Taip LRT RADIJUI sako Tadas Daujotas, iniciatyvai „Idėja Lietuvai“ siūlantis kiekvieno mėnesio pirmą dieną paskelbti atsiprašymų diena. Anot T. Daujoto, per tokią dieną žmonės išsivaduotų nuo pykčio, o ypač geras pavyzdys visuomenei būtų valdžios žmonių atsiprašymas.

– Kokia jūsų idėja Lietuvai?

– Idėja labai paprasta – nacionalinė atsiprašymų diena, per kurią žmonės atsiprašytų vieni kitų.

– Kaip jums kilo ši idėja?

– Matau, kas vyksta aplinkui. Žmonės vieni kitų įskaudinti. Manau, kad kai žmogus įsižeidžia, jis pasistato nematomą sieną tarp savęs ir kito žmogaus. Būtent atsiprašymas gali sugriauti tą sieną ir būti tarsi raktas, atrakinantis kito žmogaus širdies duris.

– Kam reikalinga konkreti diena? Ar negalima tiesiog atsiprašyti?

– Galima, bet kartais reikia paraginimo. Neabejoju tuo, kad konfliktas visada yra dvipusis, bet visuomet norisi, kad atsiprašytų kita pusė. Tačiau kiekvienas pats turi žengti šį žingsnį, nes taip bus geriau. Ne kartą tai esu daręs pats ir kai atsiprašydavau pirmas, matydavau, kad tik laimiu.

– Sakote, kad vienos atsiprašymų dienos metuose neužtektų?

– Manau, kad vienos dienos metuose per mažai. Tai galėtų būti kiekvieno mėnesio pirma diena. Ir tegul tai vyksta tol, kol visi vieni kitiems atleis.

– Ar tai, kad sunku atsiprašyti, – specifinė Lietuvos problema?

– Ne, manau, kad tai žmonijos problema. Visiems sunku atsiprašyti ir sunku atleisti. Manau, kad tai ypač didelė problema šeimose. Domėjausi vedybų ir skyrybų statistika. Jei neklystu, 2012 m. skyrybų skaičius per metus pasiekė 12 tūkst. Vėliau nusileido iki 10 tūkst. Santuokų skaičius siekdavo 20 tūkst. per metus. Taigi išyra kas antra santuoka. Manau, kad jei žmonės laiku atsiprašytų, atleistų vieni kitiems, tokių problemų nebūtų.

Visiems sunku atsiprašyti ir sunku atleisti. Manau, kad tai ypač didelė problema šeimose.

Jei kažką įžeidžiu, mano pareiga atsiprašyti. Viskas prasideda nuo mažos erdvės, nuo šeimos ir giminių. Taip dažnai giminės susipyksta ir paskutinis susitikimas būna toks, kai jau jokie žodžiai negali būti išgirsti. Geriau nunešti gėlių gyvam žmogui, ne mirusiam.

– Kaip manote, ką pakeistų atsiprašymų diena?

– Manau, kad tai suteiktų laisvės, nes žmonės susikaustę. Pyktis – labai blogas dalykas, o atleidimas paleidžia tai, kas susikaupę. Pavyzdžiui, jei aš ant ko nors pykstu, įkalinu tą žmogų savo širdyje. Ir kuo daugiau žmonių, ant kurių pykstu, tuo didesnis mano širdyje nematomas kalėjimas.

– Ar matote problemų, susijusių su atsiprašymu, viešojoje erdvėje?

– Manau, kad valdžios vyrai ir moterys yra pasakę ne vieną aštresnį žodį vieni kitiems. Jų atsiprašymai būtų geras pavyzdys visiems.

– Ar atsiprašymas visada kažką keičia?

– Atsiprašymas dažnai turi būti ne tik žodžiai, bet ir veiksmai. Jei kažkas kažką pavogė, turi ne tik atsiprašyti, bet ir padengti žalą. Jei kažkas įvažiavo į kito automobilį, taip pat reikės ne tik atsiprašyti.

Jei įvyko konfliktas, bet materialinės žalos nėra, vis tiek atsiprašant galima atnešti gėlių, saldainių, pakviesti į kavinę pavalgyti ir pan. Kiekvienas žmogus gali įjungti kūrybiškumą. Manau, kad dažnai santuokoje neužtenka vien tik žodžių atsiprašant, reikia kažko daugiau.