Teigiama, kad Lietuvos švietimo sistemą žlugdančios problemos yra tik struktūrinės ir finansinės. Ar tikrai? Užsienio gerosios patirties pasisėmęs švietimo inovatorius Aurimas Ražanauskas, kurį kartu su kitais keturiais kolegomis vienija veikla "Kuriančios bendruomenės", įsitikinęs: viskas yra išsprendžiama, jei tik yra kalbamasi.
"Susikūrėme prieš metus, kai grįžę iš užsienio pamatėme, kaip Lietuvoje visi dirba po vieną. Po vieną bando pakeisti valstybę, švietimą. Stengiasi, bet jiems nepavyksta, nes greitai pervargsta, perdega, o tuomet skundžiasi, kad niekas nevyksta. Mūsų tikslas buvo padėti susitikti bendrų siekių švietimo srityje turintiems žmonės, sutarti ir judėti pirmyn kartu", – apie "Kuriančių bendruomenių" veiklą sako A.Ražanauskas.

– Kodėl jums rūpi švietimo sritis?

– Anksčiau visi esame dirbę švietimo projektuose, tačiau supratome, kad patys po vieną nepajėgiame padaryti to, ką norėtume. Greitai perdegėme. O apskritai švietimas yra lūžio taškas, kuriame galima daryti poveikį visai valstybei. Juk moksleiviai bus tie žmonės, kurie dirbs mūsų šalyje, mokės mokesčius, pensijas, kurs Lietuvos ateitį.

– Lietuvos švietimo sistemoje trūksta susikalbėjimo?

– Kartą kalbėdamas su viena mokytoja paklausiau jos: turbūt problemų kyla dėl to, kad žmonės nesusikalba? Ji atsakė: problema yra ta, kad žmonės nė nebando kalbėtis. Taigi pamatėme, kad švietimo sistemoje yra labai ryškus pasidalijimas tarp sektorių, dažnai ieškoma atpirkimo ožio. Tai moksleiviai kalti, kitais metais – tėvai, tada mokytojai... Kai nėra bendro sutarimo, ta kaltė permetama vis kitam sektoriui. Būna, direktoriai pasikalba su mokytojais, mokytojai su moksleiviais ar tėvai su mokytojais, bet tokio suvokimo, kad galima visiems kartu susėsti ir pasikalbėti, nėra.

– O jūsų tikslas yra suvesti visus kartu?

– Ne tik visus sukviesti, bet ir skatinti toliau vykstantį dialogą tarp skirtingų dalyvaujančių pusių. Nuo moksleivio iki ministerijos ir Prezidentūros, ar, netgi žvelgiant plačiau, skatinti verslo, švietimo sektoriaus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimą. Švietimas ruošia moksleivius ateičiai, Ūkio ministerija galvoja, kokius darbus ateityje dirbsime, o Socialinių reikalų ministerija svarsto, ką reikės daryti su bedarbiais, jei nebus darbų. Reikia, kad bendradarbiautų ir šie sektoriai.

– Ar mokyklos yra atviros tokiems pokyčiams?

– Kviečiame visus ir dirbame su tais, kurie nori. Susirenka patys aktyviausi žmonės, o tokių yra daugiau, nei mes įsivaizduojame. Kad kas nors pasikeistų, reikalingi keli žingsniai: kad žmonės pakeistų supratimą vieni apie kitus, kad pagerėtų ryšiai tarp žmonių ir pradėtų bendrauti sektoriai, kurie anksčiau nebendravo, kad pasikeistų intencijos, iš kurių atsirastų konkretūs veiksmai. Tuomet galima stabiliai judėti į priekį. Mes žmonėms suteikiame įrankius, kuriuos jie gali lengvai pritaikyti pas save, tačiau svarbu, kad jais išmoktų naudotis ne vienas žmogus iš mokyklos, o visa komanda, kurioje būtų ir moksleivių, ir mokytojų, ir direktorius.

– Koks yra tų įrankių pagrindinis principas?

– Vadiname tai pokalbių menu arba dalyvaujančiąja lyderyste. Jų esmė – įtraukti kiekvieną sistemos, kurią mes norime pakeisti, dalyvį į sprendimų ieškojimą. Kaip padaryti tokius mokymus, kad kiekvienas būtų įtrauktas išgirstas, suprastas, prisidėtų prie to sprendimo suradimo. Lyderis yra kiekvienoje kėdėje, tačiau po vieną mes nežinome atsakymo, tik kartu galime jį surasti.

– Kas yra lyderystė švietime?

– Pastebiu, kad Lietuvoje lyderystė dažnai tapatinama su vadyba ir vadovavimu. Lyderystė – tai ėjimas kartu. Kaip padaryti taip, kad visi galėtų judėti kartu. Dažnai girdime, kad mokytojai, kurie nori inovacijų, skundžiasi, esą jie yra vieni, tačiau pasivaikščiojus po mokyklą ir pasikalbėjus, paaiškėja, kad jų yra dešimt. Iš jų susikuria bendruomenė, jie pradeda veikti kartu, atsiranda grįžtamasis ryšys. Tuomet ir direktorius pradeda juos palaikyti, atsiranda realūs rezultatai, prisijungia daugiau žmonių.

– Mokyklose mažėja bendravimo?

– Net bendraklasiai vieni su kitais nebendrauja ir vieni kitų nepažįsta. Kol nebuvo elektroninių dienynų, mokytojai susitikdavo mokytojų kambaryje ir keisdavosi informacija. Kaimyninių mokyklų direktoriai taip pat nebendrauja, pykstasi dėl mokinių krepšelių ar dar dėl kažko.

– Ar toks individualizmas užkoduotas lietuvių mentalitete?

– Vis galvodavau, kaip čia yra, kad skandinavai daug geriau dirba bendruomenėse. Tačiau tuomet prisiminiau pavyzdžių, kada ir Lietuvoje bendruomenė labai stipriai sužibėjo: Baltijos kelias, į kurį susirinko apie du milijonus žmonių, "Darom" akcija, kai vieną dieną į gatves rinkti šiukšlių išėjo 260 tūkst. žmonių. Tikrai yra tokių pavyzdžių, kad bendruomenė gali veikti kartu, bet kai kur išlenda tas individualizmas: aš žinau, lekiu, tingiu su kitais tartis. Kartais įžiūriu per didelės lietuviškos energijos pavojų: skubėti ir lėkti daryti, nes kiekvienas pats sau žino, kaip turi būti. O vis dėlto reikėtų neskubėti, sustoti, pasikalbėti, kad netyčia po vieną malkų nepriskaldytume.

– Ką patartumėte tiems tėvams, mokytojams, moksleiviams, kurie nori, kad jų mokykloje kažkas pasikeistų?

– Trumpai: veikite kartu, o ne po vieną. Tėvams patarčiau eiti į tėvų susitikimus, aktyviai bendrauti su kitais tėvais, su mokytojais ir su mokyklos administracija. Ir svarbiausia – bendrauti su savo vaikais, padėti jiems siekti savo, o ne tėvų tikslų. Mokytojams patarčiau bendrauti su kolegomis, dalytis gerąja patirtimi ir iššūkiais. Didžiausi resursai išspręsti mokytojų iššūkiams yra jų pačių bendruomenėje. Žinoma, jie turi ir bendrauti su tėvais. Moksleiviams patarčiau siekti savo tikslų, padėti jų siekti bendraklasiams, įtrauti tėvus į mokyklos veiklą ir aktyviai reikalauti bei siekti to, ko jiems reikia ir ką pagal valstybinius dokumentus privalo gauti.

Visiems patarčiau nepamiršti, kad švietimas yra be galo didelė sistema ir po vieną mes ne tik kad jos nepajudinsime – po vieną mes jos net suvokti negalime. Tik dirbdami kartu mes galime po truputį judėti to švietimo, apie kurį visi svajojame, link.

Taip pat siūlyčiau nepatingėti perskaityti Valstybinės švietimo strategijos 2013–2022 ir "Lietuva 2030" ir pradėti savo mokslo įstaigose ne tik reikalauti, bet ir kartu siekti to, kas reglamentuota oficialiuose dokumentuose, kurie, mano nuomone, yra nuostabūs. Dabar nuostabius popierius reikia paversti realybe.