Kaunas pastebimai pasipuošęs. Ne vėliavėlėmis ar proginiais transparantais, o moksleiviais, kuriems ką tik prasidėjo jų žinių pasaulio sezonas. Kai kurioms tų žinių jie priešinsis, kitas priims su visa pasauliui atviro jauno žmogaus dvasia.

Politikai irgi linkę pasišypsoti moksleivių fone, patekti į progines nuotraukas, prieiti prie mikrofonų ir pakalbėti apie tai, kaip viskas čia gražu. Nors pusantro tūkstančio statistinių mokinių šįsyk į suolus ir nesėdo. O kur jie ir kodėl net tiek?

Net ir ta mokslo ir žinių šventė švęsta skirtingai, rugsėjo pirmoji kai kur virto rugsėjo trečiąja. Tam, kad pedagogai turėtų "ilgąjį savaitgalį“? Ar tam, kad vyresnių klasių moksleiviai, rugsėjo pirmąją negalėję nusipirkti alaus, jo galėtų nusipirkti rugsėjo trečiąją?

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė vienoje Žaliakalnio mokykloje kalbėjo, kad Lietuvai labai reikia karių, todėl visi moksleiviai turintys sportuoti. Jei jos vietoje būtų kalbėjęs sveikatos apsaugos ministras, veikiausiai būtume išgirdę, kad Lietuvai labai reikia gydytojų, todėl chemijos pamokos itin lankytinos. Vaikams šie žodžiai daug mažiau svarbūs, negu juos sakantiesiems. Vaikai susirenka į mokyklas, tapsiančias jų antraisiais namais ir būtent jie lemia, kokios bus tos mokyklos. Žinoma, ir pedagogai, tačiau jų pareiga, manytume, ne išskaptuoti iš jauno žmogaus dar vieną buratiną, o atpažinti tame žmoguje tolesnio skleidimosi pradmenis ir padėti jiems tapti kūnu ir krauju.

Čia neturėtų rūpėti administravimo dalykai, tačiau Kaunas sugeba nustebinti ir šiuo požiūriu. Viena mokykla paskelbia, kad vienuoliktokai mokysis joje, tačiau „ant popieriaus“ bus kitos mokyklos mokiniai. Tokia keistoji sutartis tarp abiejų mokyklų. Gal panašią galėtų sudaryti ir VDU su Oksfordu? Vienur mokosi, kitur diplomą gauna? Šie popieriniai dalykai ir liktų vien popieriniai, jei ne moksleiviai, tik rugsėjo pirmosios išvakarėse sužinoję, kad mokyklos, į kurią jie ruošėsi, nebėra. Šiaip yra, bet ne jiems.

Ir vis dėlto rugsėjis – atvirų durų mėnuo mokyklose. Mokyklos įspaudžia štampą visam gyvenimui, net ne suteiktomis žiniomis, o tuo, kaip jose praėjo vieni svarbiausių gyvenimo metų. Dažniausiai jie praeina puikiai, nepriklausomai nuo įvairių proginių dalykų, kai stringa mikrofonai, pirmokai pamiršta išmoktus eilėraščius, o politikai apskritai neprisimena, ko jie čia ir ką derėtų kalbėti.