Geležinkelis tapo vaikų žaidimų aikštele

Teatrologė, dramaturgė, knygos apie Rasų priemiestį „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ autorė Gražina Mareckaitė gimė ir užaugo Rasose. Ji su nostalgija prisimena gimtąjį rajoną.

„Čia visada miela sugrįžti. [...] Bet tiltas jau nebe tas, – stovėdama ant geležinkelį kertančio tilto pasakoja G. Mareckaitė. – Čia buvo labai gražus arkinis tiltas – iš rausvo granito, su trimis arkomis ir plačiais porankiais, kuriais, deja, mes laipiodavome. Tas tiltas pastatytas XIX a., bet apie 1965 m. jį nugriovė ir pakeitė šituo.“

Nors šiuo tiltu eina geležinkelis, vaikai ant jo buvo įsirengę žaidimų aikštelę. Geležinkelis buvo ne tik vaikų žaidimų – neretai ir pavojingų – erdvė. Tai buvo pagrindinė į rytus važiuojančių tremtinių ešelonų trasa.

„Anglimi kūrenamas garvežys puškuodavo į rytus, Pavilnio pusę. Žmonės pro plyšius ir langelius mėtydavo raštelius, kuriuos mes rankiodavome ir nešdavome tėvams, – pasakoja dramaturgė. – Daugelyje laiškų nebuvo adreso, tik vardas. „Sudie, Maryte, mus jau veža“ – toks buvo visas laiškas.“

Kairėje baltuoja XIX a. pab.–XX a. pr. statybos namukai. Kvartalas, esantis tarp Drujos gatvės ir geležinkelio, šiandien atrodo taip pat, kaip tada, kai buvo pastatytas. „Šiam takeliui pusšimtis metų. Tie patys medžiai, tas pats grindinys, tas pats namas“, – sako G. Mareckaitė.

Tvoros rankena nekeičiama dešimtmečius

Šį gyvenamųjų namų kvartalą, dar vadinamą Rasų kolonija, pradėjo statyti Vilniaus žemės banko vadovas filantropas Juozapas Montvila. Jis buvo skirtas vidutinio sluoksnio Vilniaus inteligentams: gydytojams, teisininkams, architektams, bankų ir savivaldybės tarnautojams. Šio kvartalo gatvės pavadintos Rytų Lietuvos vietovardžiais – Mielagėnų, Švenčionių, Gervėčių gatvės, prie jų šliejasi Vitebsko ir Balstogės gatvės. Pastaroji eina palei pat geležinkelį. Pirmajame jos name užaugo G. Mareckaitė.

„Pažiūrėkite – kampe, kur dabar yra tvora, augo milžiniška rojaus obelis. Ji buvo labai derlinga. Kai rudenį ją papurtydavo, viskas būdavo nuklota obuoliukais. Visi aplinkiniai žmonės juos rinko, virė“, – pasakoja dramaturgė.

Atidariusi vartelius, G. Mareckaitė tęsia pasakojimą apie gimtąjį namą. „Bet įsivaizduokite – tie patys varteliai, ta pati tvora. Negaliu patikėti, kad, praėjus tiek dešimtmečių, rankena liko ta pati. Keista, kad kai kas čia smarkiai pasikeitė, o kai kas stovi toje pačioje vietoje: ir ši obelis čia buvo, ir alyvos, ir jazminas“, – sako G. Mareckaitė.

Po karo rūsyje gyveno iš vienuolyno išvarytos vienuolės. „Jos manęs lenkiškai klausinėdavo, kuo būsiu užaugusi. Sakydavau, kad būsiu balerina. Toks sumanymas joms nepatiko“, – prisiminimais dalijasi dramaturgė.

Anot jos, senųjų namo šeimininkų nebėra, nuosavybė dešimt kartų perparduota. „Einam, aš dar noriu apžiūrėti duris. Vasarą čia būdavo smagu. Skambindavau pianinu bei repetuodavau, ir, atidarius šias duris, plevėsuodavo užuolaidos, skambėdavo muzika“, – kalba teatrologė.

Tačiau, jos teigimu, vaizdas jau nebe toks romantiškas, koks buvo kadaise. „Yra aplūžusių, aprūdijusių biuro kėdžių ir automobilio sėdynė. Man liūdna žiūrėti“, – sako G. Mareckaitė.

Ne visi kilmingieji gyveno turtingai

Žingsniuodama Mielagėnų gatve, dramaturgė sako, kad dėl pavadinimo ši gatvė daugeliui asocijavosi su žodžiu „meluoti“. „Taip, vaikystėje tai buvo bėda. Man vis sakydavo: o, tu Mielagėnų gatvėje, tu melagė. O čia – garsi Švenčionių gatvė, joje gyveno Filibertas Fleris“, – pasakoja G. Mareckaitė.

Stanislovas Filibertas Fleris – vienas svarbiausių XIX a. pab.–XX a. pr. Vilniaus fotografų ir tapytojų. Žmonių, kurie atsimintų jo namus, nebėra gyvų, todėl tenka pasikliauti rašytiniais prisiminimais.

„Apačioje, tiesiog iš prieškambario, durys vedė į salonėlį: žalias pliušas, juodas pianinas, daug paveikslų. Toliau – valgomasis, kuriame turbūt visada valgymui padengtas stalas. Vasarą sūris, sviestas ir rūkyta mėsa pridengti nuo musių juodais vieliniais tinkleliais. Lange – kanarėlės ir daug visokių mažmožių ant palangės. Apačioje viešpatavo knygų, kavos, kepinto sviesto, senų baldų, žibalo ir aliejinių dažų kvapas. Iš prieškambario laiptai vedė į antrąjį aukštą. Siena palei visus laiptus užpildyta knygomis – ten stovėjo ilgomis eilėmis rinktiniai raštai, senos enciklopedijos, atlasai [...]“, – taip aprašomi fotografo namai.

Vaikštinėjant po Rasų koloniją ir Švenčionių gatvę, aplink kvepėjo alyvos, o netoliese baltus žiedelius jau pradėjo mesti aukšta balta akacija, augusi netoli garsiojo fotografo namų. Prie tos akacijos tebestovi namelis rudomis langinėmis – už jų gyveno G. Mareckaitės tėvų draugai.

„Čia jie vaišindavo garsiuoju pupelių tortu. Man jis buvo labai neskanus. Namas pasižymėjo aristokratiška prabanga ir kačių gausa“, – pasakoja dramaturgė.

Tokių butų, žmonių, gyvenimų Rasų kolonijoje buvo labai daug. G. Mareckaitė pasakoja, kad caro laikų ponios po karo išpardavė brangius baldus, paveikslus, kad turėtų iš ko pragyventi. Netoliese gyveno Nabokovos.

„Nors kilusios iš grafų, rašytojų giminės, tos senutės buvo varganos. Nabokovas laikėme visiškomis ubagėlėmis. Nabokovoms mirus, jų turtą degino, nes, atseit, jį laikyti arba jame kapstytis būtų nehigieniška“, – prisimena teatrologė.

Gražinos dėdę amžininkai laikė didvyriu

O štai Vitebsko ir Polocko gatvių kampe stovi namas, vėjyje gražiai linguoja petunijos. Ant vartelių – perspėjimas, kad valdas saugo piktas šuo.

„Tai – buvęs ponios Michalovskos, Antano Vivulskio pusseserės ir patikėtinės, namas. A. Vivulskis – labai didelė Vilniaus asmenybė, – sako G. Mareckaitė. – Tiesa, nors žinojau, kad Trijų kryžių paminklas nugriautas, bet nežinojau, kad tai A. Vivulskio projektas. O toji senutė atrodė tiesiog kaip senutė, ir tiek.“

Rasų kolonijos gatvelės – trumpos ir ūksmingos. Prie mažų namų – tvorelės, dailūs sodeliai, juose žydi gudobelės, kai kur – piktžolių valdos. Ten, kur buvo pirmieji G. Mareckaitės namai, dabar stovi garažai.

Netoliese – Turgelių gatvė. Ten gyveno Gražinos dėdė Pranas Žižmaras, kurio ji niekada taip ir nematė. P. Žižmaro pavardė labai garsi tarpukario Lietuvoje. 1938 m. pavasarį lenkiškajame Vilniuje vyko antilietuviški mitingai, kurių metu pasisakė vienas aršus lietuvybės priešininkas, lenkų karininkas Jerzy Chom-Chomskis. Jį, gindamas Lietuvos garbę, į dvikovą (beje, nelegalią, nes Lenkijoje dvikovos buvo uždraustos) iškvietė P. Žižmaras.

Dvikovą kardais laimėjo P. Žižmaras. Po šios garsiai nuskambėjusios dvikovos amžininkai jį laikė Vilniaus ir Lenkijos didvyriu. Atsitiktiniam praeiviui apie G. Mareckaitės dėdę primena (o gal ir supažindina) ant jo namo kabanti atminimo lenta. Apie P. Žižmarą rašoma: „Garbingas Lietuvos sūnus, skautas, mokytojas, vadovas, sporto organizatorius Vilniaus krašte. Represuotas, miręs Komijoje.“

„1940 m. jį iš čia išvežė, o 1944 m. jis mirė Sibire“, – pasakoja G. Mareckaitė.