Iki Kalėdų esame kviečiami susilaikyti nuo to, kas nebūtina, atsigręžti į stokojančius, kenčiančius žmones.

Anksčiau per pasninką žmonės tris kartus per savaitę nevalgydavo nieko iš pieno ir mėsos. Dabar akcentuojama, kad to nepakanka, tikintieji raginami prisidėti, kad ir skurdžiausiai gyvenantys, laisvės netekę žmonės pajustų esantys bendruomenės nariai ir kartu su visais švęstų Kalėdas.

Pirmuoju Advento sekmadieniu taip pat pradedami nauji liturginiai metai. Bažnyčia primena, jog jos bendruomenės nariai turi susilaikyti nuo triukšmingų pasilinksminimų. Reiktų nepamiršti ir pasninkauti penktadieniais, nors penktadieninis pasninkas katalikams privalomas ištisus metus.

Pirmąjį Advento sekmadienį bažnyčiose šventinami kalėdaičiai, kurių tikintieji gali įsigyti zakristijose prieš ir po Šv. Mišių.

Advento trukmė nevienoda. Pasiruošimo Kalėdų šventėms laikas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas ir tęsiasi nuo 22 iki 27 dienų.

Laukiant švenčių pradedami pinti Advento vainikai. Ši tradicija iš pradžių turėjo religinę funkciją: pranešti, ypač vaikams, kad artėja Kalėdos, paskatinti visus bendrai maldai, priminti, kad Jėzus yra tikroji šviesa, kuri nugali tamsumas ir blogį.

Šiais laikais Advento vainikai puošia ne tik tikinčiųjų namus, bet ir bažnyčias, parduotuves, aikštes.

Keturios vainiko žvakės simbolizuoja keturias Advento savaites. Švedijoje visos žvakės - baltos spalvos, Austrijoje - violetinės, raudonos, rožinės ir baltos. Pagal paplitusią tradiciją, pirmoji žvakė - Pranašo, antroji - Betliejaus, trečioji - Piemenų, ketvirtoji - Angelų.

ELTA primena, kad pirmą Advento vainiką įžiebė Hamburgo našlaičiai XIX a. - mieste, kur tuomet buvo daug vaikų, augančių be tėvų.

Neturėdami namų, jie elgetaudavo ir miegodavo gatvėse, o nepriteklių prispausti neretai tapdavo nusikaltėliais ir patekdavo į kalėjimą.

Tokiais vaikais pradėjo rūpintis jaunas evangelikų bažnyčios pastorius Johannas Heinrichas Wichernas (1808-1881). Per Adventą jis su globotiniais rinkdavosi pasimelsti, o vieną kartą sugalvojo, kad nuo gruodžio pirmos dienos kiekvienas vaikas uždegs po spalvotą žvakutę. Atėjus Kalėdoms ant medinio rato degė visos dvidešimt keturios žvakutės - tikras šviesos vainikas.

Vaikams tai labai patiko, todėl nuo 1851 metų jie patys pradėjo vainiką puošti eglės šakomis - gyvybės simboliu.

Netrukus ši graži idėja paplito ir šeimose, tačiau aštuonioliktojo šimtmečio pabaigoje jau liko tik keturios žvakės, atitinkančios keturis Advento sekmadienius.