Prestižines Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijas pretenduoja gauti 14 kūrėjų, tačiau jas gaus tik šeši. Kokie kūrėjai yra verti šio apdovanojimo, klausėme kauniečių pretendentų.
Fotomenininkas Romualdas Rakauskas:
– Mano šansai labai maži. Šiemet kandidatų sąraše – labai galingų vyrų kompanija. Visus labai gerbiu, visi labai verti premijos. Bus labai didelė konkurencija, premijos negavusiajam tikrai bus labai skaudu. Aš toks žmogus, kuris pasirengia blogesniam variantui. Man būtų didelė staigmena, jei gaučiau šį apdovanojimą.
"Nacmenus", tiesa, tai bjaurus naujadaras, pristatome "Nemuno" žurnale. Pernai buvo beveik vienos moterys. Savo vietą tarp laureatų užleisčiau moteriai, bet ne bet kuriai, juk yra dar ir kūryba. Pavyzdžiui, Raminta Šerkšnytė yra šiuolaikinė kompozitorė. Buvau labai nustebintas, kai ji buvo pasiūlyta į nacionalinės kultūros ir meno premijos laureates, aš jos net nežinojau. Pasirodo, ji labai rimta kompozitorė, staigiai iššoko. Na, o štai Rūta Staliliūnaitė – išdirbo visą amžių.
Manau, yra kvaila, kad iš šešių tik viena premija skiriama už viso gyvenimo kūrybą, o penkios – už naujausius darbus. Kur dingsi, žmogau? Visas gyvenimas eina iš paskos. Antai aš sukūriau naujausius darbus – monografiją, "Užuovėją". Bet čia pat šleifu eina "Žydėjimas" ir kiti mano darbai. Ir su visais kūrėjais tas pats. Jonas Jurašas, neabejoju, tikrai gaus premiją, netrukus bus jo spektaklio premjera. Negi nusibraukia ankstesni geri jo spektakliai?
Kažkas iš komisijos narių yra pasakęs, kad reikėtų penkias premijas skirti už viso gyvenimo kūrybą ir vieną – už naujausią darbą. Žmonės šią premiją užsidirba viso gyvenimo kūryba. Solidus piniginis paskatinimas menininkui – labai svarbus. Iš kandidatų nė vienas juk nėra milijonierius. Pavyzdžiui, aš esu pensininkas. Žinot, kokios dabar pensijytės. Šiurkščiai pasakysiu, bet visi menininkai yra skurdžiai, jie tikrai negali sau leisti kelionių į Bahamų salas.
Kompozitorius Giedrius Kuprevičius:
– Atleiskit, nelabai norėčiau kalbėti šia tema, kol rezultatai nėra aiškūs. Šiuo klausimu absoliučiai neturiu ką pasakyti. Luktelėkime, kada paaiškės laureatai, tada bus galima komentuoti. Kiekvienas turi savo nuostatas. Mano įsitikinimu, dabar apie tai kalbėti būtų nekorektiška.
Architektas Eugenijus Miliūnas:
– Visada buvo akcentuojamas fizinis, matomas žmonių darbas, o intelektuali kūryba buvo nustumta į šalį. Dabar, manau, bandoma iš esmės įvertinti šių žmonių intelektualios veiklos pastangas, skiriamos tiek meno, tiek mokslo premijos. Intelektuali veikla yra pagrindas pažangesniam materialiniam visuomenės vystymuisi. Galbūt žmogui trūksta materialinių dalykų, tačiau mintis yra labai laki, ji gali išsiplėtoti ir suteikti bet kuriam iš mūsų tam tikrą dvasinį ir materialinį gyvenimo įprasminimą.
Skiriamų premijų dydžiai tikrai nemaži, ypač šiais laikais. Kai kuriems dailininkams ir kitiems menininkams, kurių menas yra nekomercinis, pinigų kaip tik ir reikėtų skirti. Tačiau manau, kad padėti jiems reikėtų kitu būdu, kad jie turėtų galimybę geriau išreikšti save, kad apskritai išliktų meno pasaulyje.
Dar labai svarbu, kad šių premijų skyrimas visuomenei būtų tinkamai pateikiamas, kad nesusipriešintų mokslininkai, menininkai ir apskritai žmonės. Visuomenė turi suprasti, už ką tos premijos teikiamos, kokia viso to prasmė.
Yra ne vienas architektas, gavęs kultūros ir meno premiją. Pavyzdžiui, Saulius Juškys, Kęstutis Pempė. Pats galvoju, kad architektūra nėra menas pažodžiui. Kaip literatūra yra šiek tiek atsiskyrusi nuo meno, taip ir architektūra nėra menas, bet joje yra labai daug kūrybinės veiklos. Joje yra daug mokslo.
Žmonės vaikšto tarp pastatų ir jiems atrodo, kad jie viską supranta, viską gali lengvai vertinti. Tikrosios, ne komercinės, architektūros esmė yra labai sudėtinga. Šioje srityje mūsų visuomenė beveik visiškai neišprususi. Ir Vakarų pasaulyje ji ne taip paprastai suprantama. Pavyzdžiui, Italijoje, gyvendami geros architektūros aplinkoje, žmonės natūraliai pripranta prie tokios kokybės. Tačiau norint būti išprususiu architektūroje reikia papildomų pastangų: skaityti knygas, analizuoti, dalyvauti diskusijose – nepakanka vien vaikščioti gatvėmis.
Matyti architektūrą žmonės pradeda tik tada, kai nusprendžia įsirengti butą, statyti namą ar biurą, bet ir tada gilinimasis būna tik labai pirmapradžio lygio. Visuomenė net nenutuokia, kiek daug ji nesupranta. Vėlgi – tai būdinga ne vien lietuviams. Architektūra – tai kūrybos sritis, kuri ir anksčiau buvo skirta tik elitui. Tik pastarąjį šimtmetį prasidėjo demokratėjimo procesai.
Kuriant pastatus reikia labai daug žinoti, išmanyti ir mene, ir moksle, ir filosofijoje, ir socialiame pasaulyje. Spręsti tokias lygtis labai sudėtinga. Su savo mintimis dažnai liekame už viešosios nuomonės ribų. Nenoriu sakyti, kad žmonės yra neintelektualūs, žemesnio sluoksnio ar antraeiliai. Tačiau, nesusipažinus su architektūros kalba, turinčia labai daug atspalvių, ją suprasti sunku. Žmonės nebent intuityviai jaučia.
Kažin kada, kai sukūriau M.Žilinsko dailės galeriją, dalininkas Rimvydas Jankauskas (Kampas) labai pagerbė mane. Jam atrodė, kad jei iš plytų ir akmenų galima sukurti kažkokią emociją, yra nepaprastai daug. Jis žinojo, kaip sunku tai padaryti su sąlygiškai minkšta medžiaga – dažais.
Naujausi komentarai