– Ar tikėjotės, kad jūsų pasidalinimas sulauks tokio atgarsio ir klausimai pasieks net Nacionalinę švietimo agentūrą?
– Iš tikrųjų nesitikėjau. Tiesiog pasidalinau faktu, kuris man, kaip tėčiui, nėra priimtinas – kad tokie geografijos namų darbai atsiranda pratybų sąsiuviniuose. Šiais laikais kalbame apie pasaulį be patyčių, be rasizmo, be seksizmo.
– Be stereotipų.
– Taip, be stereotipų. O toje užduotyje matau labai daug probleminių dalykų. Jau sulaukiau komentarų iš įvairių specialistų, programų rengėjų, kad viskas neva ištraukta iš konteksto. Bet aš nemanau, kad tai ištraukta iš konteksto. Vadovėlio temoje labai aiškiai kalbama apie moterų išsilavinimą, jų padėtį pasaulyje, galimybes tobulėti, o pratybose pateikiamas visai kitoks, labai neigiamas vaizdas. Mano akimis, čia trūksta ir etikos, ir korektiškumo.
– Pats esate baigęs geografiją, tiesa?
– Taip, esu baigęs geografiją.
– Ar jums atrodo, kad tokia užduotis dar telpa į geografijos disciplinos ribas?
– Socialinė geografija tikrai yra geografijos dalis. Tačiau būtent ši užduotis kelia daug abejonių. Nenoriu nieko kaltinti ar įžeisti, bet akivaizdu, kad kažkur buvo praleistas kontrolės momentas – tiek leidėjų, tiek programų tvirtintojų, tiek mokytojų lygmenyje. Mokytojas taip pat turi laisvę – gali pasirinkti, kaip pateikti temą, ką praleisti, ką akcentuoti.
Tai yra sistema ir ją reikėtų atidžiau peržiūrėti.
– Kaip manote, kas vis dėlto turėtų prisiimti atsakomybę, kad tokia medžiaga nepatektų vaikams?
– Tikriausiai tėvai.
– Vis dėlto sakote, kad tėvai? Bet ar daug tėvų tikrina vaikų pratybas puslapis po puslapio?
– Žinoma, kad nedaug. Tėvai skuba, dirba, turi daug reikalų. Bet nenorėčiau kaltinti vienos institucijos ar vien mokytojų. Tai yra sistema ir ją reikėtų atidžiau peržiūrėti. Vaikas iš mokyklos išsineša emociją, vaizdą, patirtį. Jis labai greitai susiformuoja tam tikras asociacijas ir nuostatas. O paskui jau nepasakysi: „Čia buvo ištraukta iš konteksto.“
(be temos)