Kaip ir kasmet, lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas pakaitino diskusijas ne tik apie tai, ar jam parinktos tinkamos temos ir autoriai, bet ir apie tai, ar tikrai ugdome raštingą plačiąja prasme kartą.

Ką darome ne taip, „Kauno diena“ aiškinasi su dr. Arūnu Šileriu – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto  (VU KF) dėstytoju, ką tik apgynusiu daktaro darbą „Socialinio skaitymo skaitmeninėje aplinkoje motyvacijos ir elgsenos ypatumai“, analizuojantį ir vaikų motyvaciją skaityti.

Ką tikrina egzaminas

– Pradėkime nuo aktualijos – pirmadienį abiturientai laikė lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Ar, jūsų vertinimu, jie turėjo gerą pasirinkimą?

– Šių metų temas vertinčiau kaip lengvas. Temos „Ar žemdirbiškoji kultūra aktuali šiuolaikiniam žmogui?“ ir „Visuomenės tobulinimo siekiai literatūroje“ – savotiškai provokatyvios. Nežinia, ar mokiniai, pateikdami netradicinį požiūrį, atlieptų vertintojų ir tradicionalistų lūkesčius ir ar dėl to nenukentėtų. Kliūva tai, kad žemdirbiškos kultūros tema dvelkia visiška „vietos specifika“. Suponuoja siauresnę, o ne platesnę pasaulėžiūrą. Nelabai priimtina ir tai, kaip, nurodant galimus autorius, diktuojama pati tema, peršamas rakursas. Atsisakius jų įvardijimo būtų tik geriau.

– Kaip suderinti, kad egzamine (vadinasi, ir programose) būtų šiuolaikiniam jaunimui įdomių autorių ir kad jie pademonstruotų brandą įtvirtinantį klasikų kūrinių išmanymą, nors tai nėra patys patraukliausi jiems skaitiniai?

– Gana sudėtinga suderinti ir tai, kas reikalinga, ir tai, kas malonu. Motyvacijos teorija teigia, kad svarbiausia – ugdyti skaitymo įprotį, o geriausiai tam pasitarnauja kūriniai, kurie teikia mokiniui skaitymo malonumą. Vokiečių mokslininkų tyrimas rodo (mano daktaro darbo, susijusio su skaitymo motyvacija, išvados panašios), kad klasikiniai kūriniai, kad ir kokie svarbūs jie būtų, nelabai vaikus motyvuoja skaityti. Reikia jiems padėti pamėgti klasiką, bet jie negali jos pamėgti, jei neturi susiformavusio noro susipažinti su knyga.

Todėl dvyliktoje klasėje tekalbama, kaip išlaikyti egzaminą, kokios technikos, metodikos gali padėti, kaip sukonstruoti rašinį. Tačiau jei galvoje gana tuščia, jei ji per dvylika metų neužsipildė, joje nėra mėgstamų autorių ir jų knygų, galiausiai pats rašinys vargu ar pademonstruos tą brandą, kokią norėtume išmatuoti.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai reikia dar daug padirbėti, konsultuotis ir su literatūros mokytojais, ir su psichologais, ir su vaikais.

– Klasikas klasikui nelygu. Vincas Mykolaitis-Putinas ar Antanas Škėma gal ir šiuolaikiniam jaunimui įdomūs. Tačiau, pavyzdžiui, Jonas Radvanas – XVI a. lotyniškai kūręs poetas, ar tikrai toks autorius, kurį kasmet reikia įtraukti tarp egzamino autorių, kaip buvo prieš kelerius metus?

– Esu giliai įsitikinęs, kad mūsų švietimo sistemoje, bent jau anksčiau, tikrai veikė specifinės interesų grupės, šventai įtikėjusios, kad tam tikrų autorių, kaip J. Radvanas, skaitymas neva sužadins mokinių tautinę savimonę. Nors aš visai tuo netikiu: pats užaugau su Karlo May’aus „Vinetu“ ir Liselotte’ės Welskopf‑Henrich knygomis. Laisvės gynimo, artimų bendruomenės ryšių idėją puikiai gali išreikšti ir knygos apie indėnus, piratus ir ką tik nori.

Kai kurie autoriai tarsi nulemti būti neskaitomi, galbūt probėgšmais su jais susipažįstama, bet jie greičiausiai tuoj užmirštami. Tai neprasmingas mokymasis bandant sugrūsti kažkokių žinių ir „tinkamą“ interpretaciją į galvą, kurią vaikas gal panaudos egzamine. Tai antipedagogiška ir neproduktyvu.

Kas galėtų būti vaikams patrauklu ir įdomu? Kelerius metus pastebiu vis daugiau balsų, kad jie nori išreikšti savo nuomonę. Čia egzistuoja dvi stovyklos. Vieni sako – palaukite su savo nuomone, yra egzamino tvarka, tam tikra struktūra ir rodykite savo brandą į ją įtilpdami. Kita vertus, turėtume nenuvertinti mokinių nuomonės, noro savo brandą įprasminti išsakant, kas yra aktualu, kas jiems guli ant širdies. Temas galėtų diktuoti gyvenimas – pandemija, migrantų krizė, dabar karas Ukrainoje.

Mokiniai galėtų pademonstruoti savo brandą, iš dalies ar mažiau remdamiesi literatūros kūriniais. Egzaminas turi ne patikrinti, ar jis juos perskaitė, o jų skaitymas ir gilios žinios, žmogaus psichologijos ir pasaulio literatūros suvokimas turi jam padėti išreikšti ir suformuluoti mintis įvairiais klausimais. Sugebėjimas mąstyti ir mąstymą nuosekliai išreikšti žodžiais, mintimis apie aktualijas, mano manymu, tai kelias į ateitį.

Esmė: pasak A. Šilerio, svarbiausia – ugdyti skaitymo įprotį, o geriausiai tam pasitarnauja kūriniai, kurie teikia mokiniui skaitymo malonumą. Klasika, kad ir kokia svarbi ji būtų, nelabai vaikus motyvuoja skaityti. J. Burn nuotr.

– Kiek svarbu, kurioje klasėje vaikus supažindiname su senaisiais autoriais ir jų kūriniais? Juk skaitant Žemaitę ar K. Donelaitį šiuolaikinis vaikas net dalies žodžių prasmės nesupranta.

– Atsiverčiau Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“: „Kai tavo kiemelyje pradeda nebepareiti kalamaškų ir brikelių, gerai apkaustytų, kartais ir su lingėmis (...)“ Kas antras žodis be žodyno neįmanomas suprasti. Tad tikrai reikia labai gerai pagalvoti, kada su kokiais autoriaus vaikus supažindinti.

Matau kaip didelį rizikos veiksnį penktoje klasėje: iki tol vyksta tarsi malonumo principu pagrįstas mokymasis, kai renkamės, kas reikalinga, bet ir malonu skaityti, o nuo penktos klasės bandoma pristatyti kūrinius, kurie yra tarsi privaloma klasika. Du ar trys nelabai įdomūs vaikams kūriniai, kurių jie net kalbos nesupranta, gali jiems labai greitai suformuoti įspūdį, kad skaityti yra nepatrauklu.

Turime žinoti, kad nuo dešimties ar vienuolikos metų vaikų motyvacija skaityti apskritai labai mažėja. Taigi būtent šiuo laikotarpiu, kai vaikas pereina į penktą klasę, reikia daryti viską, kad jis pamėgtų skaitymą, ieškoti knygų, kurios didina skaitymo motyvaciją, o ne tų, kurios tarsi svarbios, bet, jei nedidina motyvacijos skaityti, nuo to tik atstumia. Su kai kuriais autoriais reikėtų palaukti, kol vaiko skaitymo įgūdžiai ir gebėjimai bus geresni, požiūris į literatūrą brandesnis. Priešingu atveju tik atstumiame vaikus nuo literatūros.

Pasaulinis kontekstas

– Gal verta atskirti literatūrą ir literatūros istoriją, su kuria reikėtų supažindinti atskirose pamokose?

– Koncentruotas keliolikos ar kelių dešimčių pamokų literatūros istorijos kursas dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje gal būtų naudingesnis nei priverstinai supažindinti vaikus su tam tikrais kūriniais.

Tačiau tai turėtų būti nuo šumerų laikų iki rašymo feisbuke, audioknygų. Beje, ko ligi šiol labai trūko literatūros programose, tai pasaulio konteksto. Nagrinėjame Kristijono Donelaičio „Metus“ – pirmą mūsų grožinės literatūros kūrinį, tačiau kontekste jis nesiejamas su Europos grožinės literatūros pradžia, Miguelio de Cervanteso „Don Kichotu“. Bandome į savo literatūrą žiūrėti tarsi pro mažą rakto skylutę, bet nelabai suprantame, kas tada dėjosi aplinkui pasaulyje.

Maža to, viena didesnių programos bėdų, kad daugelio kūrinių nagrinėjimas paremtas ištraukomis. Reikėtų atsirinkti kūrinius, kuriuos analizuotume kaip visumą, o ne tik keliolika svarbiausių jų puslapių. Tai, mano manymu, nelabai siejasi su tikru mokymusi.

– Be kita ko, M. Cervanteso net nėra tarp nurodytų keturių užsienio autorių (Williamo Shakespeare’o, Johanno Wolfgango Goethe’ės, Franzo Kafka’os ir Albert’o Camus), kuriais siūloma remtis egzamine. Teko girdėti moksleivių nuomonę, kad užsienio autorių dalis programoje ir egzamine neprotinga. Ką jūs manote?

– Manau, proporcija visai neprotinga. Esame globalaus pasaulio dalis, tad ir literatūros analizė, rašinio rašymas negali vykti tik nustačius siaurus rėmus, o autorių skirstymas tautiniu pagrindu neproduktyvus. Manau, vaikams reikėtų skaityti tuos kūrinius, kurie vienas ar kitas temas atskleidžia nepriklausomai nuo autoriaus tautybės. Jei Astrid Lindgren labiausiai rezonuoja vaikų širdyse, tai ir skaitykime ją, nebandykime būtinai ieškoti kažką ta tema rašiusio lietuvių autoriaus, net jei šio kūrinys menkesnės prabos.

Nelabai priimtina ir tai, kaip, nurodant galimus autorius, diktuojama pati tema, peršamas rakursas. Atsisakius jų įvardijimo būtų tik geriau.

Pokyčiai dviprasmiški

– Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas sukelia daugiausia diskusijų visuomenėje, žinoma, ir todėl, kad jis visiems privalomas. Vis bandoma jį patobulinti. Kaip vertinate dabar siūlomus pokyčius?

– Nuomonė dviprasmiška. Viena vertus, pati idėja sumažinti baigiamojo egzamino svarbą ir įvesti dar du vadinamuosius tarpinius, kurie sudarytų po 20 proc. galutinio balo, tarsi neblogai, nes stresas išdėstomas nuosekliai per pusantrų metų. Tačiau ar atsisakydami vieno stresą kuriančio egzamino nesukuriame trijų stresą kuriančių egzaminų?

Be to, vienuoliktoje klasėje atlaikęs kalbėjimo ir kompiuterizuoto literatūros istorijos žinių patikrinimą vaikas vėliau taisytis negalės, tačiau reikia žinoti, kad ypač berniukai vėliau bręsta, jų žinios per metus gali pagerėti.

Prisiminkime ir tai, kad būtų ir kitų dalykų tarpinių egzaminų, tad, užuot skatinę vaikus skaityti, nuoširdžiai domėtis mokomaisiais dalykas, ir juos, ir mokytojus pastatytume į situaciją, kai vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje būtų nuolatinis pasirengimas kokiam artėjančiam testui.

Dėl kompiuterizuotų testų girdėjau vienos didelės savivaldybės nuogąstavimus, kad tuomet gali prireikti ir poros šimtų tūkstančių vienai mokyklai naujoms darbo vietoms sukurti, įrangai, infrastruktūrai įgyti. Manau, tai nėra geriausia investicija į mokymąsi. Tai investacija į testavimą, o testavimo kultūra, manau, yra priešinga mokymosi kultūrai.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai reikia dar daug padirbėti, konsultuotis ir su literatūros mokytojais, ir su psichologais, ir su vaikais. Tačiau nematyti, kad būtų siekiama platesnės diskusijos, atvirkščiai, susidaro įspūdis, kad norima užsidėti varnelę apie atliktą pokytį iki kitąmet vyksiančių Seimo rinkimų. Ignoruojami klausimai, ko tuo siekiama ir ar tai naudinga mokiniui, ar paskatins jį daugiau skaityti, sklandžiau kalbėti.

– Kaip vertiname programos pokyčius, kurie kai kurioms klasėms įsigalios jau nuo rudens?

– Programos atnaujinimą iš esmės vertinu teigiamai, nes mokytojas galės kiek laisviau rinktis kūrinius, suteikiama daugiau laisvės.

Tik man kelia nerimą, kad absoliučiai privalomų literatūros kūrinių belikę per visas klases gal vos dvylika, pavyzdžiui, vienuoliktoje klasėje vienas lietuvių ir vienas užsienio autoriaus. Kitus bus galima pasirinkti, bet tarsi nebereikalaujame privaloma tvarka perskaityti daugiau. Manau, šiek tiek mažokai reikalaujame iš savo vaikų – skaitančios visuomenės taip neužauginsime. Nors suprantu ir mokytojus, kurie sako, kad krūvis vaikams yra labai didelis.

Skaito, bet ne tai, kas reikia

– Pagal neseniai paskelbtus skaitymo gebėjimų tarptautinio tyrimo PIRLS rezultatus mūsų ketvirtokai – geriausiųjų dešimtuke tarp 65 šalių. Tačiau penkiolikmečiai PISA tyrime – 29–36 pozicijoje tarp 79 šalių, toli atsilieka nuo kaimynų estų ir lenkų. Ar vieta skiriasi dėl skirtingos tyrimų metodologijos, ar per tuos kelerius metus išbarstome neblogą potencialą?

– Norėčiau, kad šį klausimą išsikeltų ministerijos darbuotojai, atsakingi už skaitymą. Šių tyrimų metodika skirtinga, bet matome, kad vaikai, atėję į penktą klasę su pakankamai gerais gebėjimais, nesugeba to transformuoti į gerą žinių pritaikymą, kai jiems sukanka penkiolika.

Kodėl taip nutinka nuo vieno iki kito tarptautinio testo, ką darome blogai, kad nesugebame iš to pozityvaus pagrindo vėliau gauti gero rezultato, mes, kaip sistema, nežinome, nes tokių tyrimų nėra, nors tie penkeri metai ugdant skaitymo įgūdžius ir motyvaciją nepaprastai svarbūs. Mūsų penkiolikmečių rezultatai PISA tyrime daug metų – kaip horizontali tiesė: nei žymiai gerėja, nei blogėja. Tačiau atskyrus tik berniukų, ypač iš provincijos, rezultatus artėjame prie Filipinų, Sakartvelo, Baltarusijos skaitymo lygio, ir tai tikrai negali tenkinti.

– Girdėjau pusiau juokais sakant, kad mūsų vaikai dar niekada tiek daug neskaitė kaip dabar, bet skaito feisbuką. Ar svarbu, ką skaito?

– Didelio skaičiaus trumpų žinučių, teksto atkarpėlių po sakinį ar du skaitymas neprilygsta ilgam ir nuosekliam skaitymui susikaupus, kai skaitomas grožinės literatūros kūrinys. Svarbus ne raidžių skaičius, o sugebėjimas nuosekliai skaityti, įsijausti į skaitomą tekstą. Ypač tų grožinės literatūros kūrinių, kurie įtraukia, negali skaityti greituoju būdu, skenuodamas, praleisdamas kas antrą eilutę. Tad ką turime daryti kaip protinga šalis? Svarbu maksimaliai skatinti skaityti grožinę literatūrą, nes tai užtikrina ilgalaikį gebėjimą susikaupti, išlaikyti dėmesį, o tai šiais laikais nepaprastai svarbu.

Beje, moksliniai tyrimai pasaulyje rodo, kad ir per COVID-19 labai stipriai išaugo paauglių vartojamų vaizdo medijų dalis – „Tiktok“, „Snapchat“, „YouTube“, t. y. tų medijų, kuriose pasyviai stebima, o tų, kurios paremtos skaitymo pagrindu, taip pat ir feisbuko, dalis neišaugo. Turime suprasti, kad šiuolaikiniai vaikai daugiau pereina prie žiūrėjimo medijos, gal klausymo, o skaitymo požiūriu tai labai liūdinanti trajektorija.

– Esate skaitmeninių knygų bibliotekos „Vyturys“ vadovas. Ar, jūsų manymu, didelis skirtumas, kokio formato – skaitmeninę ar popierinę knygą skaityti? O audioknygos?

– Amerikiečių tyrimai rodo, kad svarbiausia yra ne knygos formatas, bet skaitymo įpročio formavimas. Daugiausia skaito tie, kurie į formatą nekreipia dėmesio. Mokslininkų išvados tokios: skaitant informacinį tekstą, taip pat ir vadovėlius, suvokimas truputėlį geresnis skaitant popierinę knygą, o skaitant grožinę literatūrą skirtumo beveik nėra. Svarbiausia, kad vaikas turėtų, ką skaityti.

Pats esu audioknygų gerbėjas ir stebiu, kaip mano vaikas naudoja šią mediją. Jos naudojimas taip pat susijęs su gebėjimu ilgą laiką net ir klausant išlaikyti dėmesį.

Tinka: amerikiečių tyrimai rodo, kad svarbiausia yra ne knygos formatas, o skaitymo įpročio formavimas – daugiausia skaito tie, kurie į formatą nekreipia dėmesio. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Svarbiausias pamatas

– Apgynėte daktaro darbą, kuriame analizuojate ir vaikų motyvaciją skaityti, turite tris sūnus, o berniukai – rizikingiausia grupė skaitymo požiūriu. Ką patartumėte tėvams? Kaip pripratinti vaikus skaityti?

– Yra mokslo tyrimų, yra ir asmeninė patirtis, bet kartais tos patirtys viena kitai ir paprieštarauja.

Akcentuočiau kelis dalykus, visų pirma skaitymo įpročio formavimą nuo pat mažų dienų, kai skaitymas vaikui siejasi su maloniais ir fiziologiniais išgyvenimais jam sėdint ant mamos ar tėčio kelių ir klausant jų skaitomos knygelės. Jei augdami buvimą mamos ar tėčio glėbyje jie sieja su knygos skaitymu, tai padeda formuoti skaitymo įprotį. Beje, per visus dvejus karantino metus mano geriausias laikas buvo sėdint su vaikais prie radiatoriaus ir po kelias valandas per dieną skaitant.

Klaidinga manyti, kad įprotį skaityti reikia lavinti, kai vaikas jau pradeda pažinti raides. Pirmiausia, reikia lavinti gerą požiūrį į skaitymą, kad skaitymas sietųsi su malonumu.

Jei tą momentą praleidžiame, o penktoko ar šeštoko skaitymo įpročiai nesusiformavę, tėvus raginčiau bandyti rasti tuos kūrinius, kurie padeda atverti vaiko širdį skaitymui. Tik patarčiau nepersistengti, nes W. Shakespeare’o ar 300 lapų knygos vaikui teigiamo rezultato, ko gero, neduos. Žinoma, tėveliams reikia ir patiems rodyti pavyzdį.

Galima bandyti vaikams pasiūlyti kitas medijų formas. Kai kurie tyrimai rodo, kad berniukams skaitymas „Kindle“ įrenginyje artimesnis, nes siejasi su technologijomis. Kitiems vaikams patraukliau audioknygos. Reikia visais įmanomais būdais bandyti stiprinti domėjimąsi knygomis.

Kai kurie tėvai atranda dar kitų būdų. Vienas mano bičiulis dukrai, kai ji buvo gal penkerių, už kiekvieną perskaitytą knygelę duodavo penkis eurus. Kai iš vaikų „perkame“ gerus darbus – už kambario išplovimą ar knygos perskaitymą duodame pinigų ar leidžiame pažaisti kompiuteriu, yra tam tikro pavojaus, kad nutraukus tą apdovanojimą dings ir noras skaityti ar tvarkytis. Tai reikia subalansuoti, o mano bičiulio dukra ir dabar tebeskaito, pavyko jai suformuoti skaitymo įprotį.

Yra dar vienas būdas, bet daugelis tėvelių nedrįsta jo imtis. Vienas neuropsichologas rekomenduoja patraukti didesnių dirgiklių šaltinius iš vaiko akiračio, nors tai ir sukelia vaikų pyktį. Jei aplink nebus kompiuterinių žaidimų, mobiliojo telefono, pavyzdžiui, kaime, sodyboje per atostogas, vaikas rinksis kitą būdą ir gal atsiras vieta knygai. Tačiau jei jis gali rinktis – knyga ar įtraukiantis filmas, ar kompiuteris, tai mūšis, kurio knygai neįmanoma laimėti.

– Kiek geri skaitymo gebėjimai padeda mokantis kitų dalykų?

– Skaitymas laikomas baziniu įgūdžiu, reikalingu bet kuriam dalykui įsisavinti, nes negalime suprasti nei matematikos uždavinio, nei biologijos ar chemijos teksto, jei mūsų skaitymo gebėjimai prasti. Britų mokslininkų PISA tyrimo rezultatų analizė atskleidė, kad tų, kurie daugiau skaito grožinės literatūros, rezultatai geresni visose mokymosi srityse, o dažno skaitymo įprotis yra svarbesnis veiksnys net nei tėvų socialinė ekonominė padėtis. Vadinasi, jei esi iš neturtingos šeimos, būtent skaitymas yra ta virvė, kuri gali padėti išlipti iš neturto duobės, nes skaitymas deda pagrindą mokytis gerai visų kitų dalykų, o per tai paskui įstoti į universitetus ir t. t. Beje, tyrimas atskleidė, kad trumpųjų žinučių feisbuke, komiksų skaitymas nesiejamas su geresniais PISA tyrimo rezultatais.

Mums, kaip visuomenei, reikia susitarti, kad skaitymas yra svarbiausias gebėjimas, kurio nepakeis nei dabar stipriai linksniuojami STEAM ir technologijų mokslai. Skaitymas yra pagrindas, o jei jis silpnas ir trupantis, ant jo sunku ką statyti arba tai užtruks, reikės sugrįžti prie to, kas praleista.