Anot jų, į Lietuvą atvykusios prievartą patyrusios pabėgėlės negauna reikiamos pagalbos.
„Pagalbos seksualinės prievartos aukoms trūkumas – tai problema, apie kurią ekspertai kalba ne vienerius metus, o karas Ukrainoje ir brutalūs veiksmai Ukrainos moterų atžvilgiu padidino problemą, ją aktualizavo“, – penktadienį spaudos konferencijoje Seime sakė parlamento vadovė.
V. Čmilytė-Nielsen prieš kelias dienas sako inicijavusi ekspertų susibūrimą Seime, kuriame aiškintasi, kokių konkrečių žingsnių reikia imtis, kad seksualinę prievartą patyrusios aukos „gautų adekvačią, greitą, pagarbią pagalbą čia, Lietuvoje“.
„Pagalbos seksualinio smurto aukoms sistemos vis dar praktiškai nėra, o kalbant apie tai su kuo susiduria ukrainietės pabėgėlės moterys – situacija dar sudėtingesnė. Prie to prisideda ir kalbos barjeras“, – teigė Seimo pirmininkė.
Pagalbos seksualinio smurto aukoms sistemos vis dar praktiškai nėra, o kalbant apie tai su kuo susiduria ukrainietės pabėgėlės moterys – situacija dar sudėtingesnė. Prie to prisideda ir kalbos barjeras.
Nors yra ne viena institucija, tarnyba ar organizacija, kuri galėtų padėti seksualinę prievartą patyrusioms aukoms, anot Seimo pirmininkės, ne visose esama patyrusių specialistų.
Pasak jos, žinių bei žmogiškai jautraus požiūrio stinga ir medikams, ir teisininkams, ir kitiems specialistams, o pačios visuomenės požiūris nejautrus, priešiškas tokio pobūdžio prievartą patyrusioms aukoms.
V. Čmilytė – Nielsen teigia, jog priežastys glūdi ir giliau – Lietuvoje vis dar užuomazgose tebėra lytinio švietimo klausimas. Tai lemia, jog jauni žmonės negauna mokslu pagrįstos informacijos apie pagarbų elgesį su kitais.
Problemą paaštrino karas
Moterų informacijos centro vadovė Lina Šedukienė sako, kad Ukrainos įvykių kontekste vėl atsigręžiama į seksualinės prievartos problematiką.
„Baisimės informacija – moterys ir mergaitės prievartaujamos, seksualinę prievartą patiria ir vyrai. Daugelis visuomenės narių klausia, kaip Lietuva gali padėti asmenims, nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos. Džiugu, kad atsigręžė visuomenė“, – sakė L. Šeduikienė.
Anot jos, nevyriausybinės organizacijos šios problemos aktualumą kelia ne vieną dešimtmetį.
L. Šeduikienės teigimu, pernai atliktas tyrimas parodė, kad net trečdalis respondentų pažįsta moteris, patyrusias prievartą artimoje aplinkoje, tačiau nežinia kiek jų tai patiria tiesiog gatvėje.
„Drąsiai galiu teigti – sistemos nėra. Tai aiškiai parodo tyrimų informacija – nei moterys, nei vyrai patyrę seksualinę prievartą nesikreipia pagalbos. (…) Turime atskiras sistemos dalis, tačiau neturime sistemos. Neturime ir specialistų arba yra trūkumas, kurie gebėtų teikti pagalbą nukentėjusiems asmenims – socialinių darbuotojų, medikų, pareigūnų, teisininkų, advokatų, kurie būtų pasirengę ir gebėtų teikti šią pagalbą“, – sakė L. Šeduikienė.
Jos teigimu, nuo 2011 metų šalyje veikia kompleksinės pagalbos centrai, pagalbos tarnybos, prie savivaldybių – krizių centrai, tačiau visumos nesama.
Ragina kurti specialius kabinetus
Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė Dalia Puidokienė ir sakė, jog pagalbos sistemos seksualinės prievartos aukoms Lietuvoje nėra, nepaisant ją apibrėžiančio pernai patvirtino Sveikatos apsaugos ministerijos aprašo.
„Aprašas yra, dokumentas yra, bet kalbame apie sistemos neveiksnumą, neveikimą, fragmentiškumą. Kai kalbiname moteris, sako, kad nėra aišku, kur kreiptis pagalbos“, – teigė D. Puidokienė.
Drąsiai galiu teigti – sistemos nėra. Tai aiškiai parodo tyrimų informacija – nei moterys, nei vyrai patyrę seksualinę prievartą nesikreipia pagalbos.
Pasak jos, kol nebus tinkamai paruoštų specialistų, nei dokumentai, nei tvarkos aprašai nepagelbės.
D. Puidokienės teigimu, su seksualinės prievartos aukomis turi gebėti dirbti socialiniai darbuotojai, teisininkai, policijos pareigūnai, prokurorai ir kt.
„Turi būti įrengti pagrindiniuose regionuose kabinetai, kur būtų teikiama ne tik trumpalaikė pagalba, reikiami duomenys paimami, atliekami tyrimai, bet ir teikiama, ypatingai, ilgalaikė pagalba. Kas turėtų imtis iniciatyvos? Ar reikia karo, kad apie tai pradėtume kalbėti? “, – teigė D. Puidokienė.
Moterų informacijos centro programų vadovė Rugilė Butkevičiūtė teigė, jog išprievartavimo krizių centras, veikiantis kaip kabinetas ligoninėje, pavyzdžiui, Islandijoje veikia 33 metus.
Per šį laiką jame apsilankė 3611 aukų. Jauniausia nukentėjusi mergaitė buvo devynerių, o vyriausia – per 80 metų. Vien pernai jame pagalba teikta 162 nukentėjusiems asmenims, sakė ji.
Aukos čia pat apžiūrimos, apklausiamos pareigūnų, į komisariatus joms vykti nereikia, medikai persiunčia surinktus duomenis bei nuotraukas.
Anot R. Butkevičiūtės, tokie skaičiai yra paskata ir Lietuvai judėti pirmyn, juolab, kad norint įkurti tokius kabinetus nereikia statyti naujų pastatų, tereikia gero tarpinstitucinio koordinavimo.
