Po A. Smetonos mirties – purvo dozė

Beveik fašistų pakalikas?

"Jo mirtis niekam neturės jokios prasmės." Tokios ir dar aštresnės mintys lietuvių išeivių spaudoje liejosi visą savaitę po A.Smetonos mirties.

"Ant.Smetonos užtroškimas laike gaisro, kilusio jo sūnaus name, Clevelande, sukels šioj šaly lietuvių ir amerikonų tarpe daug atgrasių komentarų. Bet anoj pusėj vandenyno, kur Raudonoji Armija ir jos lietuviški pulkai artėja prie senos tėvynės, A.Smetonos mirtis neturės nei incidento prasmės", – pranešant apie buvusio Lietuvos prezidento mirtį, buvo rašoma 1944 m. sausio 11 dienos "Vilnies" numeryje (šios ir kitų citatų kalba netaisyta).

Toliau šiame Čikagoje lietuvių kalba leistame dienraštyje pabrėžiama, jog Pirmojo pasaulinio karo metu A.Smetonos politika buvo provokiška.

Tą mintį grindžiant, cituojami jo žodžiai, pasakyti Berlyne, "Adlon" viešbutyje, 1918 m. sausio mėnesį: "Lietuviai pasitiki Vokietija ir iš tikrųjų tik ji viena gali išgelbėti prispaustą šalį."

Spekuliacijos: iškart po pirmosios Lietuvos okupacijos, 1940 m. liepą, komunistinės satyros žurnaluose pasipylė A.Smetoną pajuokiančios karikatūros, tad nekeista, kad ir po jo mirties kairuoliška išeivijos spauda atvirai šaipėsi iš žuvusio prezidento. ("Šluotos" karikatūrų faksimilės.)

Pažymima, jog "Seimų laikais (1919–1926) A.Smetona ir jo partija buvo nusmukę iki žemiausio laipsnio".

"Smetonininkų grupę nuo politinės mirties išgelbėjo gruodžio 17 d. perversmas, juodžiausias aktas naujovinėj Lietuvos istorijoj. Demokratija buvo Lietuvoje palaidota iki 1940 metų", – rašė "Vilnis".

Toliau pabrėžiama, jog politinės išminties pavyzdžiu A.Smetonai ir jo vadovaujamai grupei nuo 1926 m. buvo B.Mussolini. Vėliau pradėta taikstytis ir prie A.Hitlerio.

Lenino minėjimas – svarbesnis

Kitą dieną po pirmosios žinios apie A.Smetonos žūtį "Vilnis" perspausdino "Clevelando žinių" anonimo parašytą tekstą "A.Smetona, buvęs Lietuvos diktatorius, užtroško gaisre".

Laidotuvės: prie tragiškai žuvusio A.Smetono karsto gedi jo šeimos nariai.

"Kiek liečia Clevelando lietuvius, tai mes nejaučiame tokio nuostolio su A.Smetonos mirčia, nes jis nepadėjo lietuvius vienyti kovoj prieš nacius, Lietuvos pavergėjus. Priešingai, jis dirbo lietuvių skaldymui, savo agitacija prisidėdavo prie nacių stiprinimo", – dėstė Clevelandiečiu pasivadinęs autorius.

"Prie A.Smetonos karsto susirinko grupelė lietuvių reakcininkų. Jie ašarojo, nes buvo gaila skirtis su "tautos vadu", jautė, jog buvęs fašistinis diktatorius su savimi nešasi į kapą Lietuvos išnaudotojų stipriausio viešpatavimo visą laikotarpį", – rašė anonimas.

Toliau tvirtinama, jog A.Smetona niekada neturėjo įtakos plačioje visuomenėje. Jis esą galėjo tik jėga, tik teroru valdyti bei kitiems teroru valdantiems padėti.

Spekuliacijos: iškart po pirmosios Lietuvos okupacijos, 1940 m. liepą, komunistinės satyros žurnaluose pasipylė A.Smetoną pajuokiančios karikatūros, tad nekeista, kad ir po jo mirties kairuoliška išeivijos spauda atvirai šaipėsi iš žuvusio prezidento. ("Šluotos" karikatūrų faksimilės.)

"Prezidentystę jis gavo iš kaizerio valdžios. Tik vienas kilometras nuo A.Smetonos prezidentūros rūmų stovėjo sunkiųjų darbų kalėjimas. Čia A.Smetona laikė 600 politinių kalinių. Karštu švinu tautos vadas mokino tėvynainius. Taip per visą A.Smetonos viešpatavimą eina sukruvinti istorijos lapai. Ir prie šio baisaus kraujo tvano fašistinio karo uždegimo A.Smetona pridėjo savo rankas, kaip pridėjo rankas visi kiti fašistai. Jis 1940 metais norėjo užtraukti nacius Lietuvon, bet suokalbis buvo atidengtas: pats fašistinis diktatorius turėjo bėgti į Berlyną. Jo klapčiukai 1941 m. birželio 22-ą dieną padėjo naciams Kaune", – taip skambėjo anonimo parašytas "in memoriam" prezidentui.

Beje, to paties laikraščio paskutiniame puslapyje išspausdinta žinutė apie būsimas V.Lenino mirties paminėjimo iškilmes Čikagoje, kur rašoma, kad "Leninui mirus 1924 metais, rodėsi visas pasaulis likosi žemesnis".

"Vilnies" antismetonininkai

Tačiau ne visi angažuoti straipsniai JAV išeivių spaudoje apie A.Smetonos gyvenimą ir mirtį buvo anoniminiai.

Vieną jų parašė toks Fredas Abekas, kuris postringavo, kad A.Smetonos misija Amerikoje buvo "skaldyti lietuvių vienybę", o jo valdymo laikotarpį Lietuvoje jis įvardijo juoduoju.

F.Abeko tikras vardas Motiejus Akelaitis (1889–1946). Jis gimė Marijampolės apskrityje, o 1911 m. su tėvais atvyko į JAV.

Amerikos spaudoje dirbęs ir kairiųjų pažiūrų niekada neslėpęs žurnalistas nuo 1930 m. iki pat mirties buvo dienraščio "Vilnis" redakcijos bendradarbis.

1935 m. F.Abekas dalyvavo Lietuvoje vykusiame Pasaulio lietuvių kongrese.

Po kurio "Vilnyje" pasirodė jo straipsnis "Lietuva 1935 metais: Darbininkų ir valstiečių kovos prieš A.Smetonos diktatūrą, ir Lietuvių Kongresas Kaune".

Nelaimė: nuslopinę gaisrą, namo viduje ugniagesiai aptiko sukniubusį A.Smetoną, kuriam medikai padėti jau nebegalėjo.

Šis autorius A.Smetonai antipatijos neslėpė ir jam gyvam esant.

Dar vienas "Vilnies" bendradarbis, kuris retsykiais dienraščio tekstus versdavo į anglų kalbą, tarp jų ir ne itin pagarbų apie A.Smetonos mirtį, buvo Leonas Jonikas (1891–1969), pasirašinėjęs slapyvardžiu Laukuviškis, nes buvo gimęs Apvaršuvoje, Laukuvos valsčiuje, kur po mirties perlaidotas.

Ir svarbiausias A.Smetonos nekentėjas "Vilnyje" buvo jo vyriausiasis redaktorius, Amerikos komunistas L.Prūseika (1887–1961), tikrasis vardas – Albertas Vabalas.

Jis, pasirodo, aktyviai bendradarbiavo su to meto sovietinės Lietuvos kultūros ir partiniais veikėjais.

Tad nenuostabu, kad jo paties mirtis buvo graudžiai apraudota partiniame susirinkime Vilniuje.

Didelis komunistų draugas

L.Prūseika mirė Čikagoje 1961 m. kovo 24-ąją, praėjus vos daugiau nei 17 metų po prezidento A.Smetonos žūties, apie kurią jo redaguotame leidinyje tuomet atsiliepta itin kandžiai.

1982 metų Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje rašoma, kad L.Prūseika buvo JAV komunistų partijos narys nuo 1919 m.

"1931–1936 m. buvo pažangiųjų lietuvių judėjimui oportunistinės grupės narys, redagavo jos laikraštį "Naujoji gadynė", 1936 metais pripažino savo klaidas ir grįžo į pažangų judėjimą. Persekiotas ir kalintas (1949 m.). Parašė knygų marksizmo-leninizmo klausimais ("Karolius Marksas") ir Lietuvos istorijos "Vytautas Mažasis"), sveikino Tarybų valdžios Lietuvoje atkūrimą", – apie L.Prūseiką rašoma enciklopedijoje.

Šį jaunystės "paklydimą" kolegos iš sovietų Lietuvos L.Prūseikai, regis, atleido, nes paskui jis savo redaguojamoje "Vilnyje" su kaupu atpirko šią "klaidą".

Todėl nenuostabu, kad visuotinis liūdesys dėl jo mirties atsispindėjo ir filmuotoje 1961 m. balandžio "Tarybų Lietuvos kronikoje" (Nr.12).

"Mus pasiekė liūdna žinia. Čikagoje mirė vienas populiariausiųjų pažangiųjų Amerikos lietuvių vadovų, "Vilnies" dienraščio redaktorius L.Prūseika. Iš savo 72-ejų metų amžiaus 50 metų L.Prūseika praleido emigracijoje Amerikos lietuvių tarpe. Visas L.Prūseikos gyvenimas buvo skirtas kovai už darbo žmonių išsivadavimą iš kapitalizmo priespaudos, už jų šviesią ateitį", – gedulingu balsu kalbėjo diktorius.

"Sunku keliais žodžiai nusakyti didelį ir turiningą L.Prūseikos gyvenimą. Lietuvoje jis ėjo revoliucinio judėjimo keliais, o toliau – caro žandarai, ištremtis visam gyvenimui į Sibirą, bėgimas į JAV ir ilgametis redaktoriaus darbas "Vilnies" laikraštyje, iki pat mirties", – toliau skaitė diktorė.

Paskui pasisakė rašytojas Alfonsas Bieliauskas, kuris savo viešnagės Amerikoje metu lankėsi L.Prūseikos namuose, ten pat lankėsi ir tuometis "Tiesos" vyriausiasis redaktorius Genrikas Zimanas.

Jį skundė, kas galėjo, taip pat ir vietos komunistai.

Plačiai apie L.Prūseikos gyvenimą ir veiklą pasakojo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas draugas J.Karosas.

Jo žodžiais, L.Prūseika niekada nebus pamirštas Lietuvos darbo žmonių.

Nepatogių veikėjų sąraše

Skirtingai nei L.Prūseika, kuris buvo didelis sovietinių komunistų draugas, A.Smetona buvo priešingoje stovykloje – tarp nepatogių politinių figūrų.

Jis per Antrąjį pasaulinį karą buvo vienintelis iš visų trijų Baltijos valstybių prezidentų laisvas, dar formaliai galėjęs atnaujinti savo politinę veiklą baigiantis ar pasibaigus karui.

A.Smetona sovietams buvo nepatogus, nes Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu jis formaliai tebebuvo prezidentas, išvykęs į užsienį.

Ar sovietų tarnybos suplanavo gaisrą, siekdamos išvengti nemalonios juridinės situacijos, jokių įrodančių dokumentų kol kas niekas nerado.

Tikimybė, kad apskritai kada šio gaisro byla bus išaiškinta, labai menka.

Alfonsas Eidintas / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Solidžią monografiją apie prezidentą parašęs profesorius Alfonsas Eidintas ("Antanas Smetona ir jo aplinka") dėl jo mirties sąmokslo vis dėlto neįžvelgia ir tikina, kad didelės įtakos Vakaruose jis tuo metu neturėjo ir JAV vizą gavo tik su ta sąlyga, kad neužsiims politine veikla.

"Jis buvo labai suvaržytas, jį skundė, kas galėjo, taip pat ir vietos komunistai, kad jis kažką rašo. O jis rūpinosi Lietuvos pokario sienų klausimu, tikėjosi, kad baigsis karas, Lietuvą pakvies į Taikos konferenciją, bus atstatyta nepriklausomybė ir valstybės sienos. Jis dirbo savo darbą emigracijoje, tai natūralu. Ar jo kas labai bijojo? Turbūt ne, nes, išskyrus tą vieną vizitą į Baltuosius rūmus, nieko neįvyko", – teigė A.Eidintas.

Likus vos savaitei iki tragiškos žūties, A.Smetona viename paskutiniųjų savo viešų pasisakymų 1944 m. sausio 2-ąją kalbėjo: "Reikia eiti visokiais keliais prie vieno tikslo – kad Lietuvai būtų iškovota nepriklausomybė."

Vietos kairiesiems tai negalėjo patikti, tad nenuostabu, jog po A.Smetonos mirties ant jo viešai buvo liejamas purvas.