Radijas daug dėmesio sportui skyrė nuo pat pradžios: be radijo reportažų, eteryje būdavo ir kelių minučių sporto naujienos, specialūs ilgesni pasakojimai iš olimpinių žaidynių ar kitų svarbių turnyrų, o vakarinė sporto naujienų laida buvo tokia, kurios neišklausę žmonės neidavo miegoti, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Devyni radijo dešimtmečiai“. Sovietmečiu sporto redakcija neapsiribojo tik naujienų agentūros TASS informacija – jos tiesiog nepakakdavo. Tad, jei rungtynės vykdavo kitoje respublikoje, kaip prisimena Kostas Kynas, žurnalistai skambindavo to miesto milicijai ir klausdavo rezultatų.

Sportui dėmesys radijuje buvo nuo pat pradžios

Sąšauka – radijo žanras, kai vienu metu skirtinguose miestuose ar arenose vyksta kelerios rungtynės, kiekvienose jų dirba po sporto žurnalistą, kurie vienas po kito eteryje trumpai papasakoja, kas vyksta jų arenoje, kas pasikeitė, koks rezultatas, o tada sąšaukos vedėjas perduoda žodį kitam. Sąšaukos buvo rengiamos ir Lietuvos radijo eteryje, o derinys „Mundrys, Janiūnas, Kynas“ taip pat realus.

Sporto ir kūno kultūros radijuje buvo nuo pat jo pradžios. Kaip knygoje apie radiją tarpukariu rašo Stasys Štikelis, 1928 m. įvairioms sporto organizacijoms buvo pasiųstas laiškas su prašymu „Kiekvieną ketvirtadienį, ne vėliau 6 valandą vakaro, siųsti Radiofonui sporto naujienas“. Ir netrukus sporto naujienos atsirado kiekvienoje žinių laidoje. Vėliau joms skirtos ir atskiros 5 minutės.

Kadangi tuo metu populiarus radijo žanras buvo paskaitos – jas rengdavo ir garsūs šalies sporto specialistai. Sportas būdavo propaguojamas ir rytinėje mankštoje, kuri, beje, vėlesniais laikais vėl buvo atgaivinta.

Pagrindinė sąlyga, leidžianti iš sporto varžybų rengti transliacijas ir tiesioginius reportažus, – nutiestas kabelis. Kaune tokių punktų, pavyzdžiui, 1935 m. buvo apie 20, 1936 m. specialus požeminis transliacijų kabelis nutiestas į Kūno kultūros namus, kuris leido transliuoti iš jų ir šalia esančio stadiono.

Kol Lietuva dar nebuvo pavergta krepšinio, populiarus buvo futbolas. Radijas transliavo ir iš užsienio, pavyzdžiui, rungtynes iš Rygos bei Talino, kur Lietuvos rinktinė žaidė Baltijos šalių turnyruose. Minimi tokie komentatoriai, kaip Petras Baronas ir Jonas Narbutas.

O 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvą susargdino krepšinis. Po triumfo Europos krepšinio čempionate 1937 m. Rygoje Lietuva po dvejų metų pati surengė čempionatą, kuriam specialiai pasistatė Kauno halę, iš kurios transliavo ir radijo klausytojams.

Štai ką 1939 m. gegužės 22 d. rašė „Lietuvos aidas“: „Kauno radiofonas šįvakar nuo 21 val. transliuos Lietuvos ir Latvijos rinktinių krepšinio rungtynes. Rytoj – rungtynių su estais transliuos antrą kėlinį, trečiadienį Lietuvos rinktinės rungtynes su Lenkijos rinktine transliuos ištisai. Ketvirtadienį Lietuvos rinktinės rungtynių su Prancūzijos rinktine negalės transliuoti, nes tuo metu, kai bus rungtynės, Radiofonas bus užimtas neatidėtina programa. Penktadienį Lietuvos rungtynių su Vengrija transliuos antrą kėlinį. Šeštadienį Lietuvos rungtynių su Suomija netransliuos. Ketvirtadienį ir šeštadienį apie buvusias rungtynes duos platesnius reportažus. Kaip bus sekmadienį, kada Lietuva rungsis su Italija, dar neaišku. Greičiausiai šios rungtynės bus transliuojamos.“

Surengė pirmą pasaulyje tarpžemyninę radijo konferenciją

Po karo jau nutiesti kabeliai išliko, todėl buvo galimybė transliuoti iš tų pačių ir vis daugiau vietų, kur vyko įvairios sporto varžybos. Galimybės plėtėsi kartu su technologijomis.

1968 m. Meksiko olimpinėse žaidynėse, be lietuvių sportininkų iškovotų dviejų aukso, dviejų sidabro ir penkių bronzos medalių, Lietuvai pavyko pasiekti technologinį laimėjimą – surengti pirmąją pasaulyje tarpžemyninę radijo konferenciją. Ją surengė Henrikas Juškevičius – Lietuvos radijo ir televizijos inžinierius, netikėtai tapęs „Intervizijos“, arba Tarptautinės radijo ir televizijos organizacijos Prahoje, techninio centro direktoriumi („Intervizija“ vienijo Rytų Europos šalių transliuotojus).

Kaip rašė „Kalba Vilnius“, studijoje Vilniuje su žurnalistais buvęs radijo vyresnysis redaktorius Antanas Grigelis pranešė: „Dėmesio! Kalba Vilnius! Dėmesio! Kalba Vilnius! Pradedame tarpžemyninę radijo konferenciją Vilnius–Mechikas“. Po akimirkos iš garsiakalbio pasigirdo aiškus sporto komentatoriaus Algio Matulevičiaus balsas: „Kalba Mechikas! Kalba Mechikas! Lietuvos olimpiečiai ir žurnalistai Mechiko radijo ir televizijos rūmuose. Pasiruošę atsakyti į Jūsų klausimus.“

Bet prieš tai, pirmas dalykas, ką išgirdo Meksike susirinkę Lietuvos sportininkai ir pats konferencijos organizatorius H. Juškevičius, buvo... „Kur bėga Šešupė“.

Iki to laiko nieko panašaus pasaulyje surengta nebuvo, bet, kaip sako pats H. Juškevičius, daugeliui kitų šalių to tiesiog nereikėjo – žurnalistai tiesiog nuvažiuodavo ten, kur vykdavo žaidynės, ir dirbdavo vietoje.  „Pas mus juk buvo geležinė uždanga. Pora mūsų žurnalistų prasiverždavo, o kiti negalėjo važiuoti. [...] Jei ne neišpasakytai geri rezultatai, pavyzdžiui, krepšininkų, ir Lietuvos sportininkai nebūtų galėję išvažiuoti į užsienį. Jie galėjo išvažiuoti, nes Sovietų Sąjunga negalėjo be jų apsieiti“, – prisimena H. Juškevičius.

Lietuvos radijas ir televizija į Meksiką buvo nusiuntę žurnalistą Algį Matulevičių, kurio nuotrauką svarbias pareigas užimantis H. Juškevičius užklijavo ant savo leidimo lankytis bet kokiose varžybose. A. Matulevičius, su kuriuo artimieji ir kolegos atsisveikino prieš porą metų, H. Juškevičiaus sukurtu keturlaidžiu nuolatiniu ryšiu iš H. Juškevičiaus viešbučio kambario perduodavo reportažus, interviu ir kitą informaciją Lietuvai.

Po dvejų metų, 1970-aisiais, į tą pačią Meksiką, tik šįkart į Pasaulio futbolo čempionatą, išsiųstas Virgilijus Mundrys, kuris savo darbus radijuje ir televizijoje pradėjo jau nuo 6-ojo dešimtmečio, o vėliau tapo ir bendros sporto redakcijos vadovu.

Laidos, kurių neišklausę žmonės neidavo miegoti

Kai prieš kelerius metus Lietuvos radijas pranešė, kad transliuos Europos krepšinio ar futbolo čempionato rungtynes, daliai žmonių (ko gero, jaunesniajai) tai galėjo būti naujiena, kelianti nuostabą ir klausimą, kas gali norėti klausytis rungtynių. O anksčiau, praėjusio amžiaus 7–9 dešimtm., norinčių klausytis buvo gerokai daugiau. Tuometiniai darbuotojai tai vadina radijo reportažu – dažniausiai tiesioginis, rečiau – įrašomas, įvairios trukmės – 10–15 min, pusvalandžio, vieno kėlinio ar visų rungtynių pasakojimas ir komentavimas iš įvykio vietos.

Reportažų iš rungtynių Lietuvos radijuje galėjo būti vidutiniškai iki 80 per metus, didžioji jų dalis skirta Sovietų Sąjungos futbolo ir krepšinio pirmenybėms. Tuo metu Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų, Kauno „Žalgirio“, Vilniaus „Statybos“, Vilniaus „Kibirkšties“ krepšinio komandų dalyvavimas jose domino daugybę žmonių.

Todėl ir šios sąšaukos dalyvių – Virgilijaus Mundrio, Vlado Janiūno ar Kosto Kyno – balsai, padedantys švęsti pergales ir susitaikyti su pralaimėjimais, buvo gerai žinomi, lengvai atpažįstami ir sunkiai supainiojami. Jų balsams papildomo svorio ir atsakomybės, ko gero, suteikia ir pati radijo specifika.

Be vadinamųjų radijo reportažų, eteryje taip pat būdavo kelių minučių sporto naujienos, specialūs ilgesni pasakojimai iš olimpinių žaidynių ar kitų svarbių turnyrų, o 22.50 val. – vakarinė sporto naujienų laida, kuri, pasak daugelio ją dar gerai atsimenančių, buvo laida, kurios neišklausęs negali nueiti miegoti.

Sporto redakcija neapsiribojo tik naujienų agentūros TASS informacija – jos tikrai nebūtų pakakę norint išsamiai nušviesti Lietuvos ir užsienio sportinį gyvenimą. Visoje Lietuvoje veikė gana platus neetatinių bendradarbių tinklas, kurie pranešdavo apie jų miestuose ir rajonuose vykstančias rungtynes ir jų rezultatus. Kontaktų būta ir užsienyje.

K. Kynas pasakoja, kad, pavyzdžiui, jei „Žalgirio“ futbolininkai žaisdavo kokiame Nikopolyje, Ukrainoje, ar netgi Užkaukazės respublikose, iš kur agentūra TASS rezultatų neperduodavo arba perduodavo kitą dieną viso turo rezultatus, žurnalistai skambindavo to miesto milicijai ir jų klausdavo rezultatų. „Paprastai per rungtynes milicininkai budi, ir nemažas būrys. Tad jų pasiklausdavome, kaip sužaidė mūsų „Žalgiris“. Būdavo, kad jie apsirikdavo, todėl mes apsidrausdami skelbdavome, kad „nepatvirtintais duomenimis, „Žalgiris“ sužaidė lygiosiomis“, – prisimena K. Kynas.

Tekdavo komentuoti ir sutartas rungtynes

Nors didžiąją dalį Lietuvos radijo sportui skirto eterio užimdavo krepšinis ir futbolas, būdavo reportažų ir iš kitų sporto šakų turnyrų – rankinio, ledo ritulio, bokso, dviračių lenktynių, irklavimo, jojimo, šaudymo, netgi motobolo.

Virgilijus Mundrys, Vladas Janiūnas, Kostas Kynas sako, kad nurodymų iš viršaus, iš partijos, kaip reikėtų rengti sporto naujienas, būdavo mažai, tačiau epizodų, kai jų darbas kažkam užkliūdavo ir todėl būdavo įspėti, patyrė, ko gero, visi. Beje, K. Kynas neslepia, kad jam ir tada yra tekę komentuoti sutartas rungtynes.

Dabartinis kolega Tautvydas Meškonis į radiją atėjo Lietuvai esant prie nepriklausomybės slenksčio ir iš pirmosios savo komandiruotės sugrįžo į šalį, kuri jau nebeturėjo nei reikalo, nei noro toliau dalyvauti Sovietų Sąjungos pirmenybėse. Pirmosios olimpinės žaidynės, kuriose Lietuvos sportininkai jau atstovavo savo šaliai, buvo žiemos žaidynės Albervilyje, Prancūzijoje. O tų pačių metų vasarą – Barselona ir pirmieji jau kitokie medaliai.