T. Rimkus: šeima sukuria gyvenimo prasmę

Šią savaitę, gegužės 15-ąją, minėsime Tarptautinę šeimos dieną. Lietuvos globėjų ir įtėvių asociacijos vadovas Tomas Rimkus ta proga pasidalijo savo šeimos istorija. Prieš beveik ketverius metus įvaikintą berniuką abu su žmona vadina likimo dovana ir pataria kitiems pasvarstyti įvaikinimo galimybę.

– Kaip nusprendėte įsivaikinti?

– Negalvojome, kad gyvenime mūsų laukia toks kelias. Su žmona susituokėme, planavome ateitį, bet pamatėme, kad gandrai nesibeldžia. Galiausiai nusprendėme įvaikinti. Sprendimas nebuvo spontaniškas. Šią mintį jaukinomės palengva. Kažkada mama buvo užsiminusi apie įvaikinimą, aš dar studijų laikais domėjausi įvaikinimo klausimais. Kai su žmona susitaikėme, kad mums nepavyks susilaukti vaikų, pradėjome matyti, kad yra daug įvairių galimybių. Žmona pirma ėmėsi iniciatyvos, aš galvojau šiek tiek ilgiau, bet nuėjus ilgą kelią nieko nesigailiu. Džiaugiuosi, kad dabar mūsų šeimoje auga sūnus.

– Koks buvo įvaikinimo procesas?

– Praėjo metai nuo minties apie įvaikinimą iki Globėjų ir įtėvių mokymų baigimo. Paskui laukėme galimo įvaikinti vaiko pasiūlymo. Kol lauki pasiūlymo, jautiesi vienišas. Aš dėkingas žmonai, nes mes esame branduolys ir apie viską galime pasikalbėti. Daug kas sako, kad įvaikinimas – dar ir šeimos išbandymas. Yra tikimybė, kad šeima dėl to iširs, bet mes atlaikėme išbandymus.

Pradėjome rinkti dokumentus, juos pateikėme, palaipsniui ėjome link įvaikinimo. Globėjų ir įtėvių mokymai pasitarnavo tam, kad apsvarstytume visus atvejus ir pamatytume situacijas iš įvairių pusių. Mokymų pabaigoje nebuvo neatsakytų klausimų ir dvejonių.

Nereikia stengtis iš vaiko kažką nulipdyti, iškelti jam kažkokių kartelių, manyti, kad jis bus toks, kokį tu įsivaizduoji. Reikia priimti vaiką tokį, koks jis yra.

Mums buvo nesvarbu, ar tai bus mergaitė, ar berniukas. Tik norėjome kuo mažesnio vaikelio, nes neturėjome įgūdžių, kaip elgtis su vyresniais vaikais. Pasirinkome jauniausią amžių, nuo gimimo iki 1,5 metų, ir laukėme pasiūlymo.

– Kokios mintys užplūdo, kai sulaukėte pasiūlymo įvaikinti?

– Vaikelio pasiūlymo sulaukėme gana greitai, praėjus keturiems mėnesiams po Globėjų ir įtėvių mokymų. Taip greit jo sulaukti nesitikėjome, nes dar norėjome įsikelti į didesnius namus. Tačiau gyvenimas ėmė ir įteikė dovaną.

Mūsų atvejis nebuvo paprastas. Sūnus buvo paliktas nesaugioje aplinkoje, bet vėliau atsirado jo mama. Tada kilo klausimas, ar ji norės susigrąžinti vaiką. Buvome nežinioje. Galiausiai paaiškėjo, kad moteris neketina susigrąžinti vaiko, tačiau mes tuo metu vis dar buvome vaiko globėjai su atidėtu statusu tapti įtėviais. Nežinojome ir to, ar artima vaiko aplinka, tėvas ir kiti artimieji, nenorės jo susigrąžinti.

Tada teko pereiti teismo kelią. Iš pradžių teismas nustatė, ar tikrai atsiradusi moteris yra vaiko mama. Paaiškėjus, kad taip, laukėme kito teismo posėdžio, kuriame moteris atsisakė motinystės teisių. Po to mes teikėme dokumentus su prašymu tapti vaiko įtėviais ir, kai įsigaliojo teismo sprendimas, tik tada tapome įtėviais.

Visuose etapuose labiausiai gelbėjo supratimas, kad esame šeima ir žinojimas, jog stengiamės dėl vaiko, dėl jo gerovės.

– Kas įvaikinimo procese iš pradžių labiausiai baugino?

– Manau, kad net ir biologiškai vaikų susilaukę tėvai susimąsto, ar mylės savo vaiką. Šis klausimas kyla dėl to, kad tu juk nieko konkrečiai nežinai. Laukiant biologinio vaiko turi devynis mėnesius apsiprasti su šia mintimi, vaikštai pas medikus, džiaugiesi matydamas, kai vystosi kūdikis, žinai datą, kada jis gims, o įvaikinimo procese viską gali tik įsivaizduoti. Nuolatos kirba klausimas, kaip bus, koks bus jūsų santykis, kaip seksis mums kaip šeimai.

Meilė mūsų dienomis dažnai yra sąlyginė. Tėvai sako vaikams: jeigu būsi geras, tada tave mylėsiu, jeigu būsi geras, tada duosiu tą ar aną... Man atrodo, kad pagarba vaikui yra svarbiausia. Nereikia stengtis iš vaiko kažką nulipdyti, iškelti jam kažkokių kartelių, manyti, kad jis bus toks, kokį tu įsivaizduoji. Reikia priimti vaiką tokį, koks jis yra. Turi pagarbiai priimti vaiką, nes jis pas tave atkeliavo kaip dovana. Tau kažkas ją įteikė, kažkas tos dovanos atsisakė, bet tai yra dovana.

Aš labai myliu savo sūnų ir jam kiekvieną dieną tai sakau. Bet be pagarbos nebūtų ir meilės. O tai, kad jis yra įvaikintas, nieko nekeičia. Jis yra mūsų sūnus. Mes kalbame apie įvaikinimą, aiškiname, kad būna, kai vaikai iš pilvelio gimsta, ir būna – kai iš širdelės. Aišku, jis dabar labai nori brolio arba sesės. O kad bus brolis ar sesė, tos galimybės neatmetame. Manau, viskas susidėlios natūraliai.

– Kaip jūsų gyvenimą pakeitė sūnaus atsiradimas?

– Vaikas pakeičia gyvenimą 180 laipsnių kampu, ir tai yra labai gerai. Kai vaikas auga, ir tu pats augi. Vaikas suteikia gyvenimui daug emocijų, atvirumo. Su vaiku turi būti nuoširdus. Vaikas apverčia gyvenimą, parodo kitas gyvenimo spalvas, kitokį požiūrį. Vaikas dovanoja visą geriausių dalykų paketą tavo gyvenimui. Sūnus yra ypatinga dovana mūsų šeimai ir mes juo labai džiaugiamės.

Siūlau visiems pasvarstyti apie įvaikinimą. Įvaikindamas leidiesi į kelionę ir iš pradžių nežinai, kur tave tas kelias nuves. Tiesiog reikia nebijoti, keliauti ir mėgautis kelione. Eiti žingsnis po žingsnio – ir pavyks. Aš esu dėkingas žmonai, kad turime bendrystę, kad galime pasikalbėti apie viską, diskutuoti visais klausimais. Šeima sukuria gyvenimo prasmę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių