Žinomas skulptorius Romas Kvintas pastaruoju metu pritilęs, susimąstęs, mažai kur lankosi ir dar mažiau stengiasi plepėti. Neduok Dieve, kad per daug neišsiplepėtų apie naujausią savo kūrinį – Vilniaus sėkmės simbolį. Praeidami pro šalį, jį jau savaitgalį galės paliesti vilniečiai ir miesto svečiai.

Miesto simbolis – 40 cm dydžio bronzos bareljefas – bus atidengtas birželio 30 d. Gedimino prospekto ir Vilniaus gatvės sankirtoje.

„Dabar tas simbolis bręsta, noksta, kad įgautų tokią spalvą, kokios noriu“, – šmaikštavo birželio viduryje 60-metį paminėjęs R.Kvintas.

– Papasakokite, ką vaizduoja jūsų simbolis? – paklausiau skulptoriaus.

– Na, dabar aš turiu papasakoti nepapasakodamas. Dar išsprūs koks žodis. Paskui gailėsiuosi, kaip negerai išėjo. Atidengsiu – pamatysit. Tą simbolį ne tik galima, bet ir būtina paliesti. Bet 100 proc. garantijos, kad jūsų svajonės išsipildys, negaliu duoti. Bet po kurio laiko bus matyti. Įkroviau jį geros energijos iš gero tinklo.

– Manote, kad tokio daikto Vilniui trūko?

– Manau. Tokio mažmožio miestui ir trūko. „Aha, jeigu būčiau palietęs, gal viskas būtų geriau susiklostę“, – pamanys dažnas praeivis.

– Nuvilnijo jūsų pasakymas, kad tą simbolį labiau siejate su verslu, verslininkais, o ne su menininkais, mokslininkais, studentais, svajotojais – apskritai su vilniečiais. Vadinasi, jis vaizduoja ką nors specifiška?

– Gal jis labiau skirtas verslininkams.

– Grakščiomis, nedidelėmis skulptūromis vis puošiate Vilnių. Gydytojo Cemacho Šabado – daktaro Aiskaudos prototipo – skulptūra iškilo Rūdninkų skvere senamiestyje. Vaikystėje ir paauglystėje Vilniuje gyvenusiam pasaulinio garso rašytojui, lakūnui, diplomatui Romainui Gary skirta skulptūra stovi J.Basanavičiaus gatvėje. Tai – akis į dangų pakėlęs berniukas, besiruošiantis iš meilės savo draugei suvalgyti kaliošą. Vieną kūrinį pasistatėte sau po langais. Vis pasigėriu mergaite su skėčiu, puošiančia R.Kvinto fontaną. Jūs – tiesiog tobulas klasikas. Ar patinka kurti skulptūras Vilniui?

– Patinka, nes aš čia gyvenu. Man patinka, kai mieste yra skulptūrų. Dėl to jas ir darau.

– Kas yra jūsų įkvėpimo šaltinis?

– Žmonės. Vilniečiai. Linksmi, pikti, bet aš nenoriu, kad jie būtų pikti. Tačiau tai nėra pagrindinis kūrybos motyvas. Pagrindinis – tai vidinis variklis, jis stumia dirbti. Be to paprasčiausiai negali gyventi.

– Įvairios mintys kamuoja prieš naujo kūrinio atidengimą?

– Sakykim, kad taip. Bet gyvenimas nestovi vietoje. Tikiuosi, tai – ne paskutinis mano darbas. Tas simbolis bręsta, noksta, o aš darau jau kitus darbus.

– Ar sunkus skulptoriaus amatas, darbas?

– Visko buvo – ir lengva, ir sunku. Aišku, nebuvo taip, kad viskas eitųsi aukštyn kylančia kreive, be jokių problemų. Net tą patį darbą darant vieną dieną viskas einasi sklandžiai, o kitą – ne.

Bet jei darbas mielas širdžiai, tai, manau, nesunkus. Fiziškai gal sunkoka. Tačiau didelių skulptūrų aš nedarau. Lietuva – maža, tad ar reikia čia gluminančių mastelių? Aš nenoriu užmušti ar nustebinti skulptūros dydžiu. Geriau, kad galėtum arti prieiti, pažiūrėti, pačiupinėti. Kad žmogus su tuo kūriniu pajustų kontaktą.

– Nesiginčiju – jūsų skulptūras norisi ne tik pažiūrėt ar pačiupinėt, bet ir prakalbint: „Ar tikrai, vaike, ruošiesi suvalgyti tą kaliošą?“ Kokį turite tikslą kurdamas Vilniui tas skulptūras?

– Jos skirtos žmonėms. Kad žmogus su skulptūra galėtų pabendrauti, kad ji jo nenervintų, nešokiruotų. Kad skulptūra pritaptų toje aplinkoje, kad ją puoštų. O jeigu ji įskelia kokią intrigą – dar geriau.

– Turite omenyje miesto simbolį?

– Taip.

– Manau, išsirikiuos norinčių jį paliesti eilės. O kurį savo kūrinį vertinate kaip labiausiai nusisekusį ir kurį kaip labiausiai nepavykusį?

– Aišku, kad nesakysiu. Yra tokių, kuriais esu nelabai patenkintas, ir manau, kad reiktų juos patobulinti. Bet jeigu pakeisčiau, nežinau, ar būtų geriau, ar blogiau.

– Kurią jūsų skulptūrą vilniečiai labiausiai mėgsta? Dėl kurios sulaukiate daugiausia komplimentų?

– Jie apie visas gerai atsiliepia. Nesako: „Ir ką čia tokio pridirbai?“ Tiesiog negaliu atsakyti, apie kurią daugiausia teigiamų atsiliepimų sulaukiau.

– Ar padeda skulptoriaus keliu žengti jūsų žmona Eglė? Ar įsileidžiate ją į dirbtuvę ir parodote darbo modelį?

– Padeda. Palaiko. Kartais, kai pasako, kad tas ir tas negerai, darau atvirkščiai. Kartais pritariu jos nuomonei.

– Ji pataiko į dešimtuką?

– Mes daug metų kartu gyvename – išmoko pataikyti. Gal nenori manęs nervinti, gal jai viskas kitaip atrodo, gal man ne viską pasako – aš nežinau.

Koja – nučiupinėta

Daugelis miestų turi savo simbolį. Prahoje, ant akmeninės Karlo tilto atbrailos, yra delno dydžio varinis kryželis, o ant tilto grindinio – varinis bumbuliukas. Kairę ranką reikia uždėti ant kryželio, dešine koja užminti bumbuliuką, akis nukreipti į Šv. Vito katedrą ir sugalvoti kokį nors norą – tik tokiu atveju jis išsipildys. Tačiau daugybė turistų nepastebi to kryželio, o kairę ranką uždeda ant kiek toliau stovinčios miesto globėjo Jono Nepomuko skulptūros kojos. Koja tiesiog švyti – tokia nučiupinėta!

R.Kvinto darbai viešosiose erdvėse

„Mūšis“ (Trakai), „Šaltinis“ (Trakai), „Šeima“ (Slovakija), „Poetas A.Mickevičius“ (Vilnius), „Inkliuzas“ (Italija), „Chlojė“ (Vilnius), „Gyvybės medis“ (Vilnius), „Gyvybės medis II“ (Olandija), paminklas C.Šabadui (Vilnius), paminklas R.Gary, (Vilnius), Paminklas D.Dolskiui (Kaunas), paminklas V.Kernagiui (Nida), „Žemaičių legendos“ (Telšiai).