„Kartu su iniciatyvine grupe, kurią sudaro labai daug institucijų, kreipėmės dėl rugpjūčio 2 dienos įtraukimo į Lietuvos atmintinų, minėtinų dienų sąrašą kaip romų genocido atminimo dieną. Šis kreipimasis yra Seime ir ketvirtadienį šis klausimas bus svarstomas“, - Seime surengtoje konferencijoje romų klausimu sakė I. Kvikas.

Paramą iniciatyvai romų genocido dieną įtraukti į atmintinų dienų sąrašą išsakė ir Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

„Rugpjūčio 2-ąją paprastai susirenka nedidelis būrelis romų ir mažai kas nors dar ateina paminėti šią liūdną dieną. Tai, vis dėlto, jeigu mes galvojame, kad romai yra tokie pat piliečiai kaip ir kiti Lietuvos piliečiai, turi tokias pat teises - aš kreipiuosi su dideliu prašymu į Seimą, Lietuvos vadovus, kad tą dieną, rugpjūčio 2-ąją, pavadintų valstybine romų genocido atminimo diena ir, kad ji būtų minima lygiai taip pat kaip kitų tautų naikinimo ar kitu būdu skriaudžiamų žmonių atminimo diena“, - Seime surengtoje konferencijoje pabrėžė F. Kukliansky.

Nesutikau nei vienos romų šeimos, kurioje nebūtų kas nors karo metu nužudytas, suimtas ir išvežtas darbams ar į koncentracijos stovyklą.

Lietuvos romų istorijos tyrinėtoja socialinė antropologė Aušra Simoniūkštytė pabrėžė, kad romai karo metu patyrė siaubingą genocidą ir atmintiną dieną skelbti būtina, siekiant deramai prisidės prie romų išgyventos kančios įamžinimo.

„Nesutikau nei vienos romų šeimos, kurioje nebūtų kas nors karo metu nužudytas, suimtas ir išvežtas darbams ar į koncentracijos stovyklą. Tuo metu kai pradėjau rinkti duomenis, aš, matyt, kaip daugelis Lietuvos gyventojų, mažai ką žinojau apie romų nacių okupacijos laikais išgyventą tragediją. Neperdėsiu sakydama, kad kiekvienoje kalbintoje šeimoje vardijamos netektys mane labai giliai sukrėtė. Apgailestauju, kad romų genocidas vis dar netapo visos Lietuvos visuomenės istorinės savimonės dalimi“, - sakė A. Simoniūkštytė.

Tarpukariu Lietuvoje gyveno apie pusantro tūstančio romų. Manoma, kad naciams okupavus Lietuvą 1941 m., bent trečdalis buvo nužudyti. Dirbti negalinčius vyresnio amžiaus senolius bei vaikus naciai bei jų vietiniai talkininkai dažniausiai šaudė Pravieniškėse, darbingus vežė į stovyklas Vakarų Europoje. Daliai nuo šeimų atskirtų ir priverstiniams darbams pristatytų romų pavyko išgyventi, kiti iš Vakarų taip ir negrįžo.