Ne vakarykštė problema

Siekdami spręsti seksualinio smurto prieš vaikus problemą, vaiko teisių gynėjai surengtoje konferencijoje „Seksualinis smurtas prieš vaikus: prevencija, atpažinimas ir pagalba“ subūrė įvairių sričių – teisėsaugos, psichologijos, medicinos, socialinių paslaugų, valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų – ekspertus.

Europos tyrimų duomenimis, vienas iš penkių vaikų Europos šalyse yra patyręs kokios nors formos seksualinį smurtą. 2022 m. Lietuvoje apie 300 vaikų pripažinta nukentėjusiais nuo seksualinių nusikaltimų. 70–80 proc. tokių seksualinių nusikaltimų įvyksta artimoje aplinkoje. Tokią statistiką pateikė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

Svarbu: M. Navickienė ragino gilinti smurto atpažinimo žinias, o jį pastebėjus – pranešti. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

„Nukentėję vaikai dėl patiriamų stiprių jausmų slepia savo išgyvenimus, nedrįsta apie tai kalbėti, kreiptis pagalbos. Suaugusiesiems galbūt pritrūksta atidumo, kad pastebėtų vaiko išgyvenimus arba siunčiamus pavojaus ženklus. Todėl kiekvienas iš mūsų galime padėti stabdyti seksualinį smurtą prieš vaikus“, – teigė ministrė.

M. Navickienė ragino gilinti smurto atpažinimo žinias, o pastebėjus – apie tai pranešti. Nulinė tolerancija smurtui prieš vaikus turi būti siekiamybė visiems ir visada. Vaikams labai svarbu matyti, kad į jų skundus reaguojama, tada patiriantis smurtą vaikas greičiau kreipsis pagalbos.

„Vien per šių metų pirmą ketvirtį sulaukta dvigubai daugiau pranešimų apie galimą seksualinį smurtą prieš vaikus nei praėjusiais metais. Vadinasi, neturi būti tabu tema. Turime didinti pasitikėjimą institucijomis“, – sakė M. Navickienė.

Tai, kad apie seksualinį smurtą prieš vaikus vis dar nepatogu kalbėti, nes tai labai baisūs kaltinimai, konferencijoje minėjo ir vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Procesas:  E. Žiobienės teigimu, labai svarbu žinoti, kur kreiptis ir ką daryti, kokių paslaugų ir kur gali tikėtis į seksualinės prievartos pinkles patekę ne tik vaikai, bet ir jų šeimos nariai. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

„Seksualinis smurtas prieš vaikus atsirado ne vakar, užvakar ir, turbūt, ne sausio mėnesį, kai ši tema susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Visi, kurie dirbame vaiko teisių apsaugos srityje, šią temą, deja, dažnai girdime“, – pabrėžė E. Žiobienė.

Anot kontrolierės, labai svarbu žinoti, kur kreiptis ir ką daryti, kokių paslaugų ir kur gali tikėtis į seksualinės prievartos pinkles patekę ne tik vaikai, bet ir jų šeimos nariai. „Patikėkite – išsigandę, streso apimti tėvai gali padaryti dar daugiau klaidų ir netinkamų veiksmų vaiko gyvenime ir dar labiau apsunkinti jo padėtį. Kodėl tai sakau? Todėl, kad tai atsiremia į paslaugas ir pagalbą, kaip jiems visa tai išgyventi“, – pastebėjo E. Žiobienė.

Nusikaltimų daugėja

Konferencijoje pripažinta, nors seksualinio smurto prieš vaikus identifikavimas po truputį gerėja, jo atpažinimas ir tinkama pagalba vis dar išlieka didžiausia problema.

Negalima sakyti, kad vaiko teisių apsaugos srityje stovime vietoje. Per pastarąjį penkmetį vaiko teisių apsauga mūsų šalyje davė pozityvių rezultatų – didėja paslaugų spektras ir prieinamumas, po truputį ima mažėti visuomenės pakantumas smurtui, gerėja atpažįstamumas.

Nors, išgirdus apie galimą seksualinę vaiko prievartą, nebesakoma „na ką jūs, Marijos žemėje to negali būti“, seksualinis smurtas vis dar išlieka ypač opi tema, kuria mums dar sunku kalbėti ir pripažinti jos egzistavimą.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė prisiminė, kad prieš trejus metus, kai tarnyba rengė vaizdo klipus apie smurtą, tebuvo trys temos – nepriežiūra, fizinis ir psichologinis smurtas. Seksualinio smurto tema nebuvo liečiama.

Šios srities nusikaltimų statistika grėsminga. Tarnybos vadovės pateiktais duomenimis, praėjusiais metais mūsų šalyje seksualinį smurtą galimai patyrė 300 vaikų, 2021 m. – 239, 2020 m. – 185 vaikai. Tačiau realūs nukentėjusiųjų skaičiai gali būti gerokai didesni. Tai rodo, kad dalis nukentėjusių vaikų taip ir nesulaukia pagalbos.

„Nukentėjęs vaikas dažnai jaučia itin stiprius jausmus – baimę, kaltę, gėdą – ir būna linkęs slėpti savo išgyvenimus, jaučiasi atsakingas dėl to, kas įvyko, todėl jam gali būti nedrąsu atsiverti ir paprašyti pagalbos. Tad labai svarbus suaugusiųjų įsitraukimas ir gebėjimas atpažinti, kad vaikui reikia pagalbos. Kviečiu kalbėti, mokytis atpažinti ir padėti nukentėjusiam vaikui“, – sakė I. Skuodienė.

Jausmai: I. Skuodienė pastebi, kad nukentėjęs vaikas dažnai jaučia itin stiprius jausmus – baimę, kaltę, gėdą – ir būna linkęs slėpti savo išgyvenimus. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

Švietimo trūkumas

Viena silpniausių grandžių seksualinių nusikaltimų, padarytų vaikams, kontekste yra švietimas. Tik nereikėtų mesti akmens į ugdymo įstaigų daržą. Pirmosios švietimo pamokos prasideda šeimoje. Pats paprasčiausias dalykas, kuris priklausytų tėvams, – supažindinti savo vaikus su apatinių drabužėlių taisyklėmis. Net ir visai mažiems vaikams galima išaiškinti, kad viskas, kas yra po apatiniais drabužėliais, kitų yra neliečiama, kad tai yra riba, kurios negali peržengti kitas.

„Kai mama užtiko mane masturbuojantis, sakė, kad aš esu iškrypėlė. Įsiutusi skaudžiai patrynė mano vulvą ir paklausė, ar dabar man irgi patinka, yra malonu, tada pasakė: jei dar kartą pamatys, kad mano vulva paraudusi, tikrai bus labai blogai. Man buvo dešimt metų. Ilgai bijojau praustis po karštesniu vandeniu, kad tik neparaustų. Prireikė 26 metų, kad jums atsiųsčiau šitą istoriją, iki šiol liko klausimas, ar normalu nekęsti savo mamos“, – tokia dabar 36 metų moters istorija savo pranešimą pradėjo VšĮ „Ribologija“ įkūrėja Rugilė Butkevičiūtė.

Šia istorija ji patvirtino ne vieno konferencijos dalyvio minėtą faktą, kad vaikams prireikia labai daug metų, kol išdrįsta kreiptis pagalbos, pripažinti, kas nutiko.

Seksualinio smurto prevencija, anot R. Butkevičiūtės, – nustoti vadinti šią temą nepatogia, pikantiška, paslaptinga ar aštria. Kai šitaip pasakome, iš karto atsiranda atitinkamas nusiteikimas. Ši tema yra gyvenimiška, su ja susiduriame, nes ji susijusi su lytiškumu, seksualumu.

„Apie seksualumą ir lytiškumą turėtume kalbėti lygiai taip pat atvirai, kaip apie tai, ką šiandien valgysime pietums. Kai atvirai kalbėsime apie tai, bus lengviau atvirai kalbėti ir apie seksualinį smurtą. Raidžių linijoje seksualinis smurtas yra raidė ž, iki jos dar turime labai daug raidžių, ką galėjome padaryti prieš tai“, – natūralų kalbėjimą apie natūralius dalykus pabrėžė R. Butkevičiūtė.

Kasdien susiduriame su iššūkiais. Nėra savaitės, kai prokuroras neitų pas ikiteisminio tyrimo teisėją dėl galimo seksualinio smurto prieš vaiką.

Ji išskyrė dar vieną svarbų momentą: kūno dalis, taip pat ir intymias, turime vadinti tikraisiais vardais, o ne „peliukais“ ar „meduoliukais“. Esą taip patys sukuriame kažkokią neliečiamą temą vaikams. Apie kojas, rankas kalbame laisvai, o apie vieną kūno dalį kažkodėl vengiame kalbėti.

Konferencijos dalyviai pripažino, kad vengimas su vaikais kalbėti apie intymius dalykus jiems sukuria tarsi neliečiamą temą ir net tada, kai vaikas kenčia nuo seksualinio smurto, jis nesugeba arba nežino, kaip tai pasakyti. Net jei pasako, tarkime, kad dėdė laižė mano meduoliuką, nebūtinai darželio auklėtoja ar pradinės klasės mokytoja supras, kad vaikas skundžiasi dėl patiriamo seksualinio smurto.

Reabilitacija

Kauno apygardos prokurorė Auksė Lipkevičienė atkreipė dėmesį į tai, kad konferencijos pranešėjai nederino tarpusavyje temų pavadinimų, tačiau beveik visuose yra žodis „iššūkiai“. „Kasdien susiduriame su iššūkiais. Nėra savaitės, kai prokuroras neitų pas ikiteisminio tyrimo teisėją dėl galimo seksualinio smurto prieš vaiką“, – kasdienybe dalijosi prokurorė.

Anot prokurorės, kuo daugiau kitiems vaikas pasakos apie tai, kas jam nutiko, tuo labiau gali būti pakenkta ikiteisminiam tyrimui – apklausos metu vaikas jau nenorės apie tai kalbėti, nes ir taip daug pasakojo.

Tačiau ikiteisminis tyrimas, apkaltinamasis nuosprendis, anot prokurorės, yra vaiko reabilitacijos sudėtinė dalis, jo gijimo pradžia. Vaikas patiki, kad kažkam yra svarbus, kad tikima tuo, ką jis sako.

Blogiausias dalykas, kurį suaugę gali padaryti, – tai užkrauti vaikui atsakomybę, kad jis papasakotų ir tada tas blogiukas sės į kalėjimą. Vaikui tai neturi rūpėti, jam pakanka žinoti, kad tai, kas buvo su juo daroma, – ne jo kaltė.

Dar viena konferencijoje aptarta problema – pagalbos ir paslaugų nukentėjusiems vaikams plėtra. Specialistų siūlymu, reikėtų plėsti psichologų, kurie specializuojasi seksualinio smurto klausimais, ratą, taip pat psichosocialinių paslaugų ir ilgalaikės pagalbos prieinamumą ir ypatingą dėmesį skirti regionams.

Konferencijoje kalbėta apie kokybišką ir vaiko interesus atitinkantį jo nuomonės išklausymą ir kaip tai atliekantys specialistai turėtų elgtis, kad nesukeltų papildomo streso ir trauminių išgyvenimų. Pabrėžta, kad vaiko nuomonės svarba ir smurtautojų teisinė atsakomybė dėl įrodyto smurto – vieni reikšmingiausių veiksnių, siekiant užkirsti kelią seksualiniam smurtui prieš vaikus.

Vaiko teisių gynėjų turimais duomenimis, 70–85 proc. atvejų seksualinį smurtą vaikai patiria artimoje aplinkoje, o skriaudėjas dažnai būna žmogus, kurį vaikas pažįsta ir kuriuo pasitiki, – giminaitis, bendraamžis, šeimos draugas ar kitas artimasis.

2 tūkst. – tiek vaikų buvo suteikta pagalba vieninteliame specializuotame vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centre „Užuovėja“.

Statistiniai duomenys rodo, kad nuo seksualinio smurto daugiau nukenčia mergaitės. Tačiau specialistų įžvalgomis, mažesnį galimai nukentėjusių berniukų skaičių gali lemti dažnesnė jų baimė kalbėti apie savo išgyvenimus ir kreiptis pagalbos.

Apžvelgus seksualinio smurto prieš vaikus pasiskirstymą pagal amžiaus grupes, ryškėja tendencija, kad pažeidžiamiausi vaikai yra paauglystėje.

Vaiko teisių gynėjai primena, kad nėra vieno konkretaus požymio, kuriuo remiantis būtų galima tvirtai pasakyti – vaikas patiria seksualinį smurtą, tačiau pastebėjus pernelyg seksualizuotą vaiko elgesį, staigų susidomėjimą seksualinėmis temomis, polinkį žaisti seksualinius žaidimus, uždarumą ar nenorą bendrauti, fizinės ir emocinės sveikatos pablogėjimą, savęs žalojimą – galima įtarti, kad prieš vaiką yra ar buvo smurtaujama, todėl prašoma, kad žmonės neliktų abejingi ir visada praneštų šią informaciją.