Prezidento šimtmetis: 100 Valdo Adamkaus gyvenimo įvykių

JAUNYSTĖ PIRMOJOJE LIETUVOS RESPUBLIKOJE (1926–1944)

1926 metų lapkričio 3 dieną Voldemaras Adamkavičius gimė Kaune. Tėvas – vienas pirmųjų Lietuvos karo lakūnų Ignas Adamkavičius, motina – Susisiekimo ministerijos tarnautoja Genovaitė Adamkavičienė. Patėvis – Kauno savivaldybės tarnautojas Stasys Karalis, brolis iš antrosios motinos santuokos – Česlovas, sesuo – Violeta.

1933 metų rugsėjį pradėjo lankyti Kauno Jono Jablonskio pradžios mokyklą. „Ne tik pirmąsias žinias, bet ir pirmąsias patriotizmo, Lietuvos meilės pamokas gavau Jono Jablonskio pradžios mokykloje“, – V. Adamkus teigė Arno Ališausko užrašytuose „Pokalbiuose nesilaikant protokolo“. Ten pat jis šiltai prisiminė Kristaus Prisikėlimo baziliką, Žaliakalnio funikulierių, šiuo metu neveikiantį.

1939 metais pradėjo penkerius metus trukusius mokslus Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Kaip monumentalioje biografijoje „Adamkus“ rašo istorikas Egidijus Aleksandravičius, „pažymiai buvo vidutiniški, o kalbos, literatūros ir istorijos dalykai aiškiai buvo arčiau širdies“, bet gimnazijoje išryškėjo V. Adamkaus lyderystės bruožai.

1940 metų birželio 15 dieną į Kauną įžengusi Raudonoji armija žadino nerimą ir paauglišką patriotizmą. Memuaruose „Likimo vardas – Lietuva“ V. Adamkus prisimena, kad naujam mokyklos politikos ideologui skelbiant stalinistinę propagandą ir paleidus „Internacionalą“, gimnazistai į tai atsakė Lietuvos himnu – taip „baigėsi vaikystė ir atėjo suvokimas, kad esu savo šalies pilietis, kuriai privalau tarnauti tol, kol baigsis man Dievo skirtas laikas“.

1941 metų birželio 22 dieną Lietuvių aktyvistų frontui pradėjus sukilimą prieš sovietų okupaciją, kitą dieną per Kauno radiofoną V. Adamkus išgirdo pareiškimą dėl Lietuvos nepriklausomybės, trukusios tik gerą mėnesį, atkūrimo. „Toks džiaugsmas bendras, kurį prilyginčiau tam, kaip Kovo 11-ąją atgavome laisvę“, – naujienų portalui „15min“ pasakojo jis.

1941–1942 metais, nacių okupacijos metu, tapo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariu, įsitraukė į pogrindžio veiklą. Platino leidinius „Laisvės kovotojas“, „Nepriklausoma Lietuva“.

1943 metais kartu su bendraklasiais Gabrieliumi Žemkalniu, Liūtu Griniumi, vėliau – ir Benediktu Mačiuika ėmė leisti pogrindinį leidinį „Jaunime, budėk!“. Kaip 1981-ųjų „Aiduose“ rašė L. Grinius, išleista 14 laikraščio numerių.

1944 metų liepą su šeima pasitraukė į Vokietiją, apsistojo karo pabėgėlių stovykloje netoli Breslau, dabartinio Vroclavo.

1944 metų rugpjūtį vienas grįžo į Lietuvą, kur prisijungė prie Tėvynės apsaugos rinktinės, bataliono štabe buvo paskirtas vertėju. Spalį dalyvavo Sedos kautynėse prieš Raudonąją armiją. „Neturėjome jokių ginklų ir visai negalėjome priešintis, tačiau sovietai atidengė į mus pašėlusią ugnį“, – prisimena knygoje „Likimo vardas – Lietuva“.

1944 metų spalį, dėl gerai treniruotų kojų išsigelbėjęs Sedoje, pasiekė Kretingą. Ten, traukinyje pasislėpęs po vokiečių tanku, vėl pasitraukė į Vokietiją. Metų pabaigą praleido smarkiai bombarduojamame Berlyne.

IŠEIVIJA VOKIETIJOJE (1945–1949)

1945 metais, gavęs pabėgėlio mokinio statusą, gyveno įvairiose perkeltųjų asmenų stovyklose, traukdamasis gilyn į JAV kontroliuojamas Vokietijos teritorijas, susitikdamas ir vėl išsiskirdamas su šeimos nariais.

1946 metų birželį kartu su keliasdešimt abiturientų baigė Eichšteto lietuvių gimnaziją. Šiame mieste taip pat susipažino su būsima žmona Alma Nutautaite.

1946 metais įstojo į Miuncheno Liudviko Maksimiliano universiteto Gamtos fakultetą. Po vienerių mokslo metų studijas metė ir išvyko į Augsburgą, kur gyveno patėvis su broliu.

1948 metų liepą–rugpjūtį Niurnberge surengtoje Pavergtųjų tautų olimpiadoje šuoliuose į aukštį ir į tolį iškovojo du aukso medalius, o sprinto rungtyse – du sidabro medalius. Žaidynėse varžėsi 18 tautų, tarp jų – Baltijos valstybių, Lenkijos, Ukrainos su savo vėliavomis, himnais. Vienas aktyvių olimpiados organizatorių V. Adamkus šiame renginyje, pasak E. Aleksandravičiaus, „tapo sporto didvyriu“.

1948–1949 metais krepšininko Zenono Puzinausko dėka dirbo Pasaulinės jaunųjų krikščionių sąjungos (YMCA) atstovu tranzitinėje stovykloje, per kurią pabėgėliai migravo į JAV, Kanadą, Australiją. Rūpinosi jų užimtumu, daugiausia – per sportą.

IŠEIVIJA JUNGTINĖSE AMERIKOS VALSTIJOSE (1949–1997)

1949 metų rugpjūčio 17 dieną su mama, patėviu, broliu ir seserimi iš Brėmerhafeno uosto JAV karo transporto laivu išplaukė į Niujorką. „Žiūrėjau, kaip tolsta Europos krantai, ir, graudulio apimtas, savęs klausiau: ar kada nors vėl pamatysiu Lietuvą?“ – rašoma memuaruose „Likimo vardas – Lietuva“.

1949 metų rudenį Čikagoje įsidarbino automobilių dalių fabrike, vėliau dirbo braižytoju inžinerijos firmoje. Kartu ėmėsi vakarinių studijų Ilinojaus technologijos institute.

1951 metų rugsėjo 1 dieną susituokė su Alma Nutautaite.

1951 metais su Čikagos studentais įkūrė lietuvių išeivių sporto klubą „Lituanica“ ir jam pirmininkavo iki 1953 metų. Prieš tai pirmininkavo sporto klubui „Grandis“. Ši veikla ankstyvoje emigracijoje leido puoselėti lietuvių sporto ir kultūrinį gyvenimą.

1952 metais pašauktas į JAV kariuomenę, mokėdamas daug kalbų, dirbo vertėju. „Rusų kalba mane išgelbėjo nuo dalyvavimo kare, nes neilgai trukus mano dalinį iš apmokymų stovyklos išsiuntė į Korėjos pusiasalį ir labai daug ten pakliuvusių vyrų niekuomet negrįžo“, – teigia knygoje „Likimo vardas – Lietuva“.

1954 metų rugsėjį prisidėjo prie liberalios studentų organizacijos „Santara“ steigimo. Prieš tai, pokario Vokietijoje, dalyvavo jaunimo organizacijos „Šviesa“ veikloje. 1957 metais judėjimams Mičigano valstijoje susijungus, buvo „Santaros-Šviesos“ vicepirmininku (1958–1965), nuo 1967 metų – pirmininku. Federacijos principas „Veidu į Lietuvą“ ragino palaikyti gyvą ryšį su okupuota šalimi.

1955 metais Voldemaras Adamkavičius vardą pasikeitė į Valdą Adamkų. Kaip biografijoje pažymėjo E. Aleksandravičius, tai „reiškė galutinį imigranto krikštą ir savo amerikietišką tapatybę įtvirtinantį simbolinį veiksmą“, kartu – „lietuviškos formos galutinį sulietuvinimą“.

1956 metų birželio 14 dieną V. Adamkus kaip lietuvių jaunimo delegacijos vadovas įteikė JAV viceprezidentui Richardui Nixonui (Ričardui Niksonui) šalies lyderiui Dwightui Eisenhoweriui (Dvaitui Eizenhaueriui) adresuotą peticiją dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir tremtinių sugrąžinimo su daugiau nei 38 tūkst. parašų. Organizavo 1958 metų vasario 16-osios jaunimo memorandumą Jungtinėms Tautoms dėl Baltijos šalių nepriklausomybės atstatymo.

1961 metų sausio 28 dieną Ilinojaus technologijų institute atsiėmė statybų inžinieriaus diplomą. V. Adamkaus studijos užtruko dėl sukurtos šeimos (nors Adamkai neturėjo vaikų), mokslų derinimo su darbu, visuomeninių ir sporto veiklų, pastebi E. Aleksandravičius.

1962 metais su žmona iš verslininko, būsimo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininko Juozo Bačiūno perėmė „Tabor Farm“ poilsiavietę Mičigane, kur vykdavo „Santaros-Šviesos“ suvažiavimai, skleidėsi lietuvių inteligentijos idėjos.

1963 metų vasario 16 dieną su Amerikos lietuvių bendruomenės tarybos delegacija dalyvavo priėmime pas prezidentą Johną F. Kennedy (Džoną Kenedį) su memorandumu dėl Lietuvos padėties. V. Adamkus išbandė prezidento supamąją kėdę, o šis pagyrė lietuvio akcentą, taip suteikdamas pasitikėjimo kalbėti angliškai, rašoma memuaruose „Likimo vardas – Lietuva“.

1968 metais Respublikonų partijoje pradėjo politinę karjerą, senatoriaus Everetto Dirkseno komandoje dalyvavo rinkimuose į Čikagos apygardos sanitarijos patikėtinių tarybą. Mandato negavo, bet rinkimų kova parodė V. Adamkaus populiarumą ir patrauklumą.

1970 metais, sulaukęs pasitikėjimo iš E. Dirkseno, pradėjo federalinio pareigūno karjerą naujai įkurtoje JAV Aplinkos apsaugos agentūroje (EPA), paskirtas administratoriaus pavaduotoju 5-ojo regiono, apėmusio Ilinojaus, Indianos, Mičigano, Minesotos, Ohajo ir Viskonsino valstijas.

1972 metais pradėjo dirbti JAV derybų su Sovietų Sąjunga delegacijoje dėl aplinkosaugos, šios pareigos jam leido periodiškai lankytis okupuotoje Lietuvoje. Pirmąkart po beveik 28 metų į gimtinę sugrįžo 1972-ųjų liepą, po derybų Maskvoje „užsispyręs nuvykti į tą išsapnuotą Lietuvą“ ir dėl to paspaudęs JAV ambasadorių, pamena „Pokalbiuose nesilaikant protokolo“.

1981 metais paskirtas JAV Aplinkos apsaugos agentūros 5-ojo regiono administratoriumi. Pirmininkavo delegacijai tarptautinėje JAV ir Kanados Didžiųjų ežerų komisijoje, prisidėjo prie šių ežerų išvalymo. Tapo žymiu aplinkosaugos pareigūnu, kurį prezidentas Ronaldas Reaganas (Ronaldas Reiganas) praminė „Mister Lithuania“ – „Ponu Lietuva“ („Pokalbiai nesilaikant protokolo“).

1983–1997 metais, būdamas JAV aplinkosaugos paramos Baltijos šalims koordinatoriumi, padėjo Lietuvos universitetams ir aplinkosaugos institucijoms įsigyti mokslinės literatūros, įrangos, prisidėjo prie vandenvalos įrenginių Marvelėje, Kaune, atsiradimo.

1988 metais, įsikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, ėmėsi aktyvaus lobizmo Vašingtone, remdamas valstybės išsilaisvinimą, dalyvavo laisvės mitinguose dėl Lietuvos nepriklausomybės siekio.

1990 metais, po Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo, veikė JAV Kongrese ir administracijoje siekdamas valstybės diplomatinio pripažinimo. Liepą, vykstant Pasaulio lietuvių sporto žaidynėms, sužinojęs apie Medininkų žudynes, V. Adamkus pasakoja tiesiogiai susisiekęs su Maskvoje viešėjusiu JAV prezidentu George'u Bushu (Džordžu Bušu) vyresniuoju ir prašęs Michailui Gorbačiovui kelti klausimą dėl Lietuvos žmonių genocido, vykdomo su Maskvos žinia („Pokalbiai nesilaikant protokolo“).

1992 metais padėjo surengti pirmąjį „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą Lietuvoje, Anykščiuose. Lankydamasis Lietuvoje sulaukdavo žmonių klausimų, ar neketinąs kelti kandidatūros į prezidentus. Kaip rašė „Literatūra ir menas“, 1996-ųjų „Santaros-Šviesos“ suvažiavime V. Adamkus sutiktas itin šiltai, nes su jo vardu „ne vienas Respublikos pilietis sieja geresnio gyvenimo viltis“.

1992 metų rudenį ėmėsi vadovauti diplomato Stasio Lozoraičio kampanijai pirmuosiuose nepriklausomoje Lietuvoje surengtuose prezidento rinkimuose, kuriuos 1993 metų vasario 14 dieną triuškinančiai, surinkęs 60,1 proc. balsų, laimėjo Lietuvos demokratinės darbo partijos kandidatas Algirdas Brazauskas. Po šių rinkimų, kaip rašo E. Aleksandravičius, S. Lozoraitis tarė: „Dabar tavo eilė, Valdai...“

1995 metais apdovanotas JAV prezidento Billo Clintono (Bilo Klintono) aukščiausiu civiliniu apdovanojimu už vadybinį darbą federalinėje tarnyboje.

1996 metų rudenį įsitraukė į Seimo rinkimų kampaniją, nuosaikiai remdamas Lietuvos centro sąjungą, išreiškė palaikymą sąrašo lyderiui Romualdui Ozolui. Partija parlamente iškovojo 13 mandatų, o V. Adamkus memuaruose „Likimo vardas – Lietuva“ teigė šios kampanijos metu „pamažu įsitikinęs, kad iš tiesų reikia kelti savo kandidatūrą į prezidento postą“.

1997 metų kovą atsistatydino iš tarnybos JAV Aplinkos apsaugos agentūroje, apdovanotas gamtosaugos aukso medaliu. V. Adamkus laikomas aukščiausias federalines pareigas užėmusiu lietuviu ir ilgiausiai jas išlaikiusiu aukšto lygio vadovu. Agentūros 5-ajame regione jis dirbo keičiantis šešiems JAV prezidentams.

PIRMOJI PREZIDENTO KADENCIJA (1997–2003)

1997 metų kovo 18 dieną Vilniuje surengtoje spaudos konferencijoje patvirtino ketinantis siekti Lietuvos prezidento posto, kalbėjo „su Lietuvos gyventojais perėjęs įvairias buvusios sovietinės santvarkos fazes ir žinantis žmonių vargus“, taip pat sakė, kad „Lietuvos vieta yra tik tarp Europos visuomenės narių, o NATO yra šalies saugumo garantas“.

1997 metų spalio 10 dieną Vilniaus apygardos teismas panaikino nepalankų Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimą dėl sėslumo cenzo ir atvėrė kelią V. Adamkų registruoti kandidatu į prezidentus. VRK prieš tai buvo nutarusi, kad V. Adamkus negali būti laikomas pastaruosius trejus metus gyvenusiu Lietuvoje.

1997 metų gruodžio 21 dieną prezidento rinkimų pirmajame ture užėmė antrą vietą su 27,9 proc. balsų, pirmas buvo Artūras Paulauskas su 45,3 proc. rinkėjų palaikymu. Kaip biografijoje rašo E. Aleksandravičius, atsilikimas buvo didelis, bet „Adamkaus štabas tas dvi savaites tarp pirmo ir antro rinkimų turų nepanikavo, nors suprato nesą favoritai“.

1998 metų sausio 4 dieną prezidento rinkimų antrajame ture surinko 50,4 proc. balsų ir nugalėjo Artūrą Paulauską, gavusį 49,6 proc. rinkėjų palaikymą. V. Adamkus varžovą aplenkė tik 14 tūkst. 256 balsais.

1998 metų sausio 16 dieną kaip išrinktasis prezidentas Vašingtone dalyvavo JAV ir Baltijos šalių partnerystės chartijos pasirašymo ceremonijoje. Lietuvos politikai iš esmės sveikino šį dokumentą, jį vertindami kaip paramą šalims siekiant NATO narystės, tuo metu Maskva kartojo neigiamą savo poziciją dėl Baltijos valstybių prisijungimo prie Aljanso.

1998 metų vasario 26 dieną prisiekė Seime ir pradėjo eiti prezidento pareigas. Inauguracinėje kalboje V. Adamkus pabrėžė, kad „bet kokia mūsų gyvenimo pažanga yra galima tik išugdžius, įtvirtinus moralės standartą, pagal kurį už savo žodžius ar poelgius žmogus būtų atsakingas ir sau pačiam, ir kitiems“, deklaravo siekį būti visų Lietuvos žmonių prezidentu, rūpestį kuo greičiau valstybei tapti NATO ir Europos Sąjungos nare. „Aš – vienas iš jūsų. Aš – su jumis“, – kalbą užbaigė V. Adamkus.

1998 metų balandžio 1 dieną pradėjo pirmąjį oficialų užsienio vizitą į Lenkiją, kur susitiko su vietos lietuviais, valstybės vadovais, tarp jų – prezidentu Aleksandru Kwasniewskiu (Aleksandru Kvasnevskiu). Šis minėjo apsikeitimą telefonų numeriais, juokaudamas, kad „dabar galime skambinti vienas kitam net iš miegamojo“, o V. Adamkus teigė, jog vizitas turėtų būti „aiškus ženklas visai Europai, kad tos dvi tautos dirbs kartu“.

1998 metų gegužės 18 dieną Vatikane pirmąkart susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II, šiam švenčiant 78-ąjį gimtadienį. Prezidentas įteikė pontifikui dekoratyvinę plokštelę su Vilniaus Aušros vartų atvaizdu bei pakvietė jį darkart atvykti į Lietuvą. V. Adamkus susitikimą, kuriame kalbėtasi apie Lietuvos politinę padėtį, Katalikų bažnyčios reikalus, vadino „įspūdingu, nepakartojamu“.

1998 metų rugsėjo 7 dieną dekretu įsteigė Tarptautinę komisiją nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Jos pirmininkais paskirti istorikas Liudas Truska, parlamentaras Emanuelis Zingeris, dar 13 narių – žmogaus teisių specialistų, atstovų, teisininkų iš Lietuvos ir užsienio. Tokias komisijas sudaryti sutarė ir Latvija, Estija, jos turėjo aiškintis 1939–1991 metų įvykius.

1999 metų sausio 27 dieną Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje pareiškė, kad Lietuva siekia narystės Europos Sąjungoje ir NATO, nes jų puoselėjamos vertybės yra „ir Lietuvos vertybės, sutampančios ir su Europos Tarybos ginamais principais“. Tarp svarbiausių atliktų darbų jis įvardijo Europos konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų elgesį ratifikavimą Seime, mirties bausmės panaikinimą, tikėjosi stiprinti teisinę sistemą, efektyviau užkardyti nusikalstamumą, korupciją.

1999 metų kovą su sutuoktine įsteigė Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondą, skirtą kaimo mokykloms ir vaikams remti, jaunimo studijoms finansuoti. Balandžio pradžioje apie 200 vaikų Prezidentūroje antrąkart surengta Atvelykio šventė su teatro ir muzikos pasirodymais, margučių ridenimu.

1999 metų balandžio 19 dieną viešai per televiziją pareiškė nepasitikėjimą premjeru Gediminu Vagnoriumi po to, kai šis „praktiškai uždraudė“ muitinės vadovui Stasiui Stažiui atvykti į pasitarimą su prezidentu. V. Adamkus tai vadino sovietinės nomenklatūros palikimu, kaltindamas premjerą siekiu kurti „paklusnių pavaldinių visuomenę“. Balandžio 30-ąją G. Vagnorius atsistatydino.

1999 metų gegužės 19 dieną premjeru paskyrė tuometį Vilniaus merą Rolandą Paksą. Jis žadėjo tęsti Vyriausybės užsienio politiką, pabrėždamas, kad „laikas koreguoja ir verčia daryti kai kurias pataisas, kurias darysime kartu“.

1999 metų spalio 27 dieną Rolandas Paksas pareiškė atsistatydinantis iš premjero pareigų, priversdamas V. Adamkų nutraukti vizitą Kanadoje. Vyriausybės vadovas teigė „nenorintis atsakyti už šio sprendimo pasekmes“, atsisakydamas pasirašyti kontroversišką sutartį dėl 33 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų perleidimo JAV bendrovei „Williams International“. Šį sandorį rėmė V. Adamkus, po R. Pakso atsistatydinimo pareiškęs, kad „mūsų valstybės tikrai niekas neprievartauja vienaip ar kitaip apsispręsti“.

1999 metų lapkričio 3 dieną premjeru paskyrė Andrių Kubilių. Šis Seimui pateikė Vyriausybės programą ekonominei krizei suvaldyti, žadėdamas „griežtą tvarką, ypač tiems, kurie pasižymi nesąžiningumu, ir „žalią gatvę“ tiems, kurie užsitarnavo sąžiningo verslo reputaciją“.

1999 metų gruodžio 11 dieną Europos Sąjungos viršūnių susitikime Helsinkyje Lietuva ir dar penkios valstybės pakviestos pradėti oficialias derybas dėl narystės Bendrijoje. V. Adamkus susitikime užtikrino, kad Lietuva pajėgi pasivyti anksčiau derybas pradėjusias kandidates, o šalies ryžtą rodo ir sprendimas inicijuoti Ignalinos atominės elektrinės uždarymą.

2000 metų gegužės 19 dieną sukurtas V. Adamkaus inicijuotas Vilniaus devyneto formatas stojimui į NATO paspartinti. Bendradarbiavimo mechanizmą sudarė Lietuva, Latvija, Estija, Bulgarija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Makedonija ir Albanija, po metų prisijungė Kroatija, taip sudarant Vilniaus dešimtuką. Šalys siekė narystės Aljanse 2002-aisiais.

2000 metų spalio 12 dieną pripažino liberalų ir socialliberalų pergalę Seimo rinkimuose bei išreiškė palaikymą „Naujosios politikos“ koalicijos siekiui sudaryti Vyriausybę. Prezidentas įspėjo, kad ji bus „labiau pažeidžiama“, todėl sėkmė priklausys nuo visų parlamentinių partijų gebėjimo dirbti kartu.

2000 metų spalio 27 dieną antrąkart Rolandą Paksą paskyrė premjeru. Šis žadėjo spręsti nedarbą, mažinti mokesčius, išlaikyti 1,95 proc. BVP finansavimą krašto apsaugai, bet peržiūrėti lėšų panaudojimą. „Spinter“ visuomenės apklausa tuo metu rodė, kad Vyriausybė neišdirbs pusės kadencijos.

2001 metų liepos 4 dieną premjeru paskyrė Algirdą Brazauską po to, kai birželį dėl nesutarimų su socialliberalais pasitraukė Rolandas Paksas. Naujasis premjeras žadėjo tęsti Lietuvos euroatlantinę integraciją, surinkti profesionalų Ministrų kabinetą, vykdyti socialinę vidaus politiką.

2001 metų rugsėjo 11 dieną po teroristinių išpuolių JAV ragino „visus Lietuvos žmones išreikšti solidarumą ir paramą JAV žmonėms“, griežtai smerkdamas „šį ir kitus beprotiškus terorizmo aktus, nusinešančius niekuo nekaltų žmonių gyvybę“. Adamkai tuo metu viešėjo Vašingtone, jie buvo evakuoti į viešbučio rūsį ir netrukus išskraidinti iš šalies, Lietuvoje sustiprinta valstybinių objektų apsauga.

2002 metų lapkričio 21 dieną viršūnių susitikime Prahoje Lietuva kartu su dar šešiomis valstybėmis gavo kvietimą prisijungti prie NATO. Prieš išvykdamas V. Adamkus žmonėms pabrėžė, kad tokių sprendimų „reikšmė mūsų tautos ir valstybės likimui yra esminė“, o „įtvirtinti Lietuvą saugioje Europoje siekė ištisos lietuvių kartos“.

2002 metų lapkričio 23 dieną, po NATO viršūnių vizito, sostinės Rotušės aikštėje dėkodamas JAV prezidentui George'ui W. Bushui (Džordžui Bušui) už paramą, akcentavo, kad „tolerancijos ir solidarumo dvasia garsina Vilnių visame pasaulyje“ („Esu vienas iš jūsų“). Savo ruožtu JAV lyderis ištarė žymią frazę, kad „kiekvienas, kuris pasirinktų Lietuvą priešu, priešu paverčia ir Jungtines Amerikos Valstijas“. Tai buvo pirmasis iš dviejų JAV prezidentų vizitų Lietuvoje – 2023 metų liepą, vykstant Vilniaus NATO viršūnių susitikimui, šalyje lankėsi Joe Bidenas (Džo Baidenas).

2002 metų gruodžio 13 dieną Kopenhagos viršūnių susitikime baigė derybas dėl narystės Europos Sąjungoje. V. Adamkus sveikino susitarimą, pažymėdamas, kad „žemyne, nužymėtame gilių struktūrinių skirtumų, pamažu nyksta sienos ir buvęs atotrūkis“. Susitikimas žymėjo politinį sprendimą dėl beprecedentės Bendrijos plėtros, kai nuo 2004 metų gegužės į ES priimta dešimt valstybių, tarp jų – Baltijos šalys ir Lenkija.

2002 metų gruodžio 22 dieną laimėjo prezidento rinkimų pirmąjį turą, surinkęs 35,5 proc. balsų. Antras liko Rolandas Paksas su 19,7 proc. rinkėjų palaikymu.

2003 metų sausio 5 dieną prezidento rinkimų antrajame ture, sulaukęs 45,3 proc. rinkėjų palaikymo, nusileido Rolandui Paksui, gavusiam 54,7 proc. balsų. E. Aleksandravičius rezultatą sieja su vangia V. Adamkaus rinkimų kampanija ir agresyvia R. Pakso komunikacija, nutaikyta į pareigas ėjusį šalies vadovą. Kaip pažymėjo jo štabe dirbęs istorikas, „visi buvo apakinti juodųjų technologijų, kurios Adamkaus aplinką užklupo beveik visiškai nepasiruošusią“.

2003 metų vasario 26 dieną prisiekus Rolandui Paksui, oficialiai baigė pirmąją Lietuvos prezidento kadenciją. Istorikas E. Aleksandravičius prisimena retą filosofo Leonido Donskio pranašystę po antrojo rinkimų turo: „Negaliu patikėti, kad Paksas laimėjo... Bet labai rimtai tikiu, kad jis neišbus savo kadencijos.“

ANTROJI PREZIDENTO KADENCIJA (2003–2009)

2003 metų gegužės 16 dieną apdovanotas Stasio Šalkauskio premija už indėlį propaguojant kultūrą, mokslą ir meną. Įvertinimą sakė suprantantis kaip kultūrininkų politikams perduodamą „įpareigojimą grįsti šiuolaikinę politiką tautos kultūra ir moralės principais“.

2003 metų rugsėjo 29 dieną Paryžiuje paskirtas UNESCO geros valios ambasadoriumi žinių visuomenei. Kaip pažymi prezidentinė biblioteka, šį titulą pasaulyje turi 42 asmenys, todėl įvertinimą „galima drąsiai vadinti visų Lietuvos žmonių apdovanojimu“.

2004 metų kovą savaitraščio „Veidas“ publikacijoje prisiėmė „didelę dalį moralinės atsakomybės“ už Konstitucijos pažeidimais apkaltinto Rolando Pakso iškilimą į valdžią. V. Adamkus teigė „net prielaidos nepadaręs, kad jis gali turėti nedemokratiškų kėslų“, pabrėžė, jog „šiandien žvelgiame į demokratinės Prezidento institucijos griuvėsius“.

2004 metų balandžio 24 dieną paskelbė dalyvausiąs pirmalaikiuose prezidento rinkimuose. Kaip teigė, tokį sprendimą lėmė „Lietuvos valstybės interesai, politinių partijų kvietimas, ministro pirmininko Algirdo Brazausko raginimas ir didelės dalies Lietuvos piliečių valia“.

2004 metų birželio 13 dieną su 31,1 proc. balsų laimėjo pirmalaikių prezidento rinkimų pirmąjį turą. Antra liko Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos iškelta Kazimira Danutė Prunskienė, gavusi 21,3 proc. rinkėjų palaikymą.

2004 metų birželio 27 dieną pirmalaikių rinkimų antrajame ture su 52,7 proc. balsų išrinktas Lietuvos prezidentu. Antrą vietą užėmė Kazimira Danutė Prunskienė, kurią palaikė 47,4 proc. rinkėjų.

2004 metų liepos 12 dieną Seime davęs priesaiką, pradėjo antrąją prezidento kadenciją. Inauguracinėje kalboje pareiškė, kad „mūsų interesas yra Ukrainos narystė Europos Sąjungoje ir NATO, neblėstanti viltis – kad Baltarusija sugrįš į demokratijos kelią“. Tą pačią dieną S. Daukanto aikštėje kreipdamasis į žmones kalbėjo, kad „stebuklo negali padaryti joks prezidentas, joks politikas“, o „jei istorijoje ir pasitaiko tai, ką galima vadinti stebuklu, tai jį savo beribiu pasiaukojimu sukuria tik pati tauta“.

2004 metų lapkričio 26 dieną Ukrainos „Oranžinės revoliucijos“ metu su Lenkijos kolega Aleksandru Kwasniewskiu (Aleksandru Kvasnevskiu) ir kitais Kyjive ėmėsi tarpininkauti kandidatų į prezidentus Viktoro Janukovičiaus ir Viktoro Juščenkos derybose, kurios padėjo pasiekti pakartotinį balsavimą antrajame rinkimų ture.

2005 metų sausio 23 dieną atostogų išvykusio V. Adamkaus prašymu Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas Kyjive dalyvavo Viktoro Juščenkos inauguracijoje. Pasak A. Paulausko, Ukrainos prezidentas rodė Lietuvai išskirtinį dėmesį, dėkodamas už paramą sprendžiant krizę.

2005 metų kovo 7 dieną oficialiai atsisakė Maskvos kvietimo dalyvauti gegužės 9-osios Pergalės dienos minėjime, akcentuodamas, kad žmonių įkalinimai, trėmimai, nužudymai šalyje vyko ir po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, o „Lietuvos vardas 50-čiai metų buvo ištrintas iš Europos žemėlapio“.

2005 metų rugsėjo 15 dieną Šakių rajone sudužus Rusijos naikintuvui Su-27, kai paaštrėjo santykiai tarp Vilniaus ir Maskvos, neskubėjo griežtai vertinti incidento, paraginęs tik surinkus faktus „svarstyti, kaip tai gali atsiliepti tarptautiniams santykiams“. Tyrimas parodė, kad orlaivis sudužo dėl piloto, dispečerio klaidų ir netinkamo lėktuvo paruošimo.

2006 metų gegužės 4 dieną su Lenkijos kolega Lechu Kaczynskiu (Lechu Kačinskiu) Vilniuje surengė aukšto lygio forumą, kuriame JAV viceprezidentas Dickas Cheney (Dikas Čeinis) apkaltino Rusijos lyderį Vladimirą Putiną žmogaus teisių varžymu ir energetiniu šantažu, ragino Baltarusiją išlaisvinti demokratijos aktyvistus. Rusija buvo pakviesta į renginį, bet neatsiuntė atstovų.

2006 metų liepos 6 dieną premjeru paskyrė Gediminą Kirkilą. Iš jo formuojamos mažumos Vyriausybės V. Adamkus tikėjosi skaidrumo ir atsakomybės, efektyvaus Europos Sąjungos lėšų panaudojimo ir spartesnių reformų.

2006 metų spalio 16–18 dienomis Vilniuje priėmė Didžiosios Britanijos karalienę Elžbietą II, tai kol kas – vienintelis soste esančio šios valstybės monarcho vizitas Lietuvoje. Šventinėje vakarienėje V. Adamkus pažymėjo, kad Jungtinė Karalystė niekada nepripažino Lietuvos okupacijos, o ši patirtis abi šalis įpareigoja demokratijos, laisvės idealų siekti visoje Europoje ir jos Rytų kaimynėse.

2007 metų balandžio 28 dieną Vatikane susitiko su popiežiumi Benediktu XVI. Jis žadėjo padėti išsaugoti Aušros vartų bažnyčią Niujorke, 1910 metais pastatytą Lietuvos išeivių lėšomis. Nepaisant to ir vietos bendruomenės pastangų, šventovė buvo nugriauta 2015 metais. V. Adamkus su pontifiku taip pat kalbėjo apie Europos Sąjungos politiką dėl krikščionybės.

2007 metų balandį–gegužę Estijoje dėl Bronzinio kareivio paminklo nukėlimo kilus riaušėms ir koordinuotoms kibernetinėms atakoms, išreiškė ankstyvą paramą Talinui, pabrėžęs, kad „sovietų armija neatnešė laisvės Baltijos šalims“, todėl Estija turi teisę perlaidoti sovietų karius. Atakos prieš strateginius Estijos sektorius ir Rusijos pritaikytos ekonominio spaudimo priemonės laikomos pirmuoju pasaulyje plataus masto kibernetinio-hibridinio karo veiksmu.

2007 metų birželį tarpininkavo tarp Lenkijos ir Vokietijos, šioms nesutariant dėl balsavimo taisyklių Lisabonos sutartyje, kuria reformuota Europos Sąjunga. Be to, Lietuvos iniciatyva į dokumentą įtrauktas energetinio solidarumo principas. Gruodžio 13-ąją Lisabonoje su Lietuvos ir kitų ES šalių vadovais V. Adamkus pasirašė sutartį.

2007 metų lapkričio 27 dieną Briuselyje vykusiuose „European Voice“ rinkimuose pelnė Metų europiečio titulą už indėlį derybose dėl Lisabonos sutarties. Kaip teigė priimdamas apdovanojimą, „įsimintina birželio diskusijų naktis Briuselyje buvo geriausia pamoka, kad net sunkiausiais klausimais Europos Sąjunga gali rasti bendrą susitarimą“.

2007 metų gruodžio 21 dieną Lietuva oficialiai prisijungė prie Šengeno erdvės. Kalvarijos pasienio kontrolės punkte su Lenkijos prezidentu pakeldamas simbolinius sienos užtvarus, V. Adamkus kalbėjo, kad „nebelieka XX amžiuje pastatytų užtvarų, kurie simbolizavo totalitarinį režimą ir nepasitikėjimą“.

2008 metų balandžio 2 dieną Bukarešte prasidėjusiame NATO viršūnių susitikime aktyviai rėmė Narystės veiksmų plano suteikimą Sakartvelui ir Ukrainai. Deklaracijoje iškovota formuluotė, kad šios šalys taps Aljanso narėmis, tačiau veiksmų planas joms nesuteiktas. Ekspertai šį neužtikrintumą siejo su vėlesne Rusijos agresija Sakartvele ir Krymo aneksija.

2008 metų rugpjūčio 12 dieną, Rusijos atakų Sakartvele metu, surengė solidarumo kelionę į Tbilisį su Lenkijos, Latvijos, Estijos, Ukrainos vadovais, tūkstantinę minią ragino laikytis vienybės. Su kolegomis iškėlė šešių punktų taikos ir atgrasymo planą.

2008 metų lapkričio 28 dieną pasaulinės ekonominės krizės akivaizdoje premjeru paskyrė Andrių Kubilių, anot prezidento, prieš dešimtmetį pasižymėjusį ryžtu ir prisidėjusį stabilizuojant ūkį dėl Rusijos finansinės krizės, „tokios pat ryžtingos ir dalykiškos veiklos Lietuvai“ iš jo laukė ir tuomet.

2009 metų liepos 12 dieną, netrukus po Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimų, prisiekus Daliai Grybauskaitei, baigė antrąją prezidento kadenciją. Paskutinėje savo kaip prezidento kalboje pasigedo Lietuvos žmonių tarpusavio pagarbos, ragindamas „skirtingus Lietuvos ateities vektorius ne priešinti, o derinti“, akcentavo, kad „stipri Lietuva bus tol, kol tvirtai laikysis tikrųjų vertybių, o kompromisų sieks tik dėl interesų“.

AKTYVIZMAS PO AKTYVIOS POLITIKOS (2010–2024)

2010 metų birželį išrinktas į Vytauto Didžiojo universiteto Tarybą, tapo jos pirmininku. Aukštosios mokyklos taryboje dirbo dar vieną kadenciją nuo 2015 metų spalio, taip pat pirmininkaudamas.

2011 metų lapkritį pristatyta V. Adamkaus memuarų knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“, sukėlusi atgarsių. Prokuratūra vertino pareiškimą dėl prezidentui esą perduotų nurodymų, prašė Valstybės departamento išaiškinti, ar jis neatskleidė valstybės paslapties, „darbietė“ Dangutė Mikutienė padavė V. Adamkų į teismą dėl galimo šmeižto. Šis ieškinys buvo atmestas, savo ruožtu teisėsauga tyrimų nesiėmė.

2015 metų birželį Santaros klinikose V. Adamkui dėl onkologinės ligos pašalintas inkstas po to, kai buvo taikyti kiti gydymo būdai. Praėjus daugiau nei metams pareiškė ligą įveikęs.

2016 metų balandžio 29 dieną Kaune atidaryta Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Eksprezidentas ceremonijoje linkėjo, kad įstaiga „būtų svetinga ir atvira, joje kiekvienas jaustųsi ne svečiu, o savu, laukiamu ir reikalingu žmogumi“. Bibliotekoje prieinamos V. Adamkaus, Aleksandro Štromo, Broniaus Kviklio, Vytauto Kavolio kolekcijos.

2017 metų sausio 13 dieną Seime apdovanotas Laisvės premija, ji kartu įteikta pirmajam nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui. 1991-ųjų sausio įvykius vadino stebuklu ir visos tautos „tikrąja, galutine kova“. Pabrėžė, kad iškovota ir įtvirtinta laisvė „niekada nėra baigtinė būsena, leidžianti atsipalaiduoti ir užsimiršti“ („Esu vienas iš jūsų“).

2018 metų vasario 15 dieną Seime minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ragino politikus būti orius, taip neleidžiant „jaunimui iš anksto nusivilti politika ir viešuoju gyvenimu“, kalbėjo apie svarbą tęstinumo, atvedusio šalį iki Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir vedančio tolyn.

2021 metų birželio 5 dieną po 16 metų pertraukos atnaujintą savo vardo aplinkosaugos premiją įteikė filmo „Sengirė“ režisieriui Mindaugui Survilai, kuris LRT reportaže ketino už dalį lėšų išsaugoti hektarą neeksploatuojamo miško, dalį skirti švietėjiškai veiklai.

2021 metų rugsėjo 1 dieną su Alma Adamkiene paminėjo 70-ąsias santuokos metines. Kaip pasakojo „Lryto“ žurnalui „Stilius“, ketino surengti šventę su keliasdešimt svečių, bet dėl koronaviruso pandemijos valdymo ją teko atšaukti. „Su viltimi, kad netrukus bus kita proga, kai galėsime paminėti ir tą sukaktį“, – sakė V. Adamkus, bet šios sukakties Alma nesulaukė.

2022 metų vasario 24 dieną pasmerkė Rusijos plataus masto karinę invaziją į Ukrainą ir „imperialistinius“ Vladimiro Putino siekius, galinčius „sukelti didelį pasaulinį trečiąjį karą“ be nugalėtojo. Kartu teigė, kad „pasaulis yra pajėgus atremti jėgą“, pademonstruotą Rusijos lyderio, ir ukrainiečiai kovoje ne vieni.

2023 metų gegužės 21 dieną Vilniuje, būdama 96-erių, mirė V. Adamkaus sutuoktinė, gyvenimo bendražygė, filantropė Alma Adamkienė. Šalies vadovai ir bičiuliai akcentavo pirmosios ponios nuoširdumą, dėmesingumą žmonėms, išmintį ir paramą V. Adamkui, į Lietuvą sugrąžintą labdaros kultūrą. Gegužės 23-iąją V. Adamkienė palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse.

2023 metų liepos 10 dieną, prieš prasidedant NATO viršūnių susitikimui Vilniuje, kartu su eksprezidente Dalia Grybauskaite, Kovo 11-osios Akto signatarais ragino neatidėliojant pakviesti Ukrainą į Aljansą, taip galbūt sustabdant Rusijos agresiją. NATO pripažino, kad Ukrainai dėl aukšto koordinavimo su Vakarais lygio nebereikalingas Narystės veiksmų planas.

2024 metų lapkritį veiklą pradėjo Almos ir Valdo Adamkų neliečiamojo kapitalo fondas, tęsiantis eksprezidento sutuoktinės filantropijos iniciatyvas. Fondu siekiama užtikrinti tolesnę Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus veiklą, remti gabius mokinius bei socialiai pažeidžiamus gyventojus. Veiklos pradžioje fondo neliečiamąjį kapitalą sudarė apie 226 tūkst. eurų.

–––––––––––––––––

Kur neįvardyta kitaip, apžvalgoje cituojama BNS archyvinė medžiaga.

Lapkričio 3 dieną, 19 val., V. Adamkaus šimtmečio proga Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rengiamas koncertas, scenoje su orkestru ir choru pasirodys žymūs šalies operos balsai. Iškilmėse turėtų dalyvauti pats jubiliatas, skelbė LRT.

Tą pačią dieną, 14 val., prie Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus jo gimtajame Kaune gyvai skambės specialiai aranžuotas Emeriko Gailevičiaus „Prezidento maršas“.