Kalėdų išvakarėse visiems susirinkti pabūti kartu – sena ir stipri tradicija. Negalintiems atvykti šeimos nariams ir mirusiesiems prie stalo paliekama laisva vieta.

Tradiciškai, vakarienė pradedama malda, o paskui dalijamasi kalėdaičiu – plonu neraugintos duonos paplotėliu. Perlaužtas kalėdaitis ne tik išreiškia susirinkusiųjų meilę ir vienybę su Bažnyčia, bet ir pasišventimą, tarnavimą artimiesiems, vienas prie kito padeda artėti net labiausiai susipykusius.

Pats kalėdaitis primena apie duoną – Dievo dovaną. Tegul jos niekada nepristinga mums ir mūsų artimiesiems.

Ne tik kaimo žmonės, bet ir gyvenantys mieste, dar laikosi tradicijos po balta staltiese pakloti šieno. Kūčioms valgomi pasninko valgiai, pabrėžiama, jog kitu atveju tai būtų paprastos vaišės.

Kūčių naktį šventinamos prakartėlės. Tarp jų ir Vilniaus Katedros aikštės, kuri vilniečius ir miesto svečius džiugins iki Trijų Karalių.

Šioje prakartėlėje – ne tik natūralaus dydžio Šventoji šeimyna, bet ir kiti tradiciniai prakartėlės personažai.

Per Tris Karalius prakartėlės pasipildo išminčių skulptūromis. Mato evangelijoje užsimenama, kad išminčius iš Rytų pas Išganytoją atvedė žvaigždė, pasirodžiusi Jėzaus gimimo išvakarėse. Kaip nustatė mokslininkai, evangelijose minimu konkrečiu Erodo valdymo metu iš tiesų buvo ypatingas žvaigždžių išsidėstymas. Kaip pasakoja legenda, pirmasis išvydęs Kūdikį nuo kupranugario nušoko jauniausias, vikriausias išminčius, tačiau pribėgęs prie jo, iš to nuostabaus patyrimo, kad mato Dievą, akimirksniu paseno.

Karaliai kūdikiui atnešė dovanų: aukso, kuris reiškia pagarbą kaip karaliui, smilkalų jo dieviškumui ir miros, kuri naudojama mirusiesiems balzamuoti.

Šv. Kalėdos – svarbiausia po Šv. Velykų metų šventė, kurią krikščionys pradėjo švęsti nuo IV-o amžiaus. Paliepus imperatorienei Elenai, tuo metu Betliejuje, Jėzaus gimimo vietoje, buvo pastatyta Viešpaties Gimimo bazilika. Vėliau, siekiant įamžinti Jėzaus gimimą, pradėtos statyti prakartėlės.