Gali apsaugoti nuo pavojų

Vaiko teisių gynėja Evelina Firaitė-Ryliškienė tikina, kad tai, ką vaikas veikia pasibaigus paskutinei pamokai, padės atsiskleisti jo asmenybei, kūrybiškumui bei formuotis draugų ratui.

„Juk, kai kalbame apie paauglius, mes kalbame apie visuomenės jautriausią dalį – vaikus. Ir šis vaikų amžiaus tarpsnis – paauglystė – labai sudėtingas laikotarpis, nes labai daug vidinės sumaišties, vidinių konfliktų, daug klausimų, eksperimentų, nebūtinai gerai besibaigiančių“, – sako vaiko teisių gynėja.

Ji priduria, kad būtent užklasinės veiklos gali apsaugoti jaunuolį nuo įsivėlimo į pavojingas veiklas ar bendravimo su pavojingai besielgiančiais žmonėmis.

Tarsi pagalbos šauksmas

Vaiko teisių gynėjų praktika rodo, kad itin dažnai iš jauno žmogaus kylanti agresija, noras griauti, priešintis taisyklėms, įžeidinėti slepia vidinius sunkumus. Tad specialistai pataria priežasčių dėl netinkamo vaiko elgesio ieškoti jo artimiausioje aplinkoje: namuose, mokykloje.

Anot E. Firaitės-Ryliškienės, labai svarbu netinkamą, kartais grubų paauglio elgesį ar užsisklendimą savyje vertinti ne tik kaip paauglio hormonų kaitos pasekmes, o kaip pagalbos šauksmą.

Popamokinėse veiklose vaikai gali save įprasminti, atrasti save, suprasti save kaip asmenį, bendruomenės narį, labiau pasitikėti savimi.

„Galbūt paauglys patiria ar patyrė įvairų smurtą. Ir tai gali būti atoveiksmis jo iššaukiančio elgesio išraiškos. Gali būti, kad jis elgiasi netinkamai, bando laužyti taisykles, įžeidinėti, menkinti, nes jam viduje labai skauda. Gali būti, kad jis namuose mato netinkamo elgesio modelį ir tai atkartoja bendraamžių grupėje. O gal būti ir tiesiog noras įsiprasminti, noras būti priimtu ir mylimu, nes galbūt šeimoje to trūksta“, – svarsto vaiko teisių gynėja.

Tad, anot jos, ryšys su vaiku, atviras, nuoširdus komunikavimas šeimoje, mokykloje bei vaiko dalyvavimas jį dominančiose papildomose veiklose, gali prisidėti prie teigiamų vaiko patirčių bei visomis prasmėmis saugesnio kelio iki pilnametystės.

Svarbus šeimos vaidmuo

Be abejo, didžiulį ir kone svarbiausią vaidmenį paauglio gyvenime atlieka tėvai. Paauglystėje santykiai su tėvais tampa sudėtingi lyg „amerikietiški kalneliai“, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog jie jiems mažiau svarbūs nei su bendraamžiais.

Todėl tėvams, kaip suaugusiems, svarbu susidūrus su sunkumais, pavyzdžiui, paauglio priešiškumu, abejingumu, nenuleisti rankų, rodyti patiems iniciatyvą bendrauti su vaikais, o tuo pačiu ne tik kalbėti, bet ir ieškoti bendravimo būdų, kurie skatintų tarpusavio supratimą, pasitikėjimą, atvirumą ir pagarbą.

„Vaikai turi žinoti, kad tėvai yra šalia, ir nors ir kaip gali būti sunku, pasiruošę išklausyti be išankstinių nuostatų ir moralizavimo, padėti ieškoti galimų sprendimų“, – pabrėžia vaiko teisių gynėja.

Taip pat svarbu užtikrinti vaikų užimtumą ir suteikti jiems prasmingą laisvalaikį, kuris sumažintų destruktyvaus elgesio riziką. „Tarptautinė praktika rodo, kad popamokinėse veiklose vaikai gali save įprasminti, atrasti save, suprasti save kaip asmenį, bendruomenės narį, labiau pasitikėti savimi. Tada nėra poreikio netinkamais būdais siekti pasijusti svarbiam“, – sako E. Firaitė-Ryliškienė bei priduria, kad vaikams atrasti save per popamokinius užsiėmimus padėtų tėvų noras išgirsti vaiką bei girdėjimas, pagalba suprasti, kokia veikla būtent pačiam vaikui yra prie širdies ar kelia smalsumą.

Save atrasti padės savanorystė

Net ir mažiau pasiturinčioms šeimoms vaiko teisių gynėjai turi patarimą. Kiekvienoje savivaldybėje yra ir nemokamų būrelių, dienos centrų, kuriuos finansuoja savivaldybė arba valstybė. Tad net ir toms šeimoms, kurios neišgali savo vaikų leisti į būrelius, išeičių rasti įmanoma.

Vaiko teisių gynėjai ragina nepamiršti savanorystės. „Galbūt Lietuvoje vis dar neįprasta sutikti savanoryste aktyviai užsiimančius vaikus, paauglius, tačiau tai puikus laisvalaikio įprasminimas. Savanoriaudamas jaunuolis galėtų atrasti save ir labai naudingai leisti laiką, pridėtinę vertę kurdamas ir visuomenei. Kai prisidedi prie aplinkinių gerovės, mažėja noras eiti ir griauti, niokoti. Labiau norisi išsaugoti ir kurti“, – tiki E. Firaitė-Ryliškienė.

Ne tėvų noras, o vaikų pasirinkimas

• Būrelių parinkimas ir lavinimas turėtų atspindėti ne tėvų, bet vaiko poreikius. Jeigu tėvai gailisi, kad patys neturėjo galimybės lankyti tam tikrų būrelių ir lavinti savo įgūdžių, jie kartais perlenkia stengdamiesi savo vaikui suteikti viską, kas tik įmanoma.

• Renkantis būrelį svarbu akcentuoti ne pasiekimus ar įgūdžius, bet tai, kad vaikas smagiai praleistų laiką. Su mokyklinio amžiaus vaiku reikėtų iš anksto susitarti, kad jis būrelį palankytų bent pusmetį ar metus, o jau tada spręstų – patiko ar nepatiko. Jeigu vaikui labai blogai, jo nereikėtų versti lankyti per prievartą.

• Kiekviename būrelyje būna laikotarpių, kai kažkas nepasiseka ir reikia išbūti, išlaukti, įveikti iškilusį sunkumą ar iššūkį. Todėl svarbu kalbėtis su vaiku, klausti, kaip jam sekasi, kodėl jam nepatinka būrelis ir pan.

• Dažnai mokyklinio amžiaus vaikai eina į būrelius kaip į darbą. Po mokyklos jie keliauja į kokį nors būrelį penkias dienas per savaitę. Toks vaikas yra pervargęs, nešantis ant pečių didžiulę naštą ir dar turi gerai pasirodyti visuose tuose būreliuose.

• Mokykliniame amžiuje užtenka apsiriboti vienu ar dviem būreliais, kad tai netaptų etatiniu darbu, nes tuomet vaikai praranda motyvaciją ir viską daro tik norėdami atitikti tėvų lūkesčius.