Narystė ES, santykiai su Rusija, ar besiveržianti diržus diplomatija neuždus ir kaip pasikeis užsienio politika po prezidento rinkimų – visa tai ir dar daugiau savaitgalio interviu su Lietuvos užsienio reikalų ministru Vygaudu Ušacku.

– Gegužės 1-ąją suėjo penkeri Lietuvos narystės ES metai. 2000–2001 m. buvote vyriausiasis Lietuvos derybininkas su ES. Kokius tris narystės gerus ir tris blogus dalykus dabar, po penkerių metų, galėtumėte įvardyti?

– Na, visuomet yra pranašumų ir trūkumų, bet pradėsiu nuo gerų dalykų... Visų pirma, tapome vieningos Europos rinkos dalimi. Eksportas į ES, kuris sudaro 33 mlrd. litų, savaime liudija apie didelius pranašumus, kuriuos suteikė vieninga Europos rinka.
Antra, mums atsivėrė bendravimo, patirties, technologinių žinių ir investicijų perėmimo galimybės.

Trečias dalykas tapo akivaizdus pirmadienį, kai sutarėme su latviais dėl elektros kabelio tiesimo iš Lietuvos į Švediją. T. y. solidarumo principas energetikos klausimais. ES mums padeda modernizuotis ir vykdyti energetikos projektus.

– O trys minusai?

– Esu optimistas, todėl tai įvardyčiau ne minusais, o iššūkiais. Iššūkiu pavadinčiau tai, kad esame dar tik pradinės suvokimo stadijos, kaip gi veikia ES sprendimų priėmimo procesas. Tai kompromisų, konsensuso kultūra ir suvokimas, kad kartais reikia atsisakyti trumpalaikių ambicijų ar rezultatų dėl ilgalaikio tikslo.

Be to, reikia pripažinti, kad ES yra nuolat besikeičiančių koalicijų kaita. Pagrindinis iššūkis – didesnė integracija ir sutelkta visų Lietuvos piliečių veikla. Būtinas komandinis žaidimas.

Antras iššūkis susijęs su laisvo asmenų judėjimo pasekme. Kai atsivėrė sienos, į tokias šalis kaip Airija ir Didžioji Britanija išvyko didelis skaičius lietuvių. Dalis mūsų tuomet emocingai reagavo – ir smerkė, ir apgailestavo.

Mano nuomone, tai buvo natūralus procesas po šešiasdešimt metų, praleistų narvelyje. Todėl vienas iš iššūkių – pripažinti, kad Lietuva yra globalaus pasaulio dalis ir turime su pagarba bei supratimu žiūrėti į išvykusius brolius ir seseris bei palaikyti ryšius su jais. Anksčiau ar vėliau jie sugrįš – ar savo patirtimi, ar kapitalu, ar siuntomis. Todėl būtina juos ne tik skatinti dalyvauti rinkimuose, bet ir užtikrinti jų atstovavimą konkrečiose valdžios institucijose.

Trečias iššūkis ar grėsmė – kaip mes, visa Europa, reaguosime į finansinius ir ekonominius sunkumus, su kuriais dabar susiduria visas pasaulis.

Visą interviu skaitykite šeštadienio "Vilniaus dienoje"