Akims miela snieguota žiema atsuko kitą lazdos galą. Ant šaligatvių bei gatvių barstoma druska gadina pėsčiųjų avalynę.

Gelbsti storesnis padas

Pernai pirkusieji žieminius batus su storu kailiu keiksnojo klimatą – nešaltą žiemą šiltų batų beveik neprireikė. Šiemet nusprendusieji išsiversti vien su rudenine avalyne prieš Kalėdas, ko gero, apsigalvojo.

Kaip išsirinkti žieminius batus, geriausiai tinkamus lietuviškai žiemai, ir kaip juos prižiūrėti, kad šie nesukežtų ir druskos jų neįveiktų?

Kaunietis avalynės dizaineris ir meistras Balys Kazakevičius nepataria žiemai pirkti batų odiniu padu. Pasak jo, geriau ieškoti batų su padu iš sintetinių medžiagų, kurios gerai lankstosi. Padas turi būti stabilus, kiek storesnis, kad sniegas, purvas ir ant gatvių barstoma druska bei smėlis tiesiog nepasiektų odinės bato dalies.

B.Kazakevičius pastebi, kad daugelis teikia pirmumą pamušalui iš natūralaus kailio. "Gamintojai, apdirbdami kailį, naudoja chemikalus, jų neišvengiamai lieka ant bato. Stipriai sudrėkęs, druskos gavęs batas išdžiūvęs lieka su baltais kontūrais. Tai chemikalų pasekmė", – aiškino batsiuvys.

Jeigu taip nutiko, belieka batą nuvalyti drėgnu skudurėliu, tada ištepti batus tradiciniu tepalu. Verstos odos batams reikia naudoti specialias priemones, nuo jų yra sudėtingiau pašalinti "žemėlapius".

Batams kasdien prižiūrėti B.Kazakevičius siūlo naudoti tradicinį batų tepalą, o su vadinamaisiais impregnantais pataria elgtis atsargiau – šie gali palikti ant bato "žemėlapius". Batų kūrėjo įsitikinimu, tradicinio tepalo neatstoja juo išteptos kempinės ar į kremą panašios priemonės. Pastarosios uždeda nedidelę luobelę, kuri neapsaugo avalynės nuo žalingo aplinkos poveikio. Tikras, geras batų tepalas ir pamaitina, ir nublizgina odą, ir apsaugo nuo drėgmės.

Džiovinti sudrėkusius batus reikia iš lėto, taigi, nestatyti tiesiai ant radiatoriaus, nes oda ragėja.

Plonytė oda – nebent išeigai

B.Kazakevičius pasakojo, kad dar sovietmečiu suomiška avalynė buvo laikoma atsparia snieguotoms žiemoms, mat jai gaminti naudojama daug tampresnė, storesnė oda. Tačiau kokybiškų, patikimų batų pasiūlo ir šiltesnių kraštų gamintojai.

Batų dizaineris paaiškino, kad reikia atkreipti dėmesį į odos storį. "Grakščiai avalynei gali būti naudojama 0,9–1 mm storio oda, o žieminei – 1,4–1,6 mm storio. Puse mm storesnė oda neatrodys negražiai, net ir žiemai skirtas batas gali būti grakštus", – tikino pašnekovas.

Jo nuomone, žiemai skirti moteriški batai neturėtų būti ant aukštos pakulnės. Kita išeitis – turėtis kelias poras žieminių batų, skirtų išeigai ir kasdienai.

Atradimas – guminukai

Kai nėra labai šalta, o gatvėse telkšo balos arba šlapio sniego košė, bene idealiausias apavas – guminiai batai. Tokius batus daugelis lietuvių turi sodybose, kaimuose, kolektyviniuose soduose, bet ne kasdienių batų dėžėje. Jei prieš kelerius metus kas nors mieste būtų pasirodęs su tokia avalyne, būtų išjuoktas. Tačiau Vakarų Europoje jau kelerius sezonus botai laikomi stilinga aprangos detale.

Gamintojai prikūrė spalvingų, žaismingai raštuotų guminių batų, kuriuos autis nebe gėda ir mieste.

"Tai labai praktiška avalynė, visa Europa vaikščioja su botais. Jie gražūs, spalvingi, kai kurie net lakuoti. Ypač moterys juos pamėgo. Nesvarbu, kad toks apavas nekvėpuojantis, jei jame įdėtas specialus pamušalas. Jei guminiai batai pritaikyti neigiamai temperatūrai, kodėl gi jų nenešioti ir žiemą?" – svarstė B.Kazakevičius.

Drėgmei atsparaus apavo jis patarė ieškoti ir specializuotose žūklės bei medžioklės parduotuvėse. Tokia avalynė gali būti naudojama ne vien žūklei ar medžioklei, bet ir kitokiam laisvalaikiui.

Automobilyje apavas keičiamas

Apie vėl madingus kaliošus – drėgmei atsparų apavą, maunamą ant kitų batų, batų dizaineris B.Kazakevičius nebuvo girdėjęs. Pasak jo, kaliošai buvo dėvimi prieš 50 metų, tačiau ši klasika Vakaruose atgimsta.

Dizaineris B.Kazakevičius pripažįsta, kad dar yra laisva niša gamintojams – sukurti uždangalą ar kitokią priemonę, kuri apsaugotų vairuojančių moterų batų kulnus ir užkulnius. Mat prie automobilio pedalų įstrižai įremti kulniukai gali pradėti klibėti, o kulnai ir užkulniai taip pat nukenčia, pajuodusios vietos ypač matosi ant šviesių spalvų avalynės.

"Pakulnė guli ant kilimėlio, spaudžiant pedalą, brūžinasi, pajuosta. Taip pat kenčia ir žemakulnių batų užkulniai. Vairuojančioms moterims patarčiau ir dėl saugumo nevairuoti avint aukštakulnius", – aiškino B.Kazakevičius. Jis nesistebi matęs, kaip moterys iš po automobilio sėdynės traukia kitus batus, skirtus vairuoti. "Šiam tikslui tiktų ir kaliošiukai", – juokavo pašnekovas.

Siūdamas batus moterims, sėdančioms už vairo, B.Kazakevičius ant užkulnio prisiuva trinčiai atsparesnės odos dekoratyvinę detalę.

Specialisto komentaras

K.Donelaičio gatvėje įsikūrusioje avalynės taisykloje 30 metų dirbantis Vytautas Batėnas:

Kai žiemą gatvėse priberta druskos, batus reikia gerai ištepti batų tepalu kiekvieną dieną. Storai ištepi, padžiovini, tada jie ne taip praleidžia drėgmę. Ant mano batų niekad neatsiranda baltų rievių. Batų ant radiatoriaus geriau nedžiovinti, galima pastatyti kur nors šalia radiatoriaus. Impregnantų nenaudoju, jie brangiai kainuoja.

Kaliošai – naujas mados klyksmas

Daugelis įsivaizduoja kaimiškus juodos spalvos kaliošus, kurie sukurti autis ant veltinių. Šiuolaikiniai kaliošai daug mielesnės išvaizdos: grakštūs, žaismingi, pritaikyti dabartiniams batų modeliams.

Pavyzdžiui, norvegų įmonė "Swims" gamina stilingus guminius kaliošus net aukštakulniams batams. Tokie kaliošai gerai priglunda prie bato, nesmunka. Jie gali būti įvairiausių spalvų – geltoni, pilki, oranžiniai, alyviniai ir kitokie. Laikinai užmauti ant bato, kaliošai apsaugos juos nuo drėgmės, purvo, sniego, druskos, nubrozdinimų, užkulnių pajuodavimo vairuojant automobilį. Tiesa, minėti norvegiški kaliošai kainuoja ne ką pigiau nei patys batai – apie 80 eurų (280 litų).

Spalvotų kaliošų gaminama ir Lietuvoje, tiesa, jų forma – ne itin grakšti. Įmonės "Paliūtis" į aulinukus panašūs guminiai batai – iš gana storos ir nelanksčios gumos. Tačiau laisvalaikiui drėgnu oru gamtoje jie gali būti nepamainomi.