Skulptoriui K.Pūdymui nieko neveikti – bausmė

Skulptorius Klaudijus Pūdymas įgyvendino dvidešimt metų brandintą idėją - papuošė miestą skulptūra „Kaminkrėtys“, kuri pastatyta ant „Žvejų“ baro stogo.

Pakvietė A.Žalys

- Jūs gimėte Kaune, mokslus baigėte sostinėje, kaip tapote klaipėdiečiu?

- Kaune gimiau 1955-aisiais. 1973-aisiais baigiau J.Naujalio vidurinę meno mokyklą ir įstojau į Lietuvos valstybinį dailės institutą - dabar Vilniaus dailės akademija. Po studijų keletą metų dirbau dėstytoju Telšių taikomosios dailės technikume - dabar Vilniaus dailės akademijos Telšių skyrius.

Dalyvaudavau Smiltynėje rengiamuose skulptorių simpoziumuose, kurių metu padarytos skulptūros buvo statomos uostamiesčio Skulptūrų parke. Per vieną tokį simpoziumą 1981-aisiais Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys pakvietė mane apsigyventi uostamiestyje. Jis pasižymėjo tuo, kad kvietė į Klaipėdą dirbti mokslininkus, menininkus. Uostamiestyje netrukus gavau butą, o vėliau ir dirbtuves Rūtų gatvėje.

Nemėgo pietų miego

- Kas pastūmėjo Jus tapti skulptoriumi? Gal Jūsų tėvai buvo menininkai?

- Dar darželyje pradėjau lipdyti žvėriukus iš plastilino. Nemiegodavau po pietų, todėl auklėtoja, kad netriukšmaučiau versdavo mane lipdyti. Mano darbeliai būdavo eksponuojami įvairiausiose vaikų meno parodose.

Mūsų namuose apsilankęs J.Naujalio vidurinės meno mokyklos pedagogas, grafikas Vytautas Banys atkreipė dėmesį į mano lipdinius ir pasiūlė stoti į meno mokyklą.

Mano tėvai nebuvo menininkai. Tik mama buvo muzikali. Gal tai turėjo reikšmės mano polinkiui į meną?

- Ar linkę į menus Jūsų vaikai?

- Iš pirmos santuokos turiu dvi dukras. Po skyrybų gyvenu su drauge, su kuria auginame šešerių metų sūnų. Dukros nėjo tėvo pėdomis, o kaip susiklostys sūnaus likimas parodys laikas.

Nykstanti specialybė

- Klaipėdos senamiestį pernai gruodį papuošė skulptūra „Kaminkrėtys“, kurią Jūs užkėlėte ant „Žvejų“ baro stogo. Kaip ir kada kilo sumanymas, kad miestui reikia būtent tokios puošmenos?

- Prieš dvidešimt metų mieste vyko paroda „Klaipėdos kūrėjai - miestui“. Tuomet ir pasiūliau „Kaminkrėčio“ skulptūrą ant stogo. Mane įkvėpė tai, kad važinėdamas po užsienio šalis matydavau puikių skulptūrų senamiesčiuose ant stogų.

Kaminkrėtys suintrigavo kaip nykstančios specialybės atstovas.

Tuomet niekas neskyrė lėšų sumanymui įgyvendinti. Projektas dūlėjo stalčiuose. Kartą buvau sumanęs jį išmesti, bet atkalbėjo bičiulis.

Praėjusių metų pradžioje perskaičiau laikraščiuose, kad savivaldybės Kultūros skyrius priekaištavo menininkams, kad jie nesiūlo miestui puošybos elementų. Nupūčiau laiko dulkes nuo „Kaminkrėčio“ projekto ir nunešiau į savivaldybę. Nesitikėjau, kad iš to kas nors išeis - vėl neras lėšų. Tačiau rezultatas yra. Bronzinė 2,40 metro aukščio skulptūra pakelta ant baro stogo.

- Kodėl „Kaminkrėtys“ buvo „pasodintas“ būtent ant „Žvejų baro“, o ne ant kito namo stogo?

- Man reikėjo aukšto pastato, kad skulptūra matytųsi iš kuo toliau. Be to, šalia yra senasis Klaipėdos simbolis „Meridianas“, Danė. Apačioje - aikštė, kur vyksta amatų šventės. Buvo siūlyta „Kaminkrėtį“ pakelti ant vieno namo šalia „Kurpių“ džiazo klubo. Tačiau aš nenorėjau, kad puošybos elementai būtų sukoncentruoti vienoje erdvėje. Čia pat ir „Senamiesčio katinas“, ir „Senamiesčio peliukas“.

- „Kaminkrėtys“ - ne vienintelis Jūsų darbas eksponuojamas po atviru dangumi?

- Skulptūrų parke yra du mano darbai – „Kriauklė“ ir „Žūklė“, prie savivaldybės - Alfonso Žalio „Pėda“. Nidoje ant Parnidžio kopos - „Saulės laikrodis“. Pastačiau paminklą ant kapo pernai mirusiam ilgamečiam Neringos merui Stasiui Mikeliui.

- Jūsų skulptūrų galima pamatyti įvairiose Klaipėdos įstaigose.

- Dramos teatre yra „Mūzos“ ir „Oratorius“, universitete - „Eglė“.

- Gal Jūsų darbų yra garsiuose pasaulio muziejuose?

- Maskvos Tretjakovo galerija yra įsigijusi šešias mano skulptūras. Dalyvaudavau tuometinės Sovietų sąjungos jaunųjų talentų parodose ir užmezgiau gerus ryšius su Tretjakovo galerija.

Turtus neša darbštumas

- Ar skulptoriai turtingi žmonės, ar gali jie pragyventi vien tik iš kūrybos?

-Darbštus ir talentingas skulptorius badu nemiršta. Reikia 40 procentų talento ir 60 procentų darbo. Nelengva per dieną mosuoti kaltu ir kūju, pjaustyti metalą, drožti. Daug jėgų atima ir dvasinės kančios, kol gimsta skulptūros idėja.

- Apie kūrybinius planus kalbėti menininkai nemėgsta, tačiau jei galite, praskleiskite paslapties šydą apie būsimus darbus?

- Tariuosi dėl monumento prie „Delfinariumo“. Tai turėtų būti burės ir albatroso simbolis iš plieno. Šventojo Kazimiero bažnyčioje turėtų būti pastatytos šešių angelų skulptūros. Tai ne pirmas mano darbas maldos namuose. Šventojo Juozapo Darbininko bažnyčioje esu pastatęs aštuonių metrų aukščio Jėzaus Kristaus skulptūrą.

- Ko Jūs nemėgstate?

- Nežinau. Išmokau prisitaikyti prie aplinkybių ir galva sienos nedaužau. Nekovoju iki paskutinio kraujo lašo dėl teisybės, nors esu impulsyvus. Skaudu, kai pralaimi konkursuose. Ypač, kai akivaizdžiai matyti, jog tavo darbas buvo geresnis už nugalėtojų. Juk neįveikiamą kalną galima apeiti. Nebūtina nusisukti sprandą į jį kopiant.

Patinka nežinia

- Ar Jūs gyvenate vien menu, ar vis dėlto lieka laiko pomėgiams?

- Esu medžiotojas. Medžioju ir šautuvu, ir lanku. Didžiausią žvėrį - šerną – esu paguldęs strėle. Mėgstu nardyti ir nušauti vieną kitą lydeką po vandeniu.

Labai mėgstu gamtą. Esu keliavęs baidarėmis, plaustais, pėsčiomis pelkėmis. Esame perėję visą Čepkelių raistą ir atsidūrę Baltarusijoje.

Man patinka gamtos paslaptys. Plauki upe ir nežinai, kas tavęs laukia už posūkio.

Nepatinka keliauti triukšmingame būryje. Mėgstu saulei leidžiantis klausytis miško garsų. Visa tai- iš vaikystės, mėgau skaityti knygas apie gamtą.

Per savo keliones vos galo negavau. Plaukėme baidare su bičiuliu ketvirtos kategorijos upe Karelijoje. Nors tai darėme pirmą kartą, tačiau nebuvome užsidėję šalmų, gelbėjimosi liemenių.

Svajoju apie kelionę Nilo upe. O kartais galvoju, kad nuvažiuosiu į Egiptą ir nusibausiu. Deginsiuos paplūdimyje porą savaičių nieko kito neveikdamas. Jokių dirbtuvių - jokios priklausomybės.

Klaipėdoje pabūti pajūryje kažkodėl nepavyksta. Dirbtuvės - namai - draugai. Taip ir sukasi gyvenimas.

Būtinai nuvažiuosiu į Paryžių, kuriame jau septynerius metus nebuvau. Prancūzijoje esu pabuvojęs 21 kartą. Paryžiuje gyvena mano bičiulis Viktoras Fainbergas, disidentas, kalintas sovietiniuose lageriuose už žmogaus teisių gynimą.