Palaikyti, bet ne tik

Psichologės teigimu, žmonės paprastai pastebi, kai pradeda keistis jų artimojo elgesys: svyruoja nuotaika, tampa neįdomios anksčiau dominusios veiklos, jis vis dažniau vartoja alkoholį ar psichoaktyviąsias medžiagas, vis daugiau laiko skiria azartiniams lošimams. Tokiu atveju artimiesiems derėtų atkreipti į tai dėmesį, tačiau pirmiausia – skatinti teigiamą elgesį, veiklas, nesusijusias su žalingu elgesiu, kalbėtis, užsiimti bendromis veiklomis, akcentuoti, kad jiems patinka turiningai leisti laiką kartu.

Vis dėlto visiškai užglostyti žmogaus, kad jam nekiltų nemalonių emocijų, nereikia. Jei nutinka kas nors nemalonaus, apie tai reikia pasikalbėti, pasakyti, kad artimajam dėl to skaudu, nemalonu, paprašyti, kad ateityje tai nesikartotų. Svarbu turėti aiškią savo poziciją apie tai, koks elgesys yra nepriimtinas, ir pagarbiai apie tai komunikuoti.

Kitas principas – atkreipti dėmesį, ar kartais už artimąjį nesprendžiame jo žalingo elgesio sukeliamų padarinių. K. Mikalauskaitė prisiminė atvejį, kai konsultavo moterį, kurios vyras vartojo alkoholį. Jie buvo susitarę, kad vyras bus atsakingas už vaikų vežimą į būrelius. Taisyklė galiojo iki pirmo karto, kai vyras pavartojo alkoholio ir vaikų niekur nenuvežė.

„Moteris tiesiog perėmė šią atsakomybę – suprantama, nenorėjo, kad vaikai nukentėtų. Tačiau pažvelkime iš vyro pozicijos: jis pavartojo alkoholio, už jį jo darbą padarė kitas asmuo, jam pačiam nieko blogo neatsitiko, gal net savotiškai palengvėjo gyvenimas. Turėtume neatimti iš žmogaus galimybės pajusti natūralių jo elgesio padarinių, o klausti jo, kaip jis ketina spręsti susidariusią situaciją. Neturime papildomai bausti, įvesti sankcijų, bet reikia pagal situaciją pasižiūrėti, galbūt su tuo padariniu gali būti palikta susidoroti jam pačiam“, – pastebi specialistė.

Su priklausomybe susiduriantis žmogus, jaučiantis susirūpinimą, o ne kaltinimus, mažiau priešinasi siūlomai pagalbai.

Įvairios situacijos

Psichologė sutinka, kad ne viskas paprasta ir kartais būna situacijų, kai padariniai tokie, nuo kurių kentės visa šeima. Reikėtų įvertinti, ar padariniai yra rimti ir ilgalaikiai, ar sukels tik trumpalaikių nepatogumų, ir, atsižvelgiant į situaciją, galbūt galima leisti jiems įvykti.

Svarbu nepalaikyti ir nelengvinti netinkamo elgesio. Anot RPLC psichologės, vis dar pasitaiko, kai artimieji atveža alkoholio jį vartojančiam asmeniui, neva kad jis geriau pasijustų, arba, kai kyla sveikatos sutrikimų, perka brangias sveikatos paslaugas. Tuomet žmogus tą sunkų etapą įveikia pats nieko dėl to nedarydamas, nežengdamas jokių žingsnių ir nepriimdamas sprendimų.

„Nereiškia, kad turime būti abejingi savo artimam žmogui, bet turime leisti jam susidurti su tuo, kas vyksta, brėžti ribas. Svarbu akcentuoti, kad tai darome iš rūpinimosi ir meilės, būti geranoriškiems, tuomet kažkuriuo metu artimasis galbūt galės pats prisipažinti, kad jam negera, neramu, ir tuomet bus galima jam pasiūlyti, kokių žingsnių imtis, kad situacija gerėtų. Su priklausomybe susiduriantis žmogus, jaučiantis susirūpinimą, o ne kaltinimus, mažiau priešinasi siūlomai pagalbai“, – teigia ji.

Visus šiuos principus apima CRAFT programa, sukurta padėti susidūrus su artimojo priklausomybe. Programos pagrindinis tikslas – padėti artimiesiems motyvuoti priklausomybe sergantį asmenį kreiptis pagalbos, atrasti būdų, kaip skatinti tinkamą elgesį ir neskatinti netinkamo, kaip leisti įvykti natūraliems padariniams, kiek tai galima, kaip komunikuoti skirtingose sudėtingose situacijose.

Pasirūpinti savimi

K. Mikalauskaitė sako, kad kitas šios programos tikslas – priminti nuo priklausomybės kenčiančių žmonių artimiesiems, kad jiems reikia pasirūpinti ir savimi.

Gyvendami šalia žmogaus, turinčio priklausomybių ar žalingo vartojimo problemą, artimieji jaučia nuolatinį nerimą, kaltę, gėdą, baimę. Jie gali slėpti problemą nuo aplinkinių, dėl to dar labiau atsiriboja nuo kitų žmonių, lieka vienišesni, jaučiasi prislėgti. Artimiesiems labai svarbu suprasti, kad jie neturi išspręsti situacijos ir visko padaryti už kitą žmogų.

Psichologė pastebi nemažai atvejų, kai artimieji vežioja žmogų po reabilitacijos įstaigas, kuriose jis pabūna, bet paskui ir vėl grįžta prie žalingo elgesio. Žmogus, kai už jį viską daro kiti, nesuvokia, kad pats yra savo gyvenimo šeimininkas, ir nemato elgesio keitimo naudos.

„Kai artimieji dėl tokio žmogaus, atrodo, viską padarė ir daugiau nebežino, ko griebtis, tuomet išties vertėtų savęs paklausti, gal tai jau yra riba, kai nebereikia nieko daryti. Kartais artimasis turi teisę atsiriboti. Pirmiausia jis turi pasirūpinti savimi ir tik paskui, jei dar turi jėgų, galimybių, noro, motyvacijos, gali bandyti padėti priklausomybės ligomis sergančiam artimajam“, – akcentuoja psichologė.

Kai kuriems žmonėms, vos sužinojus apie artimojo priklausomybes, kyla noras visiškai atsiriboti nuo šios problemos. Tai, pašnekovės teigimu, suprantama, tačiau ne visais atvejais tai yra tinkama reakcija – jei vartojantis artimasis jaus vien abejingumą, jam gali nelikti jokių motyvų stengtis pradėti ar tęsti gydymą.

„Patarčiau prisiminti: nėra vieno tinkamo, universalaus elgesio modelio, kaip elgtis susidūrus su artimųjų priklausomybėmis. Situacijų yra begalės, kiekviena jų skiriasi, kontekstas – taip pat skirtingas“, – reziumuoja K. Mikalauskaitė.