Akvilė. Dailininkė ir šokėja. Niukaslo menų koledže draugų šaukiama Aka, o "Bellevue Hotel" tavernoje, kur šoko, – Nensi. Jos paveikslai pulsuoja erotika, skirti ne davatkoms. O atliktieji anglimi – tokie tragiški, kad nesuprasi, ar tas pats žmogus juos sukūrė.

Dailininkė Akvilė Zavišaitė (1962–1991 m.) buvo neapsakomai nuoširdi. Linksma. Romantikos ištroškusi svajoklė. Jos gyvenime buvo apstu aštrių pojūčių bei posūkių, meilės istorijų. Ištrūkusi iš sovietinės Lietuvos į Australiją stačia galva nėrė į laisvę. Tačiau naujų įspūdžių, patirčių ir kūrybos impulsų kupinas laikotarpis buvo trumpas – 28-erių sulaukusią Akvilę į anapilį nusinešė viena pirmųjų AIDS bangų.

Akvilė labai žavėjosi Australijos gamta. Laiškuose artimiesiems į Lietuvą rašė, kad iki 30-ojo gimtadienio arba net iki 25-erių nusipirks Australijoje namą ir žemės. Tačiau tai jos svajonei nebuvo lemta išsipildyti.

Vilniuje gimusios A.Zavišaitės mirties 20-metis buvo paminėtas paroda "Tarp Vilniaus ir Sidnėjaus: po 20 metų". Iš sostinės galerijos "Kunstkamera" paroda perkelta į Nidą – Akvilės vasaros sostinę. Nida buvo neatskiriama jos gyvenimo dalis.

* * *

"Viešai įvardyti Akvilės mirties priežastį mane iš dalies paskatino noras reabilituoti AIDS aukas. Iš kitos pusės – kad jaunimui tai būtų perspėjimas", – sakė Australijoje, Sidnėjuje, gyvenanti jos motina – žinoma žurnalistė Rita Baltušytė. Rudenį pasirodys naujas R.Baltušytės knygos "Akvilė" leidimas, papildytas laiškais, Lietuvoje gyvenančių draugų prisiminimais.

"Vilniaus dienos" žurnalistės ir R.Baltušytės pokalbis vyko tarp Akvilės paveikslų.

– Akvilė tapė pusnuoges erotiškas šokėjas, naktinius klubus. Nors Lietuvoje seniai pakvipo vakarietiška laisve, kai kuriuos mūsų žmones jos paveikslai šokiruoja.

– Kiekvienas apie Akvilės paveikslus sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį. Kai kam jie atrodo nepadorūs. Akvilės paveikslai skirti ne davatkoms. Paveikslas "Striptizo šokėja" atsidurs Klaipėdoje, pagalbos ŽIV / AIDS sergantiems asociacijos "Pozityvus gyvenimas" centre. Asociacijos vadovas Jurgis Andriuška pasiūlė įkurti Akvilės fondą, kuris rūpintųsi užsikrėtusiais ŽIV, sergančiais AIDS ir jų artimaisiais. Tačiau fondo įkurti nepavyko, jo idėją atidėjome.

Klaipėdoje, man atrodo, AIDS problema – didžiausia. Jie įsigijo kilnojamąją laboratoriją, veltui atlieka kraujo tyrimus visiems, kurie nori. Nebūtina priklausyti rizikos grupei – būti narkomanu ar prostitute, kad padarytų tyrimą veltui. Nors jiems bandžiau įrodyti, kad tas paveikslas – provokuojantis, į tokį centrą nedera, bet jiems jis patinka.

"Striptizo šokėja" – viena triptiko "Bellevue Hotel" dalių. "Bellevue Hotel" – tai taverna Niukasle, kurioje Akvilė šoko. Tą paveikslą buvo nupirkusi Niukaslo mėgėjų teatro trupė. Tikėjosi gauti patalpas ir ten jį pakabinti. Tačiau patalpų negavo. Po kurio laiko ta trupė iširo ir paveikslas liko pas Judith Gatland – Akvilės draugo Damieno mamą. Akvilė jai buvo kaip duktė. Judith tą "Striptizo šokėją" atidavė fondui. Maniau, paveikslą parduosiu, o pinigus paaukosiu "Pozityviam gyvenimui". Bet jie pasakė: "Mes nenorime pinigų – norime paveikslo."

– Gal žinote, kokiomis aplinkybėmis buvo sukurtas vienas puikiausių Akvilės paveikslų, tiesiog šedevras – "Kentauro mergelė"? Kuri kolegė iš naktinio klubo jai pozavo? Kaip susiklostė tos moters gyvenimas?

– "Kentauro mergelę" taip pat įkvėpė šokis. Nežinau, gal kuri mergina ir pozavo. Veidus Akvilė padarydavo truputį kaip karikatūras. Kentauro mergelės veidas – gražus. Akvilės paveiksluose reikia žiūrėti į žmonių rankas ir akis. Tai jai buvo svarbiausia.

– Kas pozavo paveikslui "Raudonplaukė"?

– Julie, Akvilės draugė. Ji buvo labai gera šokėja. Jos kartu šoko tavernoje. Paskui Julie ištekėjo už Damieno. Akvilė Damieną paliko, supažindino jį su Julie. Akvilė neturėjo nė lašo pavydo. Niekam. Niekada. Nei kokiam dailininkui, nei kokiai draugei, nei kokiam vyrui. Damieno mama Judith man sakė: "Aš nesutikau gyvenime žmogaus, kuris taip absoliučiai niekam nieko nebūtų pavydėjęs."

Damieno patėvis Akvilės paveikslą "Raudona suknelė" nupirko dovanų jo motinai. Ir ji nenori skirtis su tuo paveikslu. Paskui juodu nusipirko "Kryžių damą". Irgi nenori su juo skirtis nė už ką. Šiame paveiksle pavaizduota senoji aktorė Elena Žalinkevičaitė-Patrauskienė ir dar dvi damos, lošiančios kortomis ir gurkšnojančios vyną. Kai išvažiavau į Australiją, kurį laiką Akvilė gyveno linksmame Petrauskų name. Ji labai mylėjo ponią Petrauskienę ir jos anūkus bei įsūnį. Ir ją visi labai mylėjo.

– Kaip susiklostė buvusio Akvilės mylimojo Damieno gyvenimas?

– Ir Damienas, ir Julie palaidoti Niukasle. Juodu abu mirė nuo AIDS. Jų dukteriai šiemet sukako 21-i. Ji – sveika. Damienas buvo labai fainas. Labai gabus dailininkas ir labai geras, gražus žmogus. Jis Akvilę įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Grįžęs namo pasakojo: "Mama, ką šiandien koledže mačiau! Dar nepažįstu, bet ji bus mano žmona." Kiekviena motina dukteriai nori vyro kaip mūro – kad būtų užuovėja. O Damienas buvo impulso žmogus.

– Bet juk ir Akvilė buvo impulso žmogus?

– Iš pažiūros. Šiaip ji buvo gana praktiška. Puikiai susitvarkydavo finansus, kad irk kokie buvo. Užsidirbo, prisitaupė pinigų dar prieš studijas Niukaslo koledže. Galėjo atrodyti chi-chi-cha-cha, bet iš tikrųjų jos žvilgsnis būdavo aštrus, "baltušiškas". Aš jaučiuosi kalta dėl jų išsiskyrimo. Na, kaip jūs gyvensite, sakiau. Juk jis – toks plevėsa. Bet jis dirbo statybose, dažydavo namus. Lietuvoje dailininkas – prestižinė profesija, o Australijoje – ne. Kol nepasiekė viršūnės ir kol paveikslai nekainuoja tūkstančių, dailininkams pragyventi iš savo profesijos ten labai sunku. Kartą Akvilė man yra prikišusi: "Na, ir kas, kad jis nepraktiškas, užtat kokią dūšią turėjo."

– Kaip gūdžiais sovietų laikais Akvilė atsidūrė laisvajame pasaulyje – Australijoje?

– Aš jau gyvenau Australijoje. Tuoj pradėjau rūpintis, kaip ją ištraukti. O Lietuvoje – skandalas: Baltušytė pasiliko. Aš ten ištekėjau ir pasilikau. Dvejus metus truko, kol Akvilę ištraukiau, ir dar slapta nuo dieduko (Ritos tėvo rašytojo Juozo Baltušio – red. past.). Jis buvo pasakęs, kad Akvilė tik per jo lavoną išvažiuos.

Pas mane į Australiją ji atvažiavo 1983 m. liepą. Lietuvoje buvo pats vidurvasaris, o Australijoje – žiema. Akvilei buvo 20 metų, Vilniaus pedagoginiame institute (dabar universitetas – red. past.) ji buvo baigusi antrą anglų kalbos studijų kursą.

Jai Australijoje patiko. Iš pirmo žvilgsnio jai viskas patiko. Jai buvo labai svarbu, kad būtų teisybė ir orumas. Kad žmogaus neįžeidinėtų, kad su juo pagarbiai kalbėtų, nors jis ir labiausiai nudriskęs bedarbis ar milijonierius. Ji padavė pareiškimą, rodos, į penkias dailės mokyklas. Į tris ją priėmė. Pasirinko Niukaslą – dėl to, kad labiausiai patiko ten eksponuojami diplomantų darbai. Esą ta mokykla – kaip tik jai. Be to, jai pats Niukaslas patiko – kaip Klaipėda. Ant vandenyno kranto. Daug mažesnis už Sidnėjų. Ji įstojo į Niukaslo dailės koledžą ir buvo labai laiminga.

Akvilė gyveno Niukasle, aš – Sidnėjuje. Bet 1986 m. aš gavau darbą radijo stotyje "Amerikos balsas" Vašingtone. Su ja pasitarėme, kad aš ten dirbsiu, o paskui ji atvažiuos, gyvensime Amerikoje kurį laiką. Deja, mano vyras ir duktė atvažiavo, apsižiūrėjo, apsisuko ir išvažiavo atgal į Australiją. Amerika jiems nepatiko.

– Kodėl Akvilė pasirinko šokėjos darbą naktiniame bare?

– Beveik visi studentai kur nors dirba. Iš pradžių ji dirbo barmene, buvo baigusi netgi specialius kursus. Čia, Lietuvoje, artimieji piktinosi: "Kaip tai – dirba šokėja, ir dar naktiniam bare?" Močiutė ir teta Violeta jai siūlė senukus slaugyti. Tačiau Akvilė joms nurašė, kad ir tokiu atveju vis tiek vakare kur nors eitų. Ji labai mėgo pasilinksminti. "Tu pagalvok, mam, aš ir išeinu vakare, ir pasilinksminu, ir dar pinigų užsidirbu", – sakė. O šokti ji labai mėgo – sėkmė didžiausia, lankytojai švilpia, rėkia. Šokdama ji geriau uždirbo negu ruošdama kokteilius. Akvilės šokančios bare niekada nemačiau. Iš prigimties ji buvo labai lanksti – galėjo dirbti cirke.

Paskui ji baigė ir modelių mokyklą, iš Niukaslo važinėjo į Sidnėjų demonstruoti madų. Agentūroje jai kalbėjo, kad padarys modelio karjerą. Bet ji nutarė baigti dailės mokslus. Be to, dar studijavo ir keramiką.

– Nuo 1982 m., kai buvo atrastas žmogaus imunodeficito sindromas – AIDS, nuo šios ligos pasaulyje išmirė daugiau žmonių nei Lietuvoje yra gyventojų – 3,1 mln., Lietuvoje – 41 žmogus. Daugiau kaip 33 mln. – šią ligą sukeliančio viruso (ŽIV) nešiotojai. Vieni mirusius nuo AIDS smerkia (et, lengvabūdžiai), kiti jų gaili.

– Motinai tikrai nesvarbu, nuo ko vaikas mirė. Baisu, kad jis mirė anksčiau už tave. Viešai įvardyti Akvilės mirties priežastį mane iš dalies paskatino noras reabilituoti AIDS aukas, kad žmonės atlaidžiau į tai žiūrėtų. Iš kitos pusės – kad jaunimui tai būtų perspėjimas. Jiems viskas atrodo gražu, linksma. Bet reikia saugotis, nes jauno žmogaus tyko daugybė pavojų.

Damieno mama sakė, kad jis vieną vienintelį kartą susileido narkotikų – taip sau, pabandyti. Kartu su draugu, su kuriuo buvo pažįstamas nuo vaikystės. Tas draugas buvo infekuotas ŽIV, bet pats to nežinojo. Juodu naudojosi tuo pačiu švirkštu. Akvilė su Damienu jokiu būdu nesibadė – juodu rūkydavo marihuaną. Žinau atvejų, kai dabar marihuanos prirašo kaip vaistų.

Ta marihuana man neatrodo baisus dalykas. Prisirūkęs niekas nesimuša, niekas neina žudyti, dėl marihuanos niekas neina plėšti namų, nes ji – pigi. Nemanau, kad ji labiau pavojinga negu alkoholis, kuris propaguojamas, reklamuojamas. Visur. Užsienyje per filmus negalima rodyti cigaretę rūkančio žmogaus, o geriantį – visada. Manau, kad alkoholis – baisesnis dalykas. Aš legalizuočiau visus narkotikus – taip, kaip alkoholį. Atsirastų gal daugiau vartojančių, bet išnyktų nusikaltimai.

– Kaip reagavote į dukters žinią: "Mama, aš infekuota ŽIV"?

– Atskridau pas ją į Australiją – tuo metu gyvenau Amerikoje. Iš karto nuėjome pas socialinį darbuotoją. Ten jie – kaip patarėjai, kaip ligonio ir jo problemos tarpininkai. Dažniausiai jie turi psichologo išsilavinimą, jų specializacija – konkrečios ligos psichologija. Su juo gali pasitarti, ką daryti, kaip liga vystysis. Jie ligoninėse dirba dėl to, kad ligoniai geriau, saugiau jaustųsi, kad sumažintų jiems įtampą.

Su juo pasikalbėjome. "Dabar – nesijaudink. Gyvenk kaip gyvenusi. Gal ką norėjai padaryti, bet atidėliojai. Dabar to imkis", – pasakė. Ir mudvi svarstėme, ką daryti. "Tu norėjai nuvažiuoti į Lietuvą. Tai važiuok", – priminiau. Imti paveikslus ar neimti? "Imk", – sakiau. Ir ji 1988 m. lapkritį atvyko į Vilnių su paveikslais. 1989 m. sausį tuomečiame Dailės muziejuje (dabar Rotušė – red. past.) įvyko A.Zavišaitės paveikslų paroda. Akvilė – jauniausia dailininkė, surengusi personalinę parodą tame muziejuje.

– Kaip Australijoje Akvilė buvo gydoma?

– Niukasle ją globojo labai geras gydytojas. Jis man pasakė: "Mano tikslas – kuo ilgiau ją išlaikyti." Esą tuoj tuoj turi atsirasti vaistų, kurie tą ŽIV sukontroliuos. Tabletės, kurias jis skirdavo Akvilei, buvo labai brangios – buteliukas kainavo 1000 Australijos dolerių. Bet Australijoje ŽIV infekuotieji gydomi nemokamai. Akvilė tai gerdavo tuos vaistus, tai grąžindavo gydytojui. Tada vaistai buvo baisūs, sukeldavo didžiulį šalutinį poveikį – baisų galvos skausmą. Dabar yra gerų vaistų ir ŽIV infekuoti žmonės normaliai gyvena. O tais laikais, prieš 20 metų, jie krito kaip lapai.

Nuo to laiko, kai sužinojo, kad serga, Damienas išgyveno dešimt metų, Akvilė – trejus. Ji išėjo labai greitai. Ji nebuvo labai stipri. Na, kiek ten jos buvo? Stebėtino plonumo, ūgis – metras 74 centimetrai. Besimokydamas ir iki vėlumos dirbdamas sveikatos daug neprisidėsi. Dieną būdavo koledžas, grįžta namo, pavalgo, imasi ką nors tapyti, paskui – į darbą "Bellevue Hotel" tavernoje. Ji labai daug dirbo. Nebuvo dienos, kad nebūtų piešusi, nedariusi eskizų ar nelipdžiusi.

– Akvilės laiškai – vaizdingi kaip kino filmas. Jie tiesiog šaukia apie didelę meilę Lietuvoje likusiems artimiesiems. Tarp jų – ir tėvui.

– Ji labai mylėjo tėvą. Ir tėvas ją labai mylėjo. Visas vasaras ji leisdavo Nidoje, pas jį. Jos tėvas buvo gražus vyras, moterys dėl jo varžydavosi. Tada Nidoje populiarus buvo toks keturkampis stiklinis kubas – baras, į kurį tėvas eidavo su Akvile pavalgyti. Ten – linksma, visi ką nors pasakoja, dainuoja. Gyvenimas!

Vaikui labai sunku, kai tėvai išsiskyrę, kai dar neišsprendę savo problemų. Kai ji sakydavo: "Mamyte, tetukas skambino", aš klausdavau: "Ir ko tas niekšas norėjo?" O ji: "Nu, mam..." Ji visada gindavo tėvą, buvo draugė su trečia jo žmona, su jo draugėmis, su savo seserimi iš tėvo pirmųjų vedybų, su broliu.

Mūsų skyrybos įvyko, paprastai sakant, dėl Nidos: jis negalėjo gyventi be Neringos, o aš – be "Neringos". Algis Zaviša ten gavo darbą – buvo Neringos vyriausiasis architektas. Jis Neringai daug gero padarė – saugojo, kad nepristatytų kokių baisių namų, nesugadintų kopų. Aš ten ištvėriau dvi žiemas ir tris vasaras.

Akvilė su manim Vilniuje gyvendavo žiemą ir eidavo į mokyklą. Aišku, kad atostogos, Nida, jūra, jachta, tėvas buvo linksmoji gyvenimo pusė. O aš: "Sėdėk tiesiai", "Valgyk", "Ar paruošei pamokas?" "Kokie pažymiai?" Atliekant tokį vaidmenį, sunku būti populiariai.

– Apie ką Akvilė kalbėjo paskutinėmis savo gyvenimo dienomis? Kokių norų, pageidavimų išreiškė?

– Paskutinėmis dienomis mudvi susikalbėdavome akimis – tai nuostabus jausmas. Buvau su ja paskutinius aštuonis mėnesius. Ji stebėtinai ramiai pasitiko likimą, buvo labai tikinti, prie lovos turėjo Bibliją, skaitydavo psalmes. Taip pat tikėjo karma – kad žmogus turi daryti gera. Ji buvo daug subtilesnis žmogus už mane.

Mudvi išsikvietėme tėvą. Akvilė taip ir pasakė: "Atvažiuok su manim atsisveikinti." Jis atskrido 1990 m. gruodį – buvo paskutinės mūsų Kūčios. Akvilė mirė kitais metais, birželio 2 d.

– Kas dalyvavo jos laidotuvėse?

– Iš Sidnėjaus lietuvių atėjo kelios mano draugės. Atvažiavo visa šutvė jos draugų iš Niukaslo: Damienas su Julie ir dukryte, jų bendramokslis Raymondas, kiti. Taip pat atvažiavo Damieno mama, patėvis. Draugams buvo didelis šokas, – tai buvo pirmosios laidotuvės jų gyvenime, ir dar – bendraamžės. Aš pažiūrėjau į juos ir pagalvojau: "Jie nėra pasiekę aukštų pareigų kokiose nors tarnybose, bet jie – geri ir nuoširdūs žmonės." Jiems atidaviau visas likusias Akvilės marihuanos atsargas.

– Turbūt kvaila galvoti apie tai, ką darysi, kur eisi po mėnesio, po metų? Juk niekada nežinai, kas gyvenime bus.

– Kai Akvilė mirė, jos pelenus vežiausi į Ameriką. Urną įsidėjau į krepšį ir lėktuvo salone padėjau sau virš galvos. Skrendu ir galvoju: "Kažin, ką dar žmonės vežasi?" Kai artimas žmogus serga, miršta, viskas pasisuka kitaip. Persikeli į kitą lygmenį. Pasikeičia tavo pažiūros. Pasaulis atrodo kitaip, nubyra daug smulkmenų. Kai baigėsi mano darbas "Amerikos balse", urną su pelenais parsivežiau atgal į Australiją. Septynerius metus vartojau prozaką – septynerius metus gėriau labai stiprius antidepresantus.

Su Damieno motina Judith mudvi susirašome, susiskambiname. Kai ji atvažiuoja į Sidnėjų, visada susitinkame. Kai aš nuvažiuoju į Niukaslą, juos aplankau. Ji priklauso Niukaslo tėvų grupei, kurių vaikai mirė nuo AIDS. Ir man vis praneša, kas buvo atėję, apie ką kalbėjo. Iš pradžių aš priklausiau motinų grupei. Labai man padėjo. Nesijauti vienišas ir toks kvailas – na, kodėl mano vaikui taip atsitiko, kai kiti – gražūs, sveiki, laimingi? Mes suprantame viena kitą.

– Kur palaidota jūsų Akvilė?

– Akvilės pelenai – pas mane namie Sidnėjuje. Urnoje. Mudvi susitarėme: juos laikysiu, o kai mirsiu, mane irgi kremuos. Paskui abiejų pelenus išbarstys vandenyne ties Niukaslu.