Geras skaitytojas yra tas, kuris sugeba polemizuoti su knygos autoriumi. Taip teigia Lietuvos edukologijos universiteto lektorė, literatūros didaktikos ir skaitymo strategijų kursų dėstytoja Nijolė Toleikytė. Anot jos, žmones, skaitančius tik lengvai jiems perprantamas knygas, mokslininkai laiko užstrigusiais paauglystėje.

„Mokslininkai skaitytojus, kurie įveikia iššūkius ir skaitymą suvokia kaip pastangą suprasti ir ieškoti būdų, kaip suprasti tekstą, kaip jį atrakinti, laiko suaugusiais skaitytojais. Jeigu žmogus skaito tik tuos tekstus, kurie jam labai lengvai pasiduoda, paprastai jis laikomas neišaugusiu iš paauglystės amžiaus. Skaitymo malonumas galėtų būti suprantamas dvejopai. Kiekvienas skaitytojas jį supranta savaip“, – LRT Radijui sako N. Toleikytė.

– Ar strateginis skaitymas yra žinomas būsimiems ar esamiems mokytojams, su kuriais susitinkate mokymų metu?

– Pati sąvoka „skaitymo strategijos“ mums gal yra nauja. Mokytojai dažnai klausia, ar „skaitymo metodai“ ir „skaitymo strategijos“ yra tas pats. Tikrai dažnai tai vartojama sinonimiškai, bet paprastai, kai apibrėžiama, kas yra skaitymo strategija, mokslininkai akcentuoja, kad tai – sąmoningai skaitytojo taikomi būdai, kad jis geriau suprastų tekstą.

Pirmiausia kalbama apie skaitytoją, kuris tuos būdus taiko savarankiškai. Jis pasirenka, kaip jam geriau suvokti tekstą. Paprastai, kai diskutuojame apie skaitymą mokykloje, dažniausiai kalbame apie tai, kaip turėtų dirbti mokytojas, kad padėtų mokiniams geriau suprasti tekstą. Mažai aptariame tai, kaip apie tekstą mąsto pats skaitytojas ir kaip jis atranda tuos skaitymo būdus, kaip juos taiko ir pasirenka.

Manyčiau, kad per mažai kalbėjome apie autonomišką, savarankišką skaitymą, apie kurį dabar pradedama kalbėti daugiau. Vis labiau suprantama gebėjimo skaityti svarba tolimesniam žmogaus gyvenimui, jo mokymosi pasiekimams. Visi tarptautiniai tyrimai rodo, kad skaitymo gebėjimai yra tiesiogiai susiję su mokymosi pasiekimais.

Dabar jau pradėjome daugiau apie tai diskutuoti, nes tarptautinių, nacionalinių tyrimų rezultatai siunčia mums signalus, kuria linkme turime dirbti. Mokytojai pradėjo daugiau domėtis skaitymu. Pradėta daugiau kalbėti ir apie tai, kad mokyti skaityti turėtų ne tik gimtųjų kalbų, bet ir kitų dalykų mokytojai. Tai Europos šalyse jau tampa įprasta praktika. Mes apie tai kol kas tik kalbame ir nedaug darome. Ta linkme tikrai būtų galima daug daugiau nuveikti.

– Skaitymas yra gana asmeniška patirtis. Ji formuojasi, veikiama įvairių įtakų, aplinkybių. Ką pasakytumėte tiems, kurie sako – skaitymas yra mano intymi, asmeniška patirtis ir aš nenoriu taikyti jokių strategijų?

– Visiškai teisingai sakote – skaitymas yra labai individuali patirtis, ir kiekvieno skaitymo būdas – savitas. Manau, kad mes ir neturime tų būdų primesti. Mokant skaitymo strategijų, keliamas tikslas padėti atrasti skaitytojui priimtiniausius būdus, kurie jam geriausiai padeda suprasti tekstą.

Pirmiausia (kas šiandien yra nauja) kalbama ne tik apie teksto pažinimo, bet ir apie metakognityvines arba metapažinimo strategijas. Tai – strategijos, kurios padeda skaitytojui galvoti, kaip jis mąsto apie skaitymą, kaip atranda būdus, kaip įsisąmoniną, koks skaitymas, kokie skaitymo būdai jam geriausi.

Ta linkme mokykloje dar labai mažai daroma. Daugiausia dirbama su pažinimo strategijomis. Metakognityvinės strategijos dar yra nelabai aiškus ir ne iki galo apmąstytas dalykas. Žmogus, kuris ieško, kaip jam geriausia skaityti, turėtų pradėti nuo metakognityvinių strategijų – nuo savęs, kaip skaitytojo, pažinimo ir įsisąmoninimo, kas jam sekasi, nesiseka, kokie būdai, jam padeda geriau skaityti, kaip jis juos atranda.

– Metakognityvinė strategija būtų, pavyzdžiui, įsivertinimas, ar gerai suprantu skaitymo tikslą?

– Tai – ir įsivertinimas, kaip man sekasi skaityti, ir įsisąmoninimas, kokie būdai padeda geriau skaityti ir suprasti tekstą. Kartais, kai studentų paklausiu, kokius taikote būdus, kad geriau suprastumėte tekstą, jie ne iš karto gali atsakyti. Mes dažnai neįsisąmoniname savo veiksmų. Tik truputį pagalvoję, jie pradeda vardyti, kiek daug įvairiausių strategijų jie turi, yra atradę ir jas tikrai taiko.

Metakognityvumas yra mąstymas apie tai, kaip aš mąstau. Tai – kalbėjimasis paties su savimi, vadinamasis vidinis monologas, susidvejinimas. Su mokiniais apie tai mažai kalbame. Paprastai metakognityvinių strategijų siūloma pradėti mokyti savo pavyzdžiu, t. y. mokytojas pats pademonstruoja, kaip jis garsiai mąsto apie tai, kaip jis atranda ir taiko skaitymo būdus. Jis pademonstruoja – gauna užduotį ir parodo, ką jis daro, kad susidorotų su užduotimi, kokiais būdais iš tikrųjų suvokia tą teksto prasmę.

– Kokios strategijos gali būti taikomos skaitymo metu?

– Paprastai strategijos skirstomos į tris grupes.

Pirmoji – pažinimo strategijos, kurios padeda suprasti patį tekstą. Jos gali būti labai įvairios, priklausyti nuo to, kokį tekstą skaitome (grožinį ar ne), kokius sau keliame skaitymo tikslus. Ar norime tik abstrakčiai suvokti teksto visumą, bendresnius dalykus, ar norime suvokti pačią teksto struktūrą ir gilesnius to teksto klodus? Priklausomai nuo tikslų pasirenkamos atitinkamos strategijos.

Antra grupė – vadinamosios metakognityvinės strategijos, kurios padeda kontroliuoti savo skaitymo veiklą. Trečioji, kuri šiandien irgi yra akcentuojama, – vadinamosios socioemocinės arba bendradarbiavimo strategijos. Tai yra toks skaitymo būdas, kai tekstas skaitomas bendradarbiaujant – su kitais kalbamasi apie tai, kaip suprantame kūrinį.

Socioemocines strategijas studentai ir mokiniai puikiai atranda, kai jiems reikia ruoštis egzaminams. Jie susikooperuoja grupelėmis ir vienas su kitu dalijasi savo supratimu ir informacija. Jie tiesiog intuityviai atranda būdus, kaip reikia įveikti tokias užduotis, kai labai daug informacijos reikia apdoroti, ją susisteminti, suprasti. Jie tai atranda intuityviai. Tyrimai rodo, kad praktikoje tai labai pasiteisina ir tikrai padeda geriau suprasti tekstą.

– Ar būtų efektyvu rašyti skaitymo dienoraštį?

– Taip, dienoraštis irgi yra viena iš skaitymo strategijų, kuri taip pat gali būti veiksminga, jei mes norime, kad skaitytojas apmąstytų teksto turinį, t. y. atsirastų santykis su tuo, ką jis skaito. Tuomet tokie dienoraščiai labai pasiteisina.

Taip pat yra įvairiausių būdų, kaip galima mokyti sisteminti, grupuoti informaciją. Yra daromos įvairios lentelės, taikomas kritinis teksto skaitymas, kai sutartinais ženklais tekste žymima informacija, ar aš ją suprantu, ar pritariu išsakytoms mintims, ar norėčiau diskutuoti. Toks kritiškas teksto skaitymas yra labai svarbus, nes tada mokinys skatinamas ieškoti santykio su informacija, ją apmąstyti, o ne tik perskaityti ir kažką atkartoti.

– Žinome, kad kritiškas skaitymas labai naudingas, kai skaitome žiniasklaidos informaciją. O kaip yra su grožine literatūra? Ar reikia kritiškai žiūrėti į grožinę literatūrą ir taikyti skaitymo strategijas?

– Kritinis skaitymas nebūtinai susijęs su kritika. Kai skaitome žiniasklaidos tekstus, be abejo, turime apmąstyti pateikiamą informaciją ir suvokti, ar tai, kas sakoma, yra tiesa, ar – manipuliacija. Kai kalbame apie grožinę literatūrą, mums irgi labai svarbu turėti santykį su tuo, apie ką tekste kalbama: kokios vertybės akcentuojamos, kokios išsakomos idėjos.

Apie tai jau labai seniai yra kalbėjęs Erichas Frommas savo knygoje „Turėti ar būti“. Jis jau tada kėlė klausimą, kad universitetuose per daug skiriama dėmesio kultūriniam žinojimui – skaitymui pagal turėjimo, o ne pagal buvimo principą, kai skaitytojas nepakankamai apmąsto savo santykį su tekstu, nepakankamai reflektuoja. Geras skaitytojas yra tas, kuris geba polemizuoti su teksto autoriumi, kvestionuoti jo idėjas, atrasti prieštaravimus. Tai – aktyvus skaitymas: aš kalbuosi su tekstu, jo autoriumi, vyksta dialogas.

– Gal tada ir kyla tas skaitymo malonumas, kai gali diskutuoti, polemizuoti? Ar skaitymo malonumas yra jaučiamas daugiau tada, kai skaitai nesąmoningai ir impulsus priimi pasąmoningai?

– Manau, kad skaitymo malonumą galime suprasti dvejopai. Vieni jį pajaučia tada, kai tekstą perskaito labai lengvai. Tai – atsipalaidavimo skaitymas. Kitiems skaitymo malonumas yra iššūkių įveikimas, kai skaitymas iš tikrųjų yra kliūtis, problema, kurią norint išspręsti, reikia rasti raktą, kodą.

Mokslininkai skaitytojus, kurie įveikia iššūkius ir skaitymą suvokia kaip pastangą suprasti ir ieškoti būdų, kaip suprasti tekstą, kaip jį atrakinti, laiko suaugusiais skaitytojais. Jeigu žmogus skaito tik tuos tekstus, kurie jam labai lengvai pasiduoda, paprastai jis laikomas neišaugusiu iš paauglystės amžiaus. O skaitymo malonumą [...] kiekvienas skaitytojas supranta savaip.

– Ar yra knygų, kuriose būtų galima paskaityti apie tai, kaip skaityti, kokius metodus galima taikyti?

– Deja, turiu pasakyti, kad tokių lietuvių kalba parašytų knygų dar neturime, nors atskirų straipsnių apie tai atsiranda. Turime keletą verstinių knygų, kurias tikrai norėčiau rekomenduoti ir studentams, ir mokytojams, ir tiems, kure norėtų išmokti jiems parankių skaitymo būdų.

Yra iš anglų kalbos versta Dougo Buehlo knyga „Interaktyviojo mokymosi strategijos“. Tai – labai metodiškai parašyta knyga. Nuosekliai aprašyti visi žingsniai, kaip taikyti strategijas ugdymo praktikoje. Jas taip pat galima pritaikyti kasdienėje skaitymo, mokymosi veikloje.

Jeigu kalbėtume apie tai, kokias galima būtų skaityti knygas, kaip motyvuoti mokinius, vaikus, kad jie taptų norinčiais skaityti, susidomėtų, kad skaitymas jiems tikrai būtų maloni veikla, tai yra trys labai geros knygos.

Viena – Emilio Teixidoro „Skaitymas ir gyvenimas“. Joje rašoma, kaip vaikus ir paauglius skatinti skaityti, duodamos gairės tėvams ir mokytojams. Tai – rekomendacijos, kaip įtraukti vaikus į skaitymą. Pateikti įvairūs labai geri praktiniai patarimai, kaip padaryti skaitymą jiems malonia veikla.

Kita knyga, Aidano Chamberso „Skaitymo aplinka“, yra apie tai, kaip suaugusieji gali padėti vaikams mėgautis knygomis. Tai – Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos išleista knyga, kuri labai populiariai aiškina, kaip bendrauti su savo vaikais, įtraukti juos į skaitymą, kad jiems būtų smagu tai daryti.

Dar viena, mano supratimu, labai gera knyga – Danielo Pennaco „Kaip romanas“. Šioje knygoje paneigiami labai stereotipiniai požiūriai į tai, kaip įtraukti vaikus į skaitymą ar kaip priversti juos skaityti. Kadangi šios knygos autorius turėjo praktikos su nemotyvuotais vaikais (dirbo mokykloje su sunkiai auklėjamais paaugliais), jis dalijasi savo patirtimi, kaip pavyko juos įtraukti į skaitymą, sudominti.

Tokias tris knygas galėčiau rekomenduoti. Tikiuosi, kad greitu laiku pasirodys ir daugiau gerų knygų, skirtų skaitymo strategijoms.