– Sakote, buvo laikas, kai savotiškai kontroliavote visą pasaulį, laikėte tvirtai uždėjusi ranką ant įvykių Lietuvoje pulso, nes dirbote žurnaliste viename didžiausių naujienų portalų?
– Taip. Gerą dešimtmetį sukausi dideliame informacijos sraute, bet šiandien man labiau norėtųsi kalbėti ne apie veiklos sritį, bet apie savo charakterį. Buvau didelė perfekcionistė ir užkietėjusi darboholikė. Pasitaikydavo metų ir visai be atostogų. Mėgau savo darbą, norėjau kilti karjeros laiptais, bet kai dabar žvalgausi atgal – tas begalinis užimtumas man buvo ir kaip savotiškas nerimo maskavimo būdas, tik to tada dar nesupratau.
Vieni, kad neliktų akistatoje su savo vidiniu balsu, eina ten, kur triukšmas, į vakarėlius, aš savo nerimą skandinau darbe. Pamenu, kai dirbau naujienų redaktore, būdavo labai keista, kad kas nors įvyko Lietuvoje ar pasaulyje, o aš nežinojau. Toks milžiniškas naujienų srautas prasisukdavo pro mane kiekvieną dieną. Tai buvo didžiulis krūvis smegenims, psichikai, visai nervinei sistemai, nors tada taip ir neatrodė.
– Paprastai tokius darboholikus, nepaisančius likimo ženklų, sustabdo liga arba kitokia nelaimė. Ar taip nutiko ir jums?
– Mano gyvenime buvo labai didelis sukrėtimas. Mirė draugo mama, su kuria siejo be galo gražus ir artimas ryšys. Jos mirtis buvo staigi ir netikėta. Šis įvykis man išmušė žemę iš po kojų, nors tai supratau ne iš karto. Iš pradžių mėginau viską sutvarkyti, pasirūpinti visais aplink, nes jų skausmas, maniau, gerokai didesnis nei mano. Bandžiau kontroliuoti tai, kas tuo metu buvo nekontroliuojama. Neleidau sau gedėti.
Bėgant mėnesiams po jos netekties, mane ėmė kamuoti stiprūs nerimo priepuoliai. Kadangi buvau jautrus ir nerimastingas vaikas nuo pat vaikystės, matyt, susidėjo viskas: ilgus metus ignoruotas ir neatpažintas perdėtas nerimastingumas, persidirbimas ir nuovargis, netekties trauma, dar – bandymas viską kontroliuoti.
Reikšmė: „Guda“ – senas dzūkiškas žodis, reiškiantis baidyklę, o „boo“ – gąsdinimo šūksnis, atėjęs iš anglų kalbos. Kai susijungė lietuviškas su anglišku žodžiu – gavosi savotiška magija“, – savo veiklos pavadinimą šifruoja Gintarė. / G. Bakūnaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Tačiau ir toliau bėgote per gyvenimą kaip sprinterė, kai jis jums visaip: nemigo naktimis, panikos atakomis – bandė pasakyti, kad prilėtintumėte tempą. Nesupratote?
– Nesupratau… Kol vieną dieną visko įvyko gerokai per daug ir gyvenimas man išmušė saugiklius (karčiai juokiasi). Teko sustoti ir pradėti galvoti apie save. Tame ilgame sveikimo ir pamąstymų, kaip kitaip reikia gyventi, etape daug visko buvo: ir asmeninių praktikų, ir psichoterapijos užsiėmimų. Supratau viena: jei nepakeisiu savo gyvenimo būdo, toliau tiek daug dirbsiu ir bandysiu perlipti per savo galimybių ribas – kita duobė už kampo gali būti mano.
Taip labai natūraliai, po truputį, tiesiog namuose pradėjau kurti savo ramybės ir atsipalaidavimo erdvę. Nes priėjau tokį lūžio tašką, kai viskas mane erzino. Negalėdavau klausytis muzikos, žiūrėti televizoriaus, net paprasčiausi kasdieniai buitiniai garsai man kėlė didelį diskomfortą.
– Sveikti padėjo ir gamta, kuriai anksčiau nerasdavote laiko?
– Mano ryšys su gamta visada buvo ypatingas, bet… taip. Ėmiau dar daugiau laiko praleisti miškuose aplink Vilnių, kur gyvenu. Kadangi sužadėtinio tėvai turi atokų šimtametį vienkiemį, pradėjome dažniau važiuoti ten. Pratinausi, jaukinausi jį prie savęs, nes toje vietoje buvo viskas, ko man tada labiausiai reikėjo: tyla, ramybė, jokio interneto ar telefoninio ryšio, jokių civilizacijos patogumų. Ta vieta ilgainiui man tapo savotiška atsitraukimo oaze. Panašią tylos ir nusiraminimo erdvę, kaip jau sakiau, kūriausi ir namuose, mieste, o tada atėjo laikas amuletui.
Kai savo sapnų gaudykles pavadinome baidyklėmis, buvo žmonių, kurie piktinosi: kaip čia dabar, visai ne pagal taisykles?
– Užsimanėte amuleto?
– Taip. Kažkodėl labai norėjau sapnų gaudyklės, nors ji, kaip indėniškas simbolis, man atrodė svetima – ryški, su daug plunksnų. Mes, lietuviai, juk esame žemės spalvų mylėtojai.
Paprašiau mamos padaryti kitokią sapnų gaudyklę – šviesią, ramią, su nėriniais. Mamos istorija irgi įdomi. Dirbo viename mažame miestelyje Alytaus rajone, kol vieną dieną dėl etatų mažinimo buvo paprašyta išeiti. Iš pradžių tuo netgi džiaugėsi. Galvojo – galės pailsėti, susitvarkyti namus ir pan. Tačiau atėjo laikas, kai keturios namų sienos ėmė slėgti. Štai tada aš abi mus ir įveiklinau, bet apie „GudaBoo“ – šiek tiek vėliau.
Mama mokėjo labai gražiai megzti. Vaikystėje mudvi su sese apmegzdavo nuo galvos iki kojų. Vėliau, mums suaugus, mamos gyvenime šis tas nutiko – sveikata nebeleido megzti didesnių, sunkesnių mezginių. Tačiau sapnų gaudyklę ji man pažadėjo nunerti vąšeliu. Beje, šito prašydama, turėjau ir dar vieną slaptą intenciją – padėti mamai susigrąžinti prarastą hobį, tik jau šiek tiek kitokia – vąšelio, o ne virbalų, forma.
Kurdama tą amuletą mama į procesą labai įsitraukė. Jai tai tapo savotiška meditacija, padėjo išbūti emociškai sudėtingą periodą be darbo. Juokiuosi, kad tai buvo pirmas ženklas, jog amuletas veikia – kuria ramybę!
G. Bakūnaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Kodėl tas amuletas turėjo būti sapnų gaudyklė, o ne koks nors ramybę skleidžiantis kristalas?
– Matote, tais nerimo metais aš labai blogai miegodavau. Tai nereiškia, kad neužmigdavau. Priešingai – miegodavau labai labai daug, atrodė, savaitėmis galėčiau neprabusti, ir visą laiką sapnuodavau, o tie sapnai būdavo be galo ryškūs ir dažnai baisūs. Kaip dabar suprantu, jie buvo tarsi organizmo savipagalba, nes taip smegenys apdorodavo mane nuolat lydintį informacijos perteklių.
Taigi, aš miegodavau, bet atsikeldavau dar labiau pavargusi, tad mano didžiausia svajonė visus tuos metus buvo tiesiog gerai išsimiegoti. Todėl ir paprašiau mamos nunerti man sapnų baidyklę.
– Baidyklę ar gaudyklę?
– Tai vienas iš dažniausių klausimų. Mes savo amuletus pavadinome baidyklėmis. Trumpoji versija: sakome, kad baidyklės negaudo blogų sapnų, o veja juos iš karto lauk ir saugo namų erdvę nuo pašalinio triukšmo.
Yra ir gilesnė žinutė, kuria taip pat norėčiau pasidalyti. Ji apie tai, kad didžiausią magiją savo gyvenime kuriame mes patys. Rami savijauta, geras miegas priklauso tik nuo mūsų. Joks amuletas nėra panacėja. Kai žmogus pats į savo gyvenimo kokybę įdeda tam tikrą indėlį, tuomet ir pavadinimas pasidaro nebesvarbus – gaudyklė ar baidyklė. Tas amuletas vis tiek veikia! Priešingai – jei nieko dėl savęs nedarome, jokie amuletai: nei gaudyklės, nei baidyklės – mums nepadės. Savo problemas turime pripažinti ir spręsti patys.
– Feisbuko puslapyje „GudaBoo“ prisistatote kaip dviejų baltųjų raganų, mamos ir dukros, tandemas. Jūs socialinėse medijose skrebenate tekstus, fotografuojate, mama Jolanta savo rankomis kuria magiškas sapnų baidykles.
– Juokauju, kad mama daro viską, o aš tik liežuviu plaku. Mano sritis – komunikacija; mamos – kurti sapnų baidykles.
Mūsų baidyklės nelabai panašios į originalias indėniškąsias. Vietoj mazgų tinklo naudojame vąšeliu nertas servetėles, lankus lenkiame iš vytelių. Abi norėjome, kad mūsų sapnų baidyklės būtų kuo natūralesnės, kuo gamtiškesnės. Nes ir aš ramybę atrandu būtent gamtoje. Mama taip pat gyvena gamtos apsuptyje.
Viena, siekėme parodyti gamtos magiją, antra, norėjome jos neteršti, nepalikti po savęs šiukšlių. Smagu, kai tarp gamtos ir žmogaus vyksta gražūs mainai, nes dabar mūsų vartotojiškoje visuomenėje nėra pusiausvyros: žmonės daugiau ima, nei duoda.
Kitokios: Gintarės ir jos mamos kuriamos sapnų baidyklės nelabai panašios į originalias indėniškąsias – jose daug natūralių ir netgi lietuviškų akcentų, kaip antai – vąšeliu nertos močiučių servetėlės. / G. Bakūnaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Pasivadinote baltosiomis raganomis...
– Laukiau šito klausimo. Sakykite, kas jums yra ragana? Dažnai mes jas įsivaizduojame piktas, krečiančias blogus dalykus, galbūt iš pasakų ar filmų, bet iš tiesų tas mitinis personažas atspindi moters ryšį su gamta. Kas anksčiau buvo raganos? Išsilavinusios moterys, turinčios artimą ryšį su gamta, išmanančios gamtos ciklus, pažįstančios žolynus, gebančios klausyti savo intuicijos. Žodžiu, visiškai žemiškos būtybės. Nežinau, kodėl jos vėliau buvo taip supabaisintos.
Dar mes sakome, kad mūsų sapnų baidykles tyla užkalba laumės. Vėl gręžiamės į gamtą, į lietuvių nuo senų senovės praktikuotą artimą ryšį su gamta. Kodėl baltosios raganos? Nes… buriame tylą, darome gražius dalykus.
– Ar jūsų nuostabios sapnų baidyklės sugeba jus abi su mama išmaitinti?
– Man šis projektas labiau idėjinis: turiu ir kitų veiklų. Tačiau jei klausiate, ar iš kūrybos įmanoma pragyventi, tai… pragyventi įmanoma, ypač turint omenyje lėtesnį gyvenimo tempą, mažesnius poreikius. Tačiau, jei jūsų siekis gyventi ir lėtai, ir patogiai, ir turtingai, – tai ne. Žmogus turi rinktis, dėlioti savo prioritetus. Juk negali turėti visko! Mano atveju, keičiantis mano gyvenimo būdui, man visko užtenka. Ne paslaptis, kad kuo daugiau žmogus turi, tuo daugiau jam reikia. Šiuo metu aš kaip tik ir mokausi pasidžiaugti tuo, ką turiu.
Prieš palikdama samdomą darbą, prisaikdinau save laikytis kelių taisyklių. Viena iš jų ta pati kaip kalnuose. (Bent kartą per metus su vyru į juos kopiame.) Kalnuose paprastai sunkiausias būna pirmas pusvalandis, nes kūnas nesupranta, kas vyksta: kuprinė – sunki, nugarą skauda, kojos kliūva už nelygaus reljefo. Išėjusi iš darbo sau pasakiau: svarbiausia nepasiduoti per pirmą pusvalandį, t. y. nenorėti greito rezultato naujame kelyje. Viršūnė atrodo nepasiekiama tik tol, kol esi kalno apačioje, bet į ją užlipus, žiūrint iš aukštai, vėl viskas atrodo kitaip.
– Ne viskas pinigais matuojama, svarbiausia, kad širdyje tvyrotų ramybė. Ar jaučiate ją?
– Visko būna. Dirbant sau pastangų reikia įdėti dar daugiau. Vis dėlto net sunkesniais momentais pagalvoju, kad esu labai laimingas žmogus. Juk jaučiuosi savo kelyje. Tai viena iš tų verčių, apie kurias dažnai nesusimąstome, bet žmogaus vidinei ramybei ji labai svarbi. Tfu tfu tfu (bijau prisišnekėti), bet be panikos atakų gyvenu jau gana ilgą laiką.
Jei nieko dėl savęs nedarome, jokie amuletai: nei gaudyklės, nei baidyklės – mums nepadės. Savo problemas turime pripažinti ir spręsti patys.
– Už tai galite dėkoti tik sau?
– Be abejo, pirmą žingsnį visada turime žengti mes patys – psichoterapeutas pas tave į namus neateis (juokiasi). Pradėjus sveikti, vėlgi, specialistas tavęs už rankos visą gyvenimą nelydės. Turi išmokti gyventi savarankiškai. Todėl šiame etape labai svarbu išmokti girdėti save, išmokti sustoti, duoti sau erdvės atsikvėpti ir kvėpuoti.
Būtent kvėpuoti, nes iš tiesų žmonės nė nepastebi (nepastebėdavau ir aš), kad didžiąją laiko dalį jie vaikšto sulaikę kvėpavimą. Kai pradėjau save stebėti, supratau, kad kvėpuoju netaisyklingai.
Mūsų su mama kuriamos sapnų baidyklės irgi kalba apie savistabą. Mes sakome, kad magija slepiasi mažuose dalykuose – tereikia juos pastebėti.
Mūsų supratimu, magija nėra burtai. Kada žmonės sako: oho, kaip magiška? Tada, kai juos aplanko geras jausmas. Tas pats tolygus kvėpavimas šių dienų skubančiam žmogui yra magija. Mes bėgame, lekiame ir neturime laiko sustoti, atsigręžti į save. Kita vertus, nėra vienos taisyklės, kaip kurti savo ramybę. Kiekvienas turime atrasti savo receptą. Paprastas pavyzdys: kai savo sapnų gaudykles pavadinome baidyklėmis, buvo žmonių, kurie piktinosi: kaip čia dabar, visai ne pagal taisykles? Lygiai taip pat, kai aš pradėjau kurti savo ramybę, kai kurie ėjo pas mane su receptais, sakydami, kad jo receptas tai jau tikrai suveiks. Tačiau aš tikiu, kad kiekvienas turime atrasti savo kelią, savo receptą ir nebūtinai jis turi būti surašytas pagal visas taisykles.
Sprendimas: išėjusi iš samdomo darbo Gintarė nusprendė laikytis kalnų taisyklės – nepasiduoti per pirmą pusvalandį ir nenorėti greito rezultato naujame kelyje. „Viršūnė atrodo nepasiekiama tik tol, kol esi kalno apačioje, bet į ją užlipus vėl viskas atrodo kitaip“, – teigia ji. / G. Bakūnaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Savo prekių ženklą, kaip ir puslapį feisbuke, pavadinote keistu žodžiu „GudaBoo“. Ar šis garsų sąskambis turi kažkokią reikšmę?
– „Guda“ – senas dzūkiškas žodis, reiškiantis baidyklę, „boo“ – toks gąsdinimo šūksnis, atėjęs iš anglų kalbos. Kai susijungė lietuviškas žodis su anglišku, vėl išėjo savotiška magija, nes iš pradžių pavadinimas buvo vien angliškas. Tačiau dėl tam tikrų niuansų turėjome jį pakeisti ir taip visai netikėtai žodyne atradau tą seną dzūkišką žodį.
Tokie keisti sutapimai, bet, atrodo, gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas. Dzūkiškas variantas mums kur kas labiau tinka, nes gamindamos sapnų baidykles akcentuojame baltiškuosius motyvus, naudojame liną, nėrinius. Jomis tiesiame kelius į šiuolaikinio žmogaus širdį. Močiučių servetėlių jaunimas po arbatos puodeliais jau seniai nebededa, todėl nėriniuotos sapnų baidyklės yra tarsi būdas išsaugoti šį mūsų nuostabų amatą ir rasti jam naują formą būti šiuolaikinio žmogaus namuose.
Maža to, „GudaBoo“ kūriniuose į vieną visumą susijungia ir skirtingos kultūros, ir kalbos, ir simboliai. Nepaisant visų mūsų skirtumų, tikslų, nuomonių, lyčių, gimimo vietų, rasių, yra vienas dalykas, kuris mus vienija, – noras jaustis gerai, patirti vidinę ramybę.
Gamindamos sapnų baidykles mes akcentuojame baltiškuosius motyvus, naudojame liną, nėrinius. Jomis tiesiame kelius į šiuolaikinio žmogaus širdį.
– Ilgėjant rudens vakarams, kai žmonės daugiau būna namuose, jūs siūlote užsidegti nakties žibintus ir atsigręžti į save?
– Taip, iš tiesų tie nakties žibintai yra sojų vaško žvakės, papuoštos gražiais makramė drabužėliais, kuriuos riša kita nuostabi kūrėja – Dzūkaitė. Labai džiaugiamės šia bendryste. Ji mums yra priminimas, kad gyvenime neprivalome visko padaryti patys. Kad neprivalome laikyti visų kampų. Neprivalome visko sukurti vieni. Kad kai dalijamės šiluma ir jaukumu, magijos nepamažėja, o tik padaugėja. Ją namuose padeda sukurti visiškos smulkmenos: smilkalai, namų kvapai.
Mama turi levandų sodą, iš jų darome kvapų pagalvėles. Beje, levandos irgi susijusios su geru miegu. Jos irgi yra viena iš natūralių pagalbos sau nuo nemigos priemonių. Žolynus smilkalams renku ir aš pati.
– Toliau plečiate magiškų mažų dalykų tinklą kaip kokios laimę nešančios vorės, kurių voratinkliai – sapnų baidyklės?
– Kokia graži asociacija. Tačiau tinklų rišimas – indėnų kultūra. Būtent jų sapnų gaudyklėse esantys mazgų tinklai ir siejami su voratinkliais. Mes magiškų mažų dalykų tinklą neriame kruopščiai kaip kokios laumės, kurias galima sutikti švintant rūkuose paskendusiose pievose. Beje, labai gražu, kad tiek daug sutelpa į žodį nerti: nerti servetėles, kurios tarsi kviečia nerti gilyn į save, į tylą. Tačiau taip… Norime skelbti žinią, kad magiški gali būti net labai maži dalykai, kurie padės susikurti jausmą.
Visiems girdėtas posakis „kasdienybės magija“. Jis irgi apie mus. Nelaukite stebuklų, nelaukite, kada pradėsite gyventi, – gyvenkite dabar, o jei per daug įsibėgėsite, „GudaBoo“ nėriniai apglėbs jus ramybe ir įkvėps pristabdyti.
Naujausi komentarai