausį prikišus čia – girdisi. O lauke panevėžiečiai negirdi nieko. Tai ir buvo problema“, – sakė J. Coduti.
Galiausiai aparatūrą sutvarkė profesionalai. Prieš Kalėdas nuo koplyčios stogo per garsiakalbį vėl pasigirdo vadinamieji kompiuteriniai varpai.
„Šv. Augustinas sako, kad varpas yra Dievo balsas – Dievas, kuris kviečia melstis“, – teigė kunigas.
Panevėžiečių vadinamoje Marijonų koplyčioje varpų skambėjimo grafikas dabar itin intensyvus – jie skamba kas valandą.
„Yra tokia tradicija bažnyčioje, kad 9, 12 ir 18 valandą meldžiamės Viešpaties Angelo maldą. Dažniausiai Lietuvoje ši malda girdima per laidotuves“, – sakė J. Codutti.
Be valandinio skambėjimo, į pavakarę įsiterpia ir papildomos giesmės bei daugiau varpų.
„Pusvalandį prieš mišias – 15, 17 valandą – varpai kviečia žmones į pamaldas. Jei suskaičiuotume, kiek kartų per parą jie suskamba su melodijomis ir be jų – nuo 7, 9, tada 9, 12, 15, vėliau 17 ir 17.30 val.“, – vardijo pašnekovas.
Varpai lydi kasdienį gyvenimą – ryte, dieną ir vakare, išlipant iš autobuso ar į jį įlipant, einant su šunimi ar būnant vienam gatvėje.
Ačiū, kad atsirado. Tai gyvybė.
Ar po ilgos tylos jie skamba ne per dažnai – klausiame aplinkinių.
„Galvojau, kad čia bus tik per Kalėdas. Deja, Kalėdos baigėsi. Dar sniego yra, cha cha. Bet ir po Kalėdų, ir po Velykų skambės. Tada jau bus per daug“, – svarstė panevėžietis Mantas.
Kiti gyventojai varpų skambėjimui abejingi.
„Garsai ir viskas. Man tai jokios įtakos neturi. Į širdį neprisibels“, – sakė panevėžietis Martynas.
Tačiau tikintiesiems varpų sugrįžimas svarbus.
„Ačiū, kad atsirado. Tai gyvybė“, – teigė moteris.
„Labai džiaugiamės. Visada malonu išgirsti“, – pridūrė tikinčioji.
Kunigas sako, kad būtų gera turėti tikrą varpinę ir tikrus varpus, tačiau kol kas tai – tik svajonė. O paprasčiausias noras – kad žaibas daugiau nebesitaikytų į koplyčios stogą.
Naujausi komentarai