Gyvena intensyviu ritmu

Kateryna pripažįsta, kad švenčių laukimas Briuselyje šiandien kitoks nei kadaise būdavo Lietuvoje. Pirmiausia dėl to, kad gyvenant Belgijos sostinėje šeima pagausėjo.

„Lietuvoje turėjome tik vieną vaiką, o dabar – trys. Viskas yra žymiai aktyviau – bėgame, lekiame, chorai, kalėdinės mugės, daug kur dalyvaujame. Visiems vaikams reikia sustyguoti veiklas, būrelius, kas kurią savaitę vyksta“, – apie intensyvų pastarųjų savaičių ritmą pasakoja ji.

„Per atostogas liksime Briuselyje, nebus pamokų, o mūsų vaikai yra labai aktyvūs, reikia juos užimti, organizuoti susitikimus su čia per šventes taip pat liekančiais jų draugais, kad jie galėtų pažaisti ir išsikrauti“, – dalijasi Kateryna.

Virginijus pabrėžia, kad, gyvenant Briuselyje, pasikeitė ir tai, kad jų namuose eglutė puošiama labai anksti.

„Visi labai mėgsta šį užsiėmimą, todėl eglutė kasmet puošiama vis anksčiau ir anksčiau. Šiemet puošėme lapkričio pabaigoje, gruodžio nesulaukėme. Visada puošiame gyvą eglutę, tas natūralus kvapas namuose mums labai svarbus. Tačiau šiemet tai netikra eglė, o išvestinė rūšis, gal kėnis. Visada perkame turguje, pas tą patį žmogų, jau penktus metus. Galime netgi atskirą straipsnį apie eglučių infliaciją parašyti“, – juokiasi jis.

Sinkevičiai Kalėdų laukimo neįsivaizduoja ir be šventinių lempučių. Štai vyresnėlis – aštuonmetis Vincentas – savo kambarį pats gausiai išpuošė girliandomis, o jo pavyzdžiu pasekė ir penkerių Marija.

„Antras dalykas, kuris yra tradicinis, bet kažkiek pasikeitęs dėl įvairių veiklų, – nebeperkame saldžių advento kalendorių, nes Kateryna turi rankų darbo advento kalendorių. Į jį sudedame mažus skanumynus – labai patogu, visi vaikai dalijasi“, – pasakoja Virginijus.

Smagu: su vaikais labai pamėgome kepti sausainius, jiems patinka tešlą minkyti, su formelėmis pafantazuoti“, – džiaugiasi į įvairias veiklas vaikus įtraukiantis tėvai. / K. ir V. Sinkevičių asmeninio archyvo nuotr.

Rengia kūčiukų degustacijas

Gyvenant Briuselyje šventines tradicijas papildė ir belgiški akcentai. Belgijoje gruodžio 6-ąją vaikus aplanko šv. Mikalojus – prancūzakalbiame Valonijos regione jis atpažįstamas St. Nicolas vardu, o olandakalbėje Flandrijoje – Sinterklass. Tradiciškai šis Belgijos vaikų itin laukiamas veikėjas pavyzdingiems mažiesiems atneša šokolado ir dovanų. Šiemet šv. Mikalojus aplankė ir Sinkevičių šeimą.

„Šv. Mikalojus yra svarbi figūra ir Ukrainoje. Jis, kaip ir Belgijoje, aplanko gruodžio 6-ąją. Laikantis ukrainietiškų tradicijų, naktį, mums miegant, po pagalve šv. Mikalojus palikdavo mažyti šokoladuką ar kitokį skanumyną, jį rasdavome nubudę ryte“, – savo vaikystę prisimena Kateryna.

„Bet mūsų namuose vaikams šv. Mikalojus neatneša didesnių dovanų, kaip įprasta Belgijoje. Mums užtenka Kalėdų Senelio, būtent jis atneša didesnes dovanas. O šv. Mikalojus atneša dovanas, labiau skirtas užkąsti ir kad dantys greičiau sugestų“, – šypteli ji.

Advento laikotarpiu Sinkevičiai taip pat atlieka kūčiukų degustacijas. Pasirodo, vienintelis namuose jų nemėgsta Virginijus. „Jie visi keturi, išskyrus mane, labai mėgsta kūčiukus, todėl iki Kūčių ragauja skirtingas jų rūšis. Šiemet jau išsirinko mėgstamiausius. Močiutei, kuri atvyks sutikti šventes su mumis, bus užduotis jų atvežti“, – pasakoja jis.

„Beje, mama iš Lietuvos atsiveš ir spanguolių, nes netiki, kad Briuselyje jos gali būti tokios pačios puikios kaip Lietuvoje. Sakė, čia spanguolės labai kietos, o kisieliui reikia gerų, lietuviškų“, – pridurti skuba Virginijus.

Mama iš Lietuvos atsiveš ir spanguolių, nes netiki, kad Briuselyje jos gali būti tokios pačios puikios kaip Lietuvoje.

Lietuviškai ukrainietiški motyvai

Ukrainoje ir Lietuvoje tradicijos ir šventinis meniu labai panašūs. „Pavyzdžiui, lietuviški kūčiukai ir ukrainietiški kutia yra beveik tas pats, tik Ukrainoje jie dar būna kepami ir iš ryžių, bet skirtinguose regionuose gamybos būdai gali skirtis“, – svarsto Kateryna.

Ji džiaugiasi, kad Ukrainoje pagaliau buvo pakeistas religinis kalendorius – šiandien jis atrodo taip, kaip atrodė iki sovietinių laikų.

„Dabar mūsų namuose per Kūčias būna dvylika patiekalų, jokios mėsos, tik žuvis, paplotėliai. Ukrainoje taip pat turime paplotėlius, vakarienę taip pat pradedame malda, net ir šieną traukdavome iš po staltiesės – viskas beveik taip pat, kaip ir Lietuvoje“, – dalijasi Kateryna.

Virginijus prisipažįsta, kad anksčiau per Kūčias desertų nevalgydavo, bet namuose yra jų gerbėjų, todėl teko ir jam priprasti. Pernai Kūčių stalo žvaigžde tapo obuolinis trupininis skanėstas.

„Mes visi labai mėgstame obuolius ir cinamoną, be to, šį desertą labai paprasta pagaminti, ilgai neužtrunkame, ir vaikai gali padėti jį gaminant – tai ir yra smagiausia, nes visi įtraukiami. Su vaikais labai pamėgome kepti sausainius, jiems patinka tešlą minkyti, su formelėmis pafantazuoti. Dabar viską bandome organizuoti taip, kad galėtume kuo daugiau vaikus įtraukti į veiklas“, – pasakoja Kateryna.

K. ir V. Sinkevičių asmeninio archyvo nuotr.

„Močiutė iš Ukrainos mus taip pat išmokė gaminti plikytą kremą, jį labai lengva užvirti, paruošti. Ir vaikai, vietoje to, kad norėtų to kremo sutepto kokio nors torto, tiesiog geriau ima sausainių ir šaukštu kabina tą kremą. Jiems tai yra tiesiog nerealu. Mums tai susiję ne tik su Kalėdomis, bet ir su kitomis šventėmis“, – tęsia ji.

Sulaukus Kalėdų ant Sinkevičių stalo būtinai turi būti mėsos, dažnai – anties. Virginijus mėgsta ką nors kepsninėje iškepti, tačiau galutinis verdiktas dėl šiųmečio kalėdinio meniu dar nepriimtas. „Nežinome, kiek tiksliai bus žmonių“, – situaciją aiškina jis.

„Šiemet iš netoli esančios kepyklos tikrai užsisakysime didelį, gražioje stiklinėje vazoje patiekiamą tortą „Pavlova“. Vis tiek atvyks Virginijaus tėvai, draugai užsuks. Reikia ir namus paruošti, kad kėdžių visiems užtektų“, – sako Kateryna.

„Tačiau aš rami, streso nejaučiu, nes bus močiutė. Ji tikrai visus suburs, yra labai organizuota, aš būsiu už smulkesnius dalykus atsakinga, produktų pirkimą, atvežimą, mes su vaikais padengsime stalą. Virginijus puikiai moka kepti kepsninėje, sėkmingai įdarbina vaikus. Per šventes esame nusiteikę tik ramiam ir jaukiam chaosui“, – šypsosi ji.

Svarbiausia: Kateryna ir Virginijus nepraranda vilties, kad karas pagaliau baigsis, optimizmo moko ir savo vaikus. / K. ir V. Sinkevičių asmeninio archyvo nuotr.

Nuotaikos kitame fronte

Šiais metais į Briuselį atvyks tik Virginijaus tėvai, o Katerynos tėvai planuoja aplankyti vasarį, nes nenori Ukrainoje per šventes palikti garbaus amžiaus savo tėvų. Be to, iš Ukrainos pasiekti kitas šalis – sudėtinga.

„Reikia ilgai važiuoti autobusu iki oro uosto Vilniuje ar Varšuvoje. Pavyzdžiui, iki Vilniaus reikia važiuoti septyniolika valandų. Nelengvas kelias“, – sako Kateryna.

Ji prisipažįsta, kad Ukrainoje laukiant švenčių nuotaika prasta. Pernai buvo daugiau optimizmo, vilties, kad ateinantys metais atneš taiką. „Tačiau dabar visi mato, kad greitai sukaks treji metai, kaip vyksta karas, ir optimizmo nelieka“, – neslepia Kateryna.

„Daug kas supranta, kad žiemą bus sunku vien dėl išpuolių prieš energetikos infrastruktūrą“, – pabrėžia Virginijus.

Tikimės, kad visi ir toliau būsime laimingi, sveiki. Tik labai labai labai norėtųsi, kad karas baigtųsi.

Pavyzdžiui, Katerynos gimtajame Žytomyre prieš metus nebūdavo tokių dažnų oro antskrydžių kaip šiuo metu, todėl naktinės sirenos gerokai rečiau baugindavo miestelėnus.

„Dabar kiekvieną naktį bent vieną kartą jos aidi, žmonės nubunda. Atrodo, paprastas dalykas, bet žmonės paprasčiausiai negali išsimiegoti, taip jie yra alinami, nėra saugumo jausmo. Vakariniuose regionuose, kurie įprastai buvo saugesni, irgi smarkiai daugėja antskrydžių“, – pasakoja ji.

„Pasikalbu su pusbroliu, kuris su šeima gyvena Kyjive. Rusai turbūt pakeitė strategiją, „Shahed“ dronai dabar Kyjive skrenda labai žemai, jie juos paleidžia visai šalia namų. Žmonės to labai bijo. Niekur nesi saugus“, – tęsia Kateryna.

Tačiau ji stengiasi neprarasti optimizmo ir sako, kad metus baigia geromis nuotaikomis.

„Manau, svarbiausia, kad visi yra sveiki – tiek tėvai, tiek vaikai. O metai buvo kaip visada – intensyvūs, įvairūs. Iš tikrųjų kiekvieni metai, atrodo, intensyvėja, bet šiemet ypač, nes buvo daug rinkimų. Dabar Virginijui rečiau į komandiruotes reikia išvykti, nes kai buvo eurokomisaras, dažnai išskrisdavo, pavyzdžiui, į Pietų Ameriką, tada, grįždamas į namus, dar į Ispaniją ar kitur kur užsukdavo, ir taip jo namuose nebūdavo dešimt dienų, o grįžęs pabūdavo vieną dieną ir vėl – nauja komandiruotė. Tokių dalykų dabar yra mažiau, bet komandiruočių ir darbų vis tiek yra. Visada sakau: kai žmogus yra darbštus, jis suranda darbus, o darbai suranda jį“, – dalijasi Kateryna.

K. ir V. Sinkevičių asmeninio archyvo nuotr.

Vilties švyturys

Virginijus neslepia – kiti metai veikiausiai nebus labai lengvi, nes politinė situacija tikrai nėra lengvesnė nei 2023-iųjų pabaigoje, netgi priešingai – atsirado daugiau įtampos.

„Manau, išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas irgi įneš naujos dinamikos. Bet esminis lūžis būtų, jei baigtųsi karas Ukrainoje, o visa kita matysime metų eigoje. Tačiau svarbiausia išlieka šeima ir kad esame visi kartu, sveiki. Norime, kad kuo daugiau taikos būtų žemėje ir karas niekur neplistų“, – dalijasi lūkesčiais Virginijus.

„Mes visada nusiteikę optimistiškai, nes kitaip, man atrodo, tiesiog neįmanoma. Aš kartais pasikalbu su draugais Ukrainoje – kokie jie yra optimistai, veda vaikus į treniruotes, mokosi, daug dirba. Aišku, kad mes negalime kitaip, mes gyvename ramumoje ir Lietuvoje, ir Belgijoje turime žymiai daugiau galimybių ir galime ramiai miegoti – tai toks paprastas dalykas, apie kurį net nesusimąstome ir neįvertiname“, – sako Kateryna.

„Ir vaikams sakau: kiekvieną dieną būkite dėkingi už viską, ką turite, ir visada į gyvenimą žvelkite pozityviai. Kiekvieną dieną nusiteikite, kad viskas bus gerai, ir viskas bus taip, kaip patys susikursite. Tu pats pasirenki, ar būsi laimingas, ar būsi nelaimingas“, – pozityvumo nestokoja ji.

„Tikimės, kad visi ir toliau būsime laimingi, sveiki. Tik labai labai labai norėtųsi, kad karas baigtųsi. Tai yra vienas iš dalykų, kuriuos kasmet įrašau tarp savo ateinančių metų svajonių ir planų. Daug kas išsipildo, tik šitas punktas kol kas dar ne… Bet tikėkimės“, – viliasi Kateryna.