Gyvename laikais, kai pasiekimai matuojami karjeros laiptais ir socialinių tinklų blizgesiu, tačiau už uždarų durų tūkstančiai žmonių išgyvena tylią krizę.
Jie ryte ruošia sumuštinius į mokyklą skubantiems paaugliams, o vakare skuba pas senstančius tėvus su vaistų receptais rankose. Tai „sumuštinio karta“ – žmonės, spaudžiami dviejų kartų poreikių, visuomenės lūkesčių ir nenumaldomai senkančio laiko. Apie šį reiškinį ir sistemines spragas kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinio darbo katedros asistente, socialinių mokslų daktare Dovile Daugėliene.
Terminas „sumuštinio karta“ šiandien skamba kaip naujausia sociologinė mada, tačiau D. Daugėlienė pabrėžia, kad šis reiškinys akademinėje erdvėje identifikuotas dar 1981 m. Jį pasiūlė Dorothy Miller ir Elaine Brody, siekdamos atkreipti dėmesį į specifinę moters poziciją šeimoje.
„Svarbu suprasti, kad tai nėra konkreti gimimo metų kohorta, kaip, pavyzdžiui, milenialsai ar bumeriai. Tai labiau socialinis reiškinys. „Sumuštinio karta“ apibūdina asmenis, dažniausiai vidutinio amžiaus, kurie vienu metu tampa atsakingi už dvi kryptis: jie teikia emocinę, praktinę ir finansinę paramą tiek savo augantiems vaikams, tiek tėvams, kuriems reikalinga pagalba“, – aiškina specialistė.
D. Daugėlienė pastebi, kad šio „sumuštinio“ samprata ir kompozicija šiandien plečiasi. Anksčiau buvo kalbama apie tris dėmenis: vaikus, tėvus ir senelius. Dabar vis dažniau kalbama apie „sumuštinį“ iš keturių dėmenų: vaikus, tėvus, senelius, prosenelius.
„Dabar matome sudėtingas interakcijas: seneliai dar patys gali rūpintis proseneliais, kartu padėti auginti anūkus, tačiau tuo pat metu jie jau tikisi paramos iš savo vaikų. Tai daugiapakopis įsipareigojimų tinklas, kuriame vidurinė grandis tampa pagrindine ašimi, laikančia visą konstrukciją“, – sako mokslininkė.
Demografinės žirklės
Kodėl šiandien apie tai kalbame garsiau nei prieš kelis dešimtmečius? Juk tėvai ir vaikai egzistavo visais laikais. D. Daugėlienė išskiria kelias esmines priežastis: ilgėjančią gyvenimo trukmę ir vėlyvą tėvystę.
„Mes vėliau susilaukiame vaikų, o mūsų tėvai gyvena ilgiau. Vadinasi, vaiko paauglystė ar studijų pradžia dažnai sutampa su laiku, kai tėvų sveikata pradeda sparčiai prastėti. Be to, neatpažįstamai pasikeitė vaikystės standartai“, – analizuoja pašnekovė.
Ekspertė lygina šiandienos tėvų patirtis su praeities: „Mano mama augo šešių vaikų šeimoje, kur vyresnieji natūraliai perimdavo mažųjų priežiūrą. Nemaža dalis šiandienių keturiasdešimtmečių prisimena vaikystę su raktu po kaklu – mes turėjome gebėjimą ir pareigą pasirūpinti savimi patys. Šiandien įstatymai ir visuomenės lūkesčiai yra kiti. Tėvai privalo užtikrinti saugumą, organizuoti būrelius, logistiką, prasmingą laisvalaikį. Visa tai reikalauja milžiniškų laiko ir finansinių išteklių, kurių tuo pat metu reikalauja ir senstantys artimieji.“
Nematomas „įdaras“
Šeimos modeliai modernėja, tačiau D. Daugėlienė pabrėžia, kad „sumuštinio įdaru“ Lietuvoje vis dar dažniausiai tampa moterys. Tai patvirtina ir negailestinga statistika.
„Vaikų auginimas, ligonių slauga ir senstančių artimųjų globa – visas šis neapmokamas darbas dažniausiai gula ant moters pečių. Tai lemia giliai įsišaknijusios socialinės nuostatos. 2024 m. „Eurobarometro“ duomenys rodo paradoksalią situaciją: net 60 proc. Lietuvos gyventojų vis dar sutinka su teiginiu, kad svarbiausias moters vaidmuo yra rūpintis namais ir šeima“, – sako specialistė.
Pasak D. Daugėlienės, ši nuostata kritiškai nevertinama ir perduodama iš kartos į kartą. „Moteris apkraunama vaidmenimis, kurių neįmanoma atlikti vienu metu kokybiškai. Ji turi būti sėkminga darbuotoja, jautri mama ir pasiaukojanti dukra. Rezultatas? Ilgalaikė emocinė įtampa, stresas, kaltės jausmas, galiausiai – fizinės sveikatos problemos ir perdegimas. Itin sudėtingais atvejais moterys priverstos mažinti darbo krūvį ar visai atsisakyti karjeros, o tai turi ilgalaikių ekonominių padarinių jų senatvės pensijai ir finansinei nepriklausomybei.“
Moteris apkraunama vaidmenimis, kurių neįmanoma atlikti vienu metu kokybiškai.
Meilė įpareigoja
Situacijos sudėtingumas tiesiogiai priklauso nuo poreikių intensyvumo. D. Daugėlienė išskiria du scenarijus. Pirmuoju atveju, kai senstantys tėvai dar yra aktyvūs, jie gali tapti pagalbos ištekliumi – padėti auginti anūkus. Tačiau antrasis scenarijus – kai vaikas turi raidos sutrikimų, autizmo spektrą, patiria mokymosi sunkumų ar kt., o tėvai kenčia nuo demencijos, – yra kritinis.
„Kaip dirbti, jei mamai ar tėčiui diagnozuota Alzheimerio liga? Kai žmogaus negalima palikti vieno nė minutei, nes tai nesaugu, o jis pats praranda kasdienio apsitarnavimo, higieninius įgūdžius? Jei šeimoje nėra partnerio, kuris dalytųsi šia našta, arba jei šeima gyvena skirtinguose miestuose, negauna formalios pagalbos, spaudimas tampa nepakeliamas. Čia išryškėja ir geografinis dėmuo – plėšymasis tarp skirtingų miestų rajonų ar net regionų atima paskutines jėgas“, – sako VDU mokslininkė.
Paklausta apie karjerą, D. Daugėlienė yra atvira: „Vienas dalykas yra paskambinti tėčiui per kavos pertraukėlę ir paklausti, ar jis išgėrė vaistus. Tai suvaldoma logistika. Tačiau kai reikalinga 24 valandų priežiūra, o formalios pagalbos sistemos stringa, profesinė veikla stabdoma. Prarandami įgūdžiai, o grįžus po kelerių metų slaugos maratono jie dažnai būna nebeaktualūs.“
Išvengti perspaudimo
Daugeliui tėvų kyla kaltės jausmas: ar, matydami pervargusius gimdytojus, vaikai nenukenčia? D. Daugėlienė ramina – buvimas „sumuštinio kartos“ šeimoje nebūtinai yra trauminė patirtis.
„Priešingai, tai puiki proga ugdyti empatiją. Vaikai turi matyti, kad šeima yra tarpusavio rūpinimasis. Svarbu įtraukti juos pagal amžių: mažas vaikas gali tiesiog pabūti su močiute, pabendrauti, o paauglys – padėti pagaminti vakarienę ar iškrauti indaplovę. Savarankiškas vaikas tampa nebe papildomu rūpesčiu, o mažu pagalbos ištekliumi“, – teigia specialistė.
Tačiau ji griežtai įspėja apie vadinamojo parentifikacijos reiškinio, kai vaikas privalo rūpintis tėvais ir prisiimti jiems būdingas pareigas, pavojų: „Negalima vaiko ar paauglio apkrauti suaugusiųjų atsakomybe. Jei moksleivis, grįžęs po pamokų, visą jam likusį laisvą laiką privalo rūpintis ligotu seneliu ar močiute, kol tėvai dirba, jis praranda galimybę pailsėti, megzti draugystes, ieškoti savo tapatumo. Tai veda į konfliktus, mokymosi rezultatų prastėjimą ir gilias nuoskaudas šeimoje.“
Ekspertės patarimas
D. Daugėlienė pabrėžia, kad valstybė vis dar linkusi į artimuosius žiūrėti kaip į nemokamą resursą, tačiau ragina pačius žmones nelaukti, kol jie visiškai palūžta.
„Vienareikšmiškai – pasirūpinkite savimi. Rūpinimasis savimi nėra savanaudiškas. Tai gali būti buvimas gamtoje, sportas ar tiesiog ramios 15 minučių su kavos puodeliu. Jei nebus jūsų, nebus, kas pasirūpina abiem kartomis“, – sako ji.
Kitas žingsnis – atsakomybių perdavimas. „Nurodykite konkrečiai savo broliams ar seserims: „Man reikia finansinės paramos“ arba „Pakeisk mane šį savaitgalį.“ Ieškokite formalios pagalbos. Nors sistemoje yra spragų, Kauno seniūnijose dirbantys socialiniai darbuotojai gali padėti rasti, kas galėtų teikti paslaugas į namus, ar nurodyti dienos centrus. Savanorių pagalba taip pat yra puikus, bet retai naudojamas resursas.“
Galiausiai, pašnekovė ragina ieškoti prasmės: „Klauskite savęs, ko šis etapas jus moko? Tai jūsų gyvenimo trajektorijos dalis. Tyrimai rodo, kad labiausiai padeda, kai bent trumpai, bet kokybiškai atsitraukiame nuo globos situacijos. Tik tada galime pamatyti situaciją ne kaip kalėjimą, o kaip laikiną, nors ir sudėtingą, gyvenimo atkarpą.“
Kodėl jaučiasi užstrigusi?
Psichosocialinės raidos teorijos pradininkas Erikas Eriksonas teigė, kad brandžiame amžiuje, maždaug nuo 40 iki 65 metų, kiekvienas žmogus išgyvena kritinį raidos etapą. Jo ašis – konfliktas tarp produktyvumo ir sąstingio. Šiuo periodu asmuo natūraliai siekia būti reikalingas, palikti pėdsaką visuomenėje, auklėti vaikus ir realizuoti save profesinėje veikloje. Tai laikas, kai žmogus turėtų jausti savo gyvenimo pilnatvę rūpindamasis ateities kartomis.
Tačiau „sumuštinio kartos“ atstovams šis natūralus raidos etapas dažnai tampa nepakeliama našta. Kai individas atsiduria „įdaro“ pozicijoje, jo produktyvumas tampa priverstinis ir skirtas vien krizei valdyti. Vietoj kūrybos darbe ar asmeninio tobulėjimo visa energija skiriama augančių vaikų logistikai ir silpstančių tėvų buities vadybai.
Problema kyla, kai artimųjų poreikiai tampa tokie intensyvūs, kad asmuo nebegali siekti realizacijos kitose jam svarbiose srityse. Pasak specialistų, toks žmogus pradeda jaustis negyvenantis savo gyvenimo, o tiesiog aptarnaujantis kitus. Tai veda į giliausią E. Eriksono aprašytą sąstingį: apatiją, beviltiškumą ir jausmą, kad asmeninė raida sustojo, kol aplinkui sukasi svetimų krizių ratas. Tad „sumuštinio kartos“ nuovargis nėra tik fizinis – tai gilus psichologinis konfliktas tarp noro kurti ir būtinybės tiesiog išgyventi svetimą naštą.
„Moteris viduryje“: identifikuoti spąstai
Apie šeimos ir darbo derinimą kalbame kasdien, vis dėlto terminas „sumuštinio karta“ oficialiai atsirado dar 1981 m. Jį pasiūliusios mokslininkės D. Miller ir E. Brody siekė atkreipti dėmesį į fenomeną, kurį pavadino „moteris viduryje“. Jos pirmosios moksliškai pagrindė tai, ką daugelis šeimų jaučia intuityviai: pagrindinis emocinis ir praktinis šio socialinio „sumuštinio“ svoris krinta būtent ant moterų pečių.
D. Miller ir E. Brody pabrėžė, kad moterys šioje situacijoje atsiduria neprivilegijuotoje pozicijoje ne dėl biologinių savybių, o dėl gajų visuomenės nuostatų. Globa, rūpinimasis, slauga ir ugdymas tradiciškai priskiriami moters vaidmenims, o tai veda į masinį šių vaidmenų internalizavimą, kai išorinės visuomenės taisyklės ar lūkesčiai tampa žmogaus vidiniais įsitikinimais. Tada moterys pačios prisiima atsakomybę už visų šeimos narių gerovę, dažnai net neprašydamos aplinkinių pagalbos.
Šios interpretacijos autorės fiksavo, kad toks vaidmenų pasiskirstymas turi skaudžių padarinių: moterys priverstos mažinti darbo krūvį ar net visai atsisakyti karjeros, o tai tiesiogiai lemia jų finansinį nesaugumą ateityje. „Moteris viduryje“ tampa nemokamu ir valstybei itin patogiu resursu, kuris užpildo socialinės sistemos spragas kenkdamos savo sveikatai ir gerovei. Šiandienos „Eurobarometro“ duomenys, rodantys, kad 60 proc. lietuvių moters pagrindine užduotimi vis dar laiko namų priežiūrą, tik patvirtina, kad D. Miller ir E. Brody įžvalgos išlieka skaudžiai aktualios.
Apversti šeimos vaidmenys
Santykyje tarp „sumuštinio kartos“ tėvų ir jų vaikų slypi subtili riba tarp vertingų gyvenimo pamokų ir psichologinės žalos, vadinamos parentifikacija. Šį terminą šeimos sistemų teorijoje išplėtoję autoriai, tokie kaip Ivanas Boszormenyi-Nagy, aprašo situaciją, kai vaikas dėl tėvų emocinio ar fizinio nepajėgumo yra priverstas prisiimti suaugusiojo atsakomybes per anksti.
Viena vertus, buvimas šio reiškinio dalimi vaikui gali būti puiki empatijos mokykla. Matydamas tėvų rūpinimąsi seneliais, vaikas mokosi atsakomybės, šeimos vertybių ir įgyja praktinių savarankiškumo įgūdžių. Tai ugdo jautrumą kito skausmui ir moko, kad šeima yra bendra komanda.
Vis dėlto egzistuoja ir tamsioji pusė. Kai vidurinė karta – tėvai – tampa per daug prispausti senstančių prosenelių priežiūros naštos, vaikai neretai tampa instrumentinės parentifikacijos aukomis. Tai nutinka tada, kai paauglys, užuot ruošęs namų darbus ar susitikęs su bendraamžiais, privalo atlikti sunkius fizinius slaugos darbus ar visiškai perimti namų ūkio valdymą. Tokiu atveju vaikas netenka teisės į savo raidos stadiją: žaidimus, tapatybės paieškas, socializaciją ir tampa mažuoju suaugusiuoju. Psichologų teigimu, tokia patirtis palieka gilių nuoskaudų: užaugę tokie vaikai dažnai jaučia emocinį alkį, nes jų pačių poreikiai vaikystėje buvo paaukoti tam, kad šeima galėtų išlikti.
Naujausi komentarai