Dviem žmogžudystėmis įtariamas Drąsius Kedys suskaldė Lietuvą. Vieni jį vadina žmogžudžiu, nusipelniusiu aukščiausios bausmės, kitiems jis – didvyris, esą kovojantis su pedofilais.

Kodėl mūsų visuomenėje nusikaltėlis tampa kankiniu ar didvyriu? Pokalbis apie tai – su Vytauto Didžiojo universiteto bendrosios psichologijos katedros lektoriumi doc. dr. Visvaldu Legkausku.

Susidaro įspūdis, kad nemaža dalis visuomenės norėtų, jog ant D.Kedžio krūtinės spindėtų aukso medalis. Kas lemia tokią  reakciją?

Tam tikros visuomenės dalys, grupės ir atskiri žmonės galbūt palaiko D.Kedį. Teigti, kad įtariamąjį palaiko visuomenė, neatlikus reprezentatyvios apklausos, negalima.

Kitas klausimas, kodėl D.Kedį palaiko atskiros grupės. Prisiminkime Robino Hudo legendą – štai jums ir atsakymas. Tarp valdžios ir tam tikrų visuomenės dalių atsiranda stipri įtampa. Eiliniai žmonės pasigenda aukščiausių pareigūnų paramos ir supratimo. Kolektyvinei sąmonei reikalingas herojus, kuris padarytų tai, apie ką jie tik fantazuoja, tačiau patys padaryti negali. Naujajam herojui priskiriamos turimos ir neturimos savybės, su juo siejamos tam tikros viltys. Taip atsirado minėtas Robinas Hudas, Tadas Blinda. Dabar kažkiek laiko herojus bus ir D.Kedys.

Ar įmanoma, esant panašiai situacijai, likti neutraliam ir nepasiduoti bandos instinktui: jei visi už – aš taip pat, tie, kurie mano kitaip, – neišmanėliai?

Viskas priklauso nuo žmogaus noro ir jo žvilgsnio į pasaulį. Kuo stipresnė asmenybė, tuo tiksliau jis nori matyti realybę. Žmogus, kuris yra bejėgis, jaučiantis mažiau galimybių save realizuoti, pasaulį nori matyti kitokį, nei jis yra iš tiesų. Štai pavyzdys iš kitos srities. Žmogus dirba nuobodų ir mažai apmokamą darbą, tačiau jaučia, kad gyvenime gali pasiekti daugiau. Jis taupo pinigus, lanko kursus, kelia kvalifikaciją ir ieško kito darbo. Žmogus, kuris dirba nuobodų ir mažai apmokamą darbą, tačiau nemano, kad yra vertas geresnio gyvenimo, ima įsivaizduoti, kokiais nelegaliais būdais pinigus gavo tie, kurie jų turi daugiau už jį. Bejėgiai žmonės linkę fantazuoti. Tą patį galima pasakyti ir apie interneto komentatorius, pasirengusius sutriuškinti kitaip manančiojo nuomonę. Taip, kol yra nematomi, jie stiprūs, drąsūs, protingi. Vargu ar tai, ką rašo, jie galėtų pasakyti į akis.

Nušauti du žmonės. Vieno jų kūną, jei galėtų, D.Kedžio gerbėjai išniekintų. Smerkiantieji įtariamąjį reikalauja linčo teismo. Ar žmogaus gyvybė dar kažko verta? Gal reikėtų grąžinti mirties bausmę?

Vienareikšmiškai – ne. Mirties nuosprendžio sugrąžinimas neišspręs problemų. Akivaizdus pavyzdys – Jungtinės Amerikos Valstijos. Čia galioja mirties bausmė, tačiau smurtinių nusikaltimų skaičiumi ši šalis lenkia daugelį kitų.

Žmogų nuo nusikaltimo sulaiko ne bausmės dydis, bet įsitikinimas, kad bausmė bus įvykdyta. Jei žmogus žinos, kad jį pagaus ir pasodins dvidešimčiai metų, vargu ar norės įvykdyti nusikaltimą. Tačiau, jei nebus tuo tikras – jam nusispjaut, ketvirčiuotas, pakartas ar pasodintas už grotų jis bus keliolikai metų. Juolab jei nusikaltimą jis darė apimtas įsiūčio. Noriu pabrėžti, kad žmogaus gyvybės vertinimas yra proporcingas veiksmingumo pojūčiui: juo jis jaučiasi vertingesnis, juo labiau vertina ir kitų gyvybę. Jei žmogui nesvarbi savoji, patikėkite, jam nesvarbi ir kitų gyvybė. Smurtas – bejėgiškumo išraiška.

Būta daug pedofilijos bylų, kodėl būtent ši sulaukė tokio dėmesio? Ar nemanote, kad ji surežisuota?

Šio įvykio scenarijus vertas Holivudo filmo. Dukrą mylintis tėvas, pajutęs pavojų ir struktūrų pasipriešinimą, pradeda kovoti savo jėgomis. Nepriklausomai nuo to, ar istorija iš tiesų yra dramatiška, galimybė, kad tokia ji bent jau gali būti, traukia dėmesį. Žinoma, galime pakalbėkime apie pačią pedofilijos problemą. Visame pasaulyje nagrinėta ne viena panaši byla, Lietuva – ne išimtis.

Tačiau pas mus vis dar įprasta vadovautis senaisiais tarybiniais principais: jei niekas nežinos, vadinasi, to ir nebus. Tai ne žiniasklaidos, o teisėsaugos problema. Po šio įvykio vienas iš teisėsaugos pareigūnų pasakė, kad tokias bylas sunkina nežinia dėl vaikų parodymų tikrumo. Todėl nenuostabu, kad su pedofilija susijusios bylos vilkinamos, o neretai net nežinoma, kaip su jomis elgtis. Toks neapsisprendimas lemia užsitęsusius procesus, tai, kad skriaudžiami vaikai ir nenubaudžiami smurtautojai. Atsitikus tam, kas atsitiko, situacija tampa padidėjusių fantazijų objektu.

Ar tam tikrų visuomenės dalių, kurios stoja į D.Kedžio pusę, palaikymas negali padaryti dar didesnės žalos? Galbūt kaimo glūdumoje gyvenančiai močiutei įtariamasis pasirodys didvyris, tad, pastarajam pasibeldus į jos duris, priglaus ir niekam nieko nesakys?

Be abejonės, gali būti padaryta dar didesnė žala. Scenarijus su minėta močiute – taip pat tikėtinas. Tačiau ar dėl to galvas suka policija? Nemanau, kad apie tai pamąsto ir D.Kedys, kuris, neaišku, ar dar yra Lietuvoje. Be to, jis negali būti tikras, ar ta pati močiutė, įsileidusi į namus, neužbadys jo šakėmis.

Tačiau vis garsiau kalbama, kad esą D.Kedys tik įvykdė teisingumą.

Tam, kad visuomenė veiktų kaip visuomenė, teisingumą turi vykdyti už tai atsakingos institucijos. Deja, žmonių pasitikėjimas šiomis institucijomis taip krito, kad, atsitikus tokiai nelaimei kaip ši, ji traktuojama kaip įkvepianti. Institucijos turi ne tik vykdyti teisingumą, bet jį ir kurti. Ar susidorojimas su J.Furmanavičiumi buvo D.Kedžio teisingumo vykdymas, mes nežinome. Tačiau, jei visi pradės patys ieškoti teisingumo, visuomenė subyrės.

Atsitikus šiai nelaimei, pareigūnų visi klausia, ar buvo galima jos išvengti?

Negalime teigti, kad nelaimės galėjome išvengti, nes nežinome, kaip iki jos buvo einama. Galų gale mes nežinome, ar J.Furmanavičius buvo vaikų tvirkintojas, ar jį nužudė D.Kedys, o jei nužudė, dėl kokių priežasčių jis tai padarė. Visgi manau, kad jei teisėsaugos darbas būtų buvęs nuoseklesnis ir skaidresnis, būtume išvengę tokios visuomenės reakcijos ir susiskaldymo, kas už D.Kedį, kas prieš jį.