Tai reiškia, kad net ir pasiekę pensijos amžių mokytojai tebedirba. Patirtis yra vertinamas dalykas, tačiau kažkuriuo metu daugybė mokytojų gali išeiti iš darbo, nes nebegalės tęsti savo darbo dėl amžiaus ar sveikatos problemų.

Valdžia šią problemą tiesiog ignoruoja. Ar tai yra sena problema, ar nauja tendencija, LNK reportaže pasakojo Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas Dainius Žvirdauskas.

– Apie šią situaciją, kad vidutinis amžius yra apie 50 ar 60 metų, jau buvo signalizuojama prieš aštuonis metus. Prie tuometinės valdžios buvo kalbama, kad naujų mokytojų trūkumas arba pedagogų specialybė nėra patraukli, jog kažkas jas rinktųsi.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Ta tendencija buvo, dabar ji dar gilėja, bet kad niekas nedaroma, nesutikčiau. Per paskutinius keletą metų, stojimai į pedagogus, kitų deficitinių specialybių, fizikos, matematikos, nemažai yra pasirinkimų, nebloga tendencija. Šiemet, kai buvo stojimas, ministerija pateikė pozityvius ženklus, bet tai tėra fragmentas.

Mums reikia sistemingo jaunų pedagogų rengimo ir reikia atkreipti dėmesį, kad jie baigę pedagogų profesiją, ne visada renkasi dirbti pagal šią specialybę. Kažkada kaip mokslininkas dariau tyrimą, gal prieš 20 metų, didmiesčiuose pedagogo profesiją baigę eina dirbti į kitus sektorius.

– Čia nereikia sudėtingo sprendimo, tiesiog reikia jauniems žmonėms mokėti adekvačius atlyginimus ir jie dirbs švietime. Grįžtant prie vyresnių mokytojų, ar tikrai yra galutinė riba, po kurios mokytojai neturėtų dirbti?

– Asmenybė asmenybei nelygi. Pažįstu mūsų bendruomenėje ne vieną senjorą mokytoją, kurių prašau dirbti toliau. Buvo ne vienas senjoras, kuris išėjo, o aš paprašiau ir grįžo. Tai nėra masiška, bet nemažai senjorų su malonumu grįžta ir dirba. Jie geba dirbti kitokiomis, moderniomis ir šiuolaikiškomis sąlygomis.

– Sakote, kad yra ruošiami mokytojai, įstoja į specialybes, kurių trūksta, bet ateis laikas, kai vyresni mokytojai išeis į pensiją. Atsiras dar didesnis jų trūkumas, nes jauni dar nebus paruošti, o vyresni jau bus išėję.

– Manau, kad to pradžia jau vyksta. Artimiausias penkmetis gali būti labai kritinis. Ministerijos arba savivaldybės savo situaciją matytų statistiškai dar geriau. Tokių grėsmių jau ir mūsų organizacijoje yra. Jeigu vienu metu sugalvotų išeiti visi dirbantys senjorai, turėtume didžiulę problemą. Nerastume tiek trūkstamų mokytojų.

– Ką reikėtų daryti?

– Turbūt reikėtų kalbėti su pačiais jaunais mokytojais, manau finansinis motyvas yra. Manau, kad sąlygų klausimą reikia spręsti organizacijų lygmenyje ir tą gali padaryti, bent jau iš dalies, kiekvienas vadovas, spręsti savivaldybių lygmeniu ir nacionaliniu lygmeniu. Įkurčiau personalizuotą jaunųjų mokytojų skatinimo registrą ir dirbčiau su mentoriais, siekiant motyvuoti jaunus žmones dirbti mokyklose. Jeigu nesiimsime visuose kompleksiniuose lygmenyse priemonių, krizės gali ištikti net ir didmiesčius.