Darnus tandemas
Kauniečių Baladinskų šeimoje – net septyni suaugę žmonės. Jauniausiai dukrai – dešimt, vyriausiam sūnui – 22-eji. Natūralu, kad čia kasdien daug šurmulio ir veiksmo.
Šeimos ašis – Romualdas ir Brigita, kurie ne tik augina penkis vaikus, bet ir drauge kuria savo svajonių veiklą.
Brigita prisistato esanti konditerė. „Grinco skanėstai“ – jos darbas, hobis ir kūryba kartu. „Kadaise buvau baigusi kitus mokslus – verslo administravimą. Tačiau kai jauniausiam Sirvydui sukako treji, išdrįsau nerti ten, kur visada norėjau, – į konditeriją. Baigiau konditerių mokyklą, pradėjau dirbti kitiems. Šių metų kovą suėjo lygiai metai, kai kartu su vyru įkūrėme mažąją bendriją „Grinco skanėstai“. Juokaujame, kad Grinčas saldumynus vogė, o mes juos kuriame ir dovanojame žmonėms“, – pasakoja moteris, kurios rankose gimsta desertai, ledai, tortai, pyragėliai, veganiški ir prancūziški saldumynai, džiuginantys ir gomurį, ir akis.
Kol Brigita kuria saldžius stebuklus, Romualdas yra tas tylus, bet būtinas užnugaris, kuris be galo palaiko savo žmoną. Vyras pakuoja užsakytus skanumynus, juos išvežioja, rūpinasi, kad viskas pasiektų žmones laiku. „Dar skleidžiu žinią apie „Grinco skanėstus“, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie mano žmonos kulinarinius šedevrus, kurie iš tiesų tokie ir yra“, – šypsosi jis.
Brigita prisimena, kad vaikystėje, paklausta, kuo bus užaugusi, visada atsakydavo: „Kursiu grožį.“ „Taip ir įvyko – dabar kuriu grožį“, – juokiasi ji ir priduria, kad anuomet tą grožį įsivaizdavo kiek kitaip. Mama dažnai lankydavosi kirpyklose, tad mergaitei tekdavo ilgai jose sėdėti ir laukti – galbūt ten ir gimė tas pirmasis, dar vaikiškas, grožio suvokimas.
Romualdas neslepia – jam buvo svarbu padėti žmonai įgyvendinti svajonę. „Norėjau, kad darbas jai teiktų džiaugsmą, todėl po namu įsirengėme patalpas ir pradėjome veiklą“, – sako jis ir tęsia, kad pats visą gyvenimą arba ką nors pardavinėja, arba vairuoja.
Nuo kosmoso iki skrabalų
Vyriausias sūnus, 22-ejų Ginas, šiais metais baigia Kauno technologijos universitetą – studijuoja aviacijos inžineriją. Tėtis su pasididžiavimu pasakoja, kad 2025-aisiais sūnus kartu su dar devyniais studentais iš Lietuvos dalyvavo šešiolikos savaičių trukmės mokslinėje stažuotėje NASA AMES tyrimų centre Kalifornijoje.
Nuo pat darželio laikų Giną traukė kosmosas, visata, o tėvai, tai matydami, tik pečiais gūžčiojo – tegul sau svajoja. „Nelabai tikėjome, kad kada nors ši svajonė taps tikrove. Vis dėlto pasirodo – reikia svajoti. Stiprios svajonės dažnai pildosi“, – šypsosi abu. Dabar vaikinas svarsto apie magistrantūrą, o savo kelią norėtų tęsti Europos kosmoso agentūroje.
Aretai Baladinskaitei – dvidešimt. Ji pirmakursė, Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete studijuoja lietuvių filologiją. Areta groja violončele ir antroje lygoje žaidžia moterų futbolą. „Keistas derinys, bet tiek viena, tiek kita jai labai patinka“, – tikina Romualdas, dažnai stebintis jos varžybas.
Beje, priduria, Ginas taip pat muzikuoja – ir dar itin retu lietuvišku instrumentu, skrabalais. Pradėjęs nuo kanklių, svajojęs apie marimbą, galiausiai Laisvalaikio rūmuose jis atrado skrabalus.
„Kai po pirmos pamokos nuvažiavau jo pasiimti, vyruko šypsena buvo iki ausų“, – prisimena tėtis. Per kelerius metus Ginas išgrojo visą lietuvišką repertuarą, o vėliau ėmė improvizuoti – skambino klasiką, populiarias melodijas, net dalyvavo liaudies muzikos festivalyje Indijoje. „Dabar jis turi savo „YouTube“ kanalą „Jazz Ginas“, kuriame galima išgirsti jo virtuozišką grojimą. Būtinai pasiklausykite“, – primygtinai siūlo Romualdas ir tęsia, kad visi jų vaikai yra baigę (jaunesnieji dar mokosi) Kauno „Vyturio“ gimnaziją, kur vykdomas kryptingas muzikinis ugdymas. Čia veikia atskiras Muzikos skyrius, o muzikos pamokų ir su ja susijusių veiklų yra gerokai daugiau nei įprastoje mokykloje.
Visi vaikai – muzikantai
Kalbėdami apie skrabalus, tėvai pripažįsta – tai retas lietuvių liaudies instrumentas. Daug dažniau sutiksi birbynininkų ar lumzdelininkų.
„Ginas turi savo techniką“, – giria sūnų Romualdas, daugybę metų vežiojęs sūnų į pamokas. Jis iki šiol prisimena mokytojos žodžius, kad skrabalais negalima groti kaip medkirčiui – garsas turi būti švelnus, ausiai malonus, primenantis vandens čiurlenimą, lietaus garsus ar vėjo šiurenimą.
Tėvai prisimena ir 2014-ųjų Dainų šventę – tuomet skrabalai garbingai buvo pastatyti priekyje, o tarp muzikantų grojo ir jų sūnus.
Visus vaikus auginau pati. Norėjau įrodyti, kad gausi šeima gali būti darni, graži, stipri ir… su pasiekimais.
Gino ir Aretos brolis šešiolikametis Milgedas – taip pat muzikantas, groja birbyne. Prieš metus jis tapo šauliu, tad galbūt su šia veikla sies ir savo ateitį.
Ketvirtasis šeimoje – dvylikametis Sirvydas. Berniukas groja akordeonu ir jau skina pergales – tą pačią dieną, kai kalbėjomės, dalyvavo antrojo instrumento – pianino – konkurse ir laimėjo pirmąją vietą. Sirvydas turi ir kitą didelę aistrą – botaniką. „Jam reikia viską sėti, sodinti. Dar nuo darželio laikų vis ką nors su šaknimis išsiraudavo ir parsinešęs namo sodindavo. Dabar kieme net šiltnamį susikalė – ten atlieka savo eksperimentus“, – pasakoja tėvai.
Jauniausia šeimoje – dešimtmetė Juventa. Ji groja smuiku ir, matydama puikų vyresniųjų pavyzdį, pamažu atranda savo kelią muzikos pasaulyje.
Rezultatų pasiekė darbu
Paklausti, ar muzikuojantys vaikai neketina burtis į šeimos ansamblį, tėvai šypsosi. „Visi mūsų vaikai groja ansambliuose, bet ne su savo šeimos nariais, o su kitais muzikantais. Vyriausias Ginas jau kartais užsimena, kad gal reikėtų pabandyti visus šeimos narius suburti, bet kol kas kiekvienas ieško savęs ir savo skambesio. Galbūt ateityje?“ – svarsto Romualdas ir Brigita.
Patys Baladinskai su muzika neturi nieko bendro. „Mes net natų nepažįstame“, – juokiasi abu ir prisimena kelionę į Čekiją, vykusią po jų vestuvių. Tuomet gidė papasakojo apie prenatalinį vaikų ugdymą ir jo naudą – esą vaisius jau nuo 20–24 nėštumo savaitės girdi garsus, o muzikinė aplinka gali veikti jo klausos sistemos vystymąsi.
Brigitai šis pasakojimas paliko tokį įspūdį, kad laukdamasi pirmagimio Gino ji nusprendė pabandyti pati – klausydavosi klasikinės muzikos per ausines, dainuodavo lopšines. „Rezultatas, pripažinsiu, pranoko visus lūkesčius“, – šypteli ji ir tęsia, kad vėliau, gimus kitiems vaikams, muzika namuose jau buvo tapusi natūralia kasdienybės dalimi – visi augo su Gino grojimu.
„Pradėję leisti vaikus į muziką susidūrėme su stereotipu, kad jei tėvai nėra muzikantai, tai ir vaikams nieko gero neišeis. Tačiau mūsiškiai savo darbu ir užsidegimu įrodė priešingai“, – didžiuodamasis kalba Romualdas.
Su kiekvienu – vis lengviau
Šiemet sukanka 24-eri metai, kai Brigita ir Romualdas kuria savo šeimą. Ar abu svajojo apie tokią gausią? „Vyras svajojo, o aš – ne. Gal todėl, kad pati augau tik su sese. Nors ir vyras taip pat“, – šypteli Brigita ir sako, kad jai visada reikėjo daug žmonių aplink – draugų, bendruomenės.
Tuo tarpu Romualdas visada žinojo, kad jo šeima bus didelė. Kaip ir tai, kad vieną vakarą naktiniame klube sutikta mergina taps jo žmona. Jis su šypsena prisimena kadaise mamos draugės ištartus žodžius: esą eisi gatve, pamatysi kitoje pusėje merginą – ir iškart žinosi, kad ji tavo. „Taip ir buvo“, – tvirtina.
Paklausti, kas buvo sunkiausia auginant penkis vaikus, abu nedvejoja: „Sunkiausia buvo su pirmaisiais dviem. Natūralu: juk įgūdžių dar nėra, o būti tobulais tėvais labai norisi. Labiausiai išvargindavo vaikų ligos“, – prisipažįsta Brigita. Tuo metu, kai augino Giną ir Aretą, ji jautėsi pavargusi, tarsi nešanti didelę naštą. Tačiau su kiekvienu vaiku tas jausmas vis lengvėjo. „Dabar jau galiu drąsiai sakyti – jokio sunkumo nebejaučiu. Vaikai dideli, savarankiški, atsakingi“, – džiaugiasi ji.
Baladinskams visada svarbiausia buvo ne tai, kokiais puikiais muzikantais ar mokslininkais užaugs jų vaikai, bet kokie žmonės jie bus. „Čia mačiau didžiausią atsakomybę. Gal todėl, baigusi studijas, net neišėjau dirbti – visus vaikus auginau pati. Norėjau įrodyti, kad gausi šeima gali būti darni, graži, stipri ir… su pasiekimais“, – sako Brigita ir pripažįsta, kad visuomenėje daugiavaikės šeimos ne visada vertinamos palankiai.
Senelių, galinčių padėti, jie neturėjo – viską darė patys. Šiek tiek gelbėjo darželis, į kurį vaikus leisdavo jau paaugintus, maždaug nuo trejų metų.
„Brigita visą save atidavė vaikams, – su meile kalba Romualdas. – Aš stengiausi daug dirbti, kad šeimai nieko netrūktų, o ji visą tą laiką buvo su vaikais.“
Paklausta, kur atgaudavo jėgas, Brigita nedvejodama ištaria: gamtoje. „Eidavome į parkus, stadionus, miškus. Iš pradžių gyvenome nedideliame dviejų kambarių bute, tik vėliau persikėlėme į didesnį. Pamaitini vaikus – ir su visu būriu į lauką. Grįžti pietų – vėl pamaitini ir vėl eini. Vakare – tas pats.“
Romualdas juokiasi, kad dažniausiai žmoną su vaikais rasdavo Draugystės parke. Tačiau būta ir sunkesnių akimirkų. „Didžiausias iššūkis – atjunkyti mažuosius nuo mamos pieno“, – prisimena jis, tokiais etapais eidavęs miegoti su vaikais, kad Brigita bent trumpam galėtų pailsėti. „Vaikas verkia, mamos nori. Girdžiu, kaip Brigita kitame kambaryje ašaroja. Oi, sunku būdavo...“ – atvirauja Romualdas.
Žmona jam antrina: „Žinojau, kad tą kelią turiu nueiti. Niekas savaime nepasidarys – nei indai išsiplaus, nei vaikai užaugs. Visur reikia pastangų.“
Kai Brigitai sukako 40 metų, o jauniausiam Sirvydui – treji, moteris ryžosi žengti savo svajonės link – mokytis kulinarijos. „Jei man pavyko, vadinasi, įmanoma“, – šypsosi ji ir priduria, kad augindama vaikus labai mėgo gaminti – galbūt tada ir brendo jos dabartinė veikla.
Mokau juos susikurti laužą, pasigauti žuvies. Paskui patys ją išsidarinėja – jiems įdomu.
Gamino sveikesnius saldumynus
Visi vaikų gimtadieniai Baladinskų namuose būdavo ypatingi – su pačios Brigitos gamintais gardumynais. „Nė vienas iš mūsiškių neužaugo be jų, bet tortai, pyragaičiai visada buvo ne pirktiniai, o mūsų pačių gaminti – sveikesni, su mažiau cukraus. Be to, trečiasis vaikas netoleruoja pieno baltymo, gliuteno ir kiaušinių, tad teko rimtai pasigilinti, kuo jį maitinti“, – pasakoja Brigita.
Į kavines beveik neidavo – namuose gamindavo: ir dėl sveikumo, ir dėl pigumo. „Su penkiais vaikais juk neprivaikščiosi“, – šypteli Romualdas. Jis prisimena ir savo mamą, kuri, kol buvo gyva, ruošdavo maistą šventėms, gamindavo vestuvėms. „Matyt, iš ten ir mano pomėgis sukiotis virtuvėje“, – svarsto jis, nors specialių mokslų nėra baigęs.
Vaikams paaugus, virtuvė natūraliai tapo visų susitikimo vieta. „Jie patys labai noriai įsitraukia į gaminimą. Turime tradiciją kartu kepti kūčiukus, dažnai gaminame kibinus, koldūnus, virtinukus. Pasigaminame daugiau ir užšaldome“, – dalijasi šeima.
Dabar, kai visi septyni Baladinskai gyvena įtemptu ritmu, susitikimų kiek mažiau – vyriausiasis Ginas dirba Vilniuje ir namo grįžta tik savaitgaliais. Todėl šeštadieniai ir sekmadieniai tampa ypatingu laiku, skirtu būti kartu. Tuomet tėtis užmaišo picai tešlą, vaikai paruošia ingredientus, o kai visi susėda prie bendro stalo – valgo, kalbasi, dalijasi savaitės istorijomis.
Nors vaikai jau dideli, bet noras būti kartu niekur nedingo. Šeima Kleboniškio miško parke važinėjasi dviračiais, o vasarą traukia prie ežerų su palapine. „Mokau juos susikurti laužą, pasigauti žuvies. Paskui patys ją išsidarinėja – jiems įdomu“, – sako Romualdas. Jam svarbu, kad vaikai turėtų ir paprastų, bet svarbių išgyvenimo įgūdžių, ypač šiandien, kai pasaulis atrodo toks nenuspėjamas.
Tėvai džiaugiasi, kad vaikai prisideda ir prie šeimos verslo. „Šių dienų jaunimas puikiai išmano socialinius tinklus. Paprašome – jie mielai padeda: paredaguoja tortų nuotraukas, pasidalija „Grinco skanėstais“ savo feisbukuose, instagramuose. Juk samdyti tam žmones kainuotų nemažai.“
Gyvenimo prioritetai
Kalbamės ir apie šiandienę situaciją Lietuvoje – gimstamumo rodikliai krinta taip sparčiai, kad demografai jau kalba apie rimtą krizę. Skaičiai iškalbingi: 2025-aisiais gimė tik apie 17,5 tūkst. kūdikių, nors dar prieš dešimtmetį jų būdavo apie 30 tūkst.
Paklausti, ar Baladinskų aplinkoje yra tokių pat gausių šeimų, abu tvirtina: „Yra pora šeimų, auginančių po keturis vaikus, pažįstame ir keletą su trimis. Visai neseniai susipažinome su keliomis šeimomis, kurios, kaip ir mes, augina po penkis. Esame Soboro šeimų bendruomenės nariai. Žiemą dalyvavome renginyje „Santuoka tango ritmu“, kur sutikome daug į mus panašių šeimų. Tad tikrai galime pasakyti – daugiavaikių šeimų yra.“
Gyvendami tarp panašių į save demografinės krizės jie nejaučia. Artimiausioje aplinkoje nemažai šeimų, auginančių ne po vieną vaiką. Su savo atžalomis tėvai taip pat kalbasi apie šeimos prasmę ir vertę, tiki, kad kai ateis laikas, ir anūkų sulauks nemažo būrio.
Brigita atvirauja, kad jos gyvenime pirmiausia buvo vaikai, o tik paskui – savirealizacija. „Norėjau juos užauginti, o tada galvoti, ką noriu veikti toliau.“ Moteris pastebi, kad šiandien jaunimas dažniau pirmiausia renkasi karjerą, keliones, savęs paieškas. „Su didele šeima toli neiškeliausi – mums daugiausia teko iki Lenkijos. Tačiau kuo blogai Baltijos jūra ar koks nors ežeras gamtos apsuptyje?“ – šypsosi.
Paklausti, kas jiems buvo svarbiausia auginant vaikus, abu nedvejoja: „Užauginti juos gerais žmonėmis. Išsilavinimas svarbu, bet žmogiškumas – pirmoje vietoje“, – pabrėžia.
Stengiasi išnaudoti galimybes
Pakrypus kalbai apie kultūrą, Baladinskai teigia – jiems jos ieškoti niekada nereikėjo. „Mūsų vaikai patys koncertuoja!“ – sako jie ir paaiškina, kad kultūros troškulį šeima dažnai malšina stebėdama vaikų pasirodymus.
„Kai vaikai buvo maži, eidavome į vaikiškus spektaklius – pirkdavome pigiausius bilietus, sėdėdavome aukštai balkone, bet svarbiausia – būdavome visi kartu“, – sako jie. Dabar šiek tiek padeda ir Soboro šeimų bendruomenė – klebonas parūpina nuolaidų į renginius.
Baladinskai įsitikinę: jei nori, visada rasi būdą. „Norėjome nueiti į Zoologijos sodą – suskaičiavome, kad kainuotų apie 100 eurų. Tai pasirinkome pėsčiųjų žygį, kuris vedė per Zoologijos sodą“, – pasakoja jie. Panašiai ir su baseinu – renkasi laiką, kai pigiausia, ir leidžia vaikams eiti patiems: „Stengiamės išnaudoti visas galimybes bent šiek tiek sutaupyti.“
Paklausta apie valstybės paramą, ji atsako santūriai: „Į delną niekas nieko neįdėjo, bet paramą jautėme. Mažesni mokesčiai už muzikinį ugdymą, pigesnis maitinimas.“
Kas šiandien R. ir B. Baladinskus džiugina labiausiai? Atsakymas vienas: „Vaikai. Smagu matyti, kad jie motyvuoti, sąmoningi, galvoja apie ateitį ir kiekvienas turi savo svajonių, kurių siekia. Supranta, kad kiek pastangų įdės, tiek ir turės“, – sako Romualdas.
Vis dėlto gausios šeimos tėtis turi vieną svajonę – kad kada nors visi septyni išvyktų į kokią didesnę kelionę. „Jei nepavyks – labai neliūdėsime. Juk vaikai ir patys keliauja. Štai Ginas buvo Indijoje, Amerikoje, daug Europos yra išmaišęs. Dukra savanoriavo Afrikoje, o su futbolo klubu irgi pakeliauja. Gal tik mažiausieji iš Lietuvos dar nebuvo išvykę“, – pasakoja tėvai ir džiaugiasi, kad dėl savo veiklų vaikai pamato pasaulį.
Projektas „Auganti šeima – Auganti Lietuva“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 3 600 eurų.
Naujausi komentarai