“Klaipėdos” apžvalgininko požiūris

Tiesos sakymo sunkumai

Socialinių mokslų daktaras

Be melo, kaip ir be tiesos, pasaulis neišgyventų. Priežasčių tam yra daug, tačiau svarbiausia yra tai, kad šios dvi sąvokos viena be kitos paprasčiausiai negali egzistuoti. Tiesa ir melas yra tiesiog fiziškai suaugę viena su kitu. Tai tarsi savotiška šeima, kurios vienas narys visą laiką daro ką nors ne taip, o kitas – stengiasi jį pataisyti. Taigi norime mes to ar ne, patinka mums tai ar nepatinka, bet visą žmonijos istoriją mes galime apibūdinti kaip nesibaigiantį melo ir tiesos karą. Ir, reikia pasakyti, kad tiesa toli gražu ne visada triumfuoja. Dar daugiau, gyvenime esti tokių situacijų, kur taip viskas supinta, kad susigaudyti, kur yra tiesa, o kur melas, yra paprasčiausiai neįmanoma.

Dėl visko kalta visuomenė

Tiesa dažniausiai yra susijusi su drąsa, o melas - su bailumu ir baime. Ir čia nėra joks Amerikos atradimas. Bailus ir įbaugintas, silpnavalis ir neryžtingas žmogus, kad pateisintų savo elgesį bei sumautą egzistenciją, yra priverstas meluoti. Ir meluoja! Visiems aplinkiniams, draugams, giminėms ir net pats sau. Pastarasis melas yra baisiausias, nes griauna bet kokias asmenybės vertybes, į miltus sumala visas moralines ir etines žmogaus struktūras.

Prieš keletą metų daug kartų teko lankytis įvairiose Lietuvos įkalinimo įstaigose. Įdomiausia, kad ten tarp šimtų nusikaltėlių sutikau tik du, kurie pripažino, kad nuteisti yra teisingai. Visi kiti aiškino esą aplinkybių, tendencingų teisėjų, korumpuotų policininkų bei šmeižto aukos. Kitaip tariant, doriausi mūsų valstybės piliečiai, skaistūs lyg kūdikio ašara, bet įvairiausių sukčių ir melagių įgrūsti ilgiems metams į katorgą. Kiti “teisuoliai” ten kamuojasi jau septintą ar net dešimtą kartą. Neneigiu, kad nekaltai nuteistų pasitaiko, bet kad nekaltai pasodintų būtų 99 proc., nei praktiškai, nei teoriškai yra neįmanoma. Tačiau “nekaltiesiems” yra patogiau net pačiam sau sakyti netiesą. Taip susiformuoja savotiškos gynybos mechanizmas, savotiška matavimo sistema, leidžianti nusikaltusiam egzistuoti savo iliuzijų pasaulyje, sukonstruoti savo vertybių sistemą, kurios vienoje pusėje yra jis, o kitoje – kupina klastos ir neteisybės visuomenė. Tai tipiška aukos pozicija – esu nekaltas, nes bloga ir supuvusi visuomenė mane privertė elgtis blogai.

Ir nieko čia nepadarysi, jei žmogui toks melas padeda išlikti, tegul taip ir lieka. Bet blogiausia yra tai, kad šis, rodos, nekaltas savęs (ir kitų) apgaudinėjimas užkerta visus kelius pasitaisyti: “kalta aplinka, aš esu jos auka, tad tegul ta aplinka ir keičiasi!”

Atminties duobės ir įpratimas

Aplinką kuriame mes. Ir tikrai, pasidairykime, ko jau esame prikūrę. Yra visko – ir melo, ir tiesos, tačiau nesunku pastebėti, kad neseniai pradėjo formuotis nauja, anksčiau veik nesutinkama melavimo forma, kada atsakingi asmenys akivaizdžiai elgiasi vienaip ir čia pat, net nespėję apsisukti, aiškina, kad nieko panašaus nebuvo. Keisčiausia yra tai, kad jei jie sakytų tiesą, t.y. kaip iš tiesų buvo, jiems niekas negrėstų. Atvirkščiai – įgautų autoritetą, pakiltų jų statusas visuomenės akyse.

Štai Prezidentas Rolandas Paksas, kaip nedera jo statuso asmeniui, meluoja kasdien. Ir kad būtų dėl ko! Klumpama tiesiog banaliose smulkmenose, paprasčiausioje kasdienybėje. Na, argi taip jau sunku į žurnalistų klausimą, kada paskutinį kartą bendravote su Jurijumi Borisovu, atsakyti paprastai: telefonu pasveikinau su Naujaisiais metais. Bet ne, nors ir žinodamas, kad J.Borisovo telefonų ausyliausi Mečio Laurinkaus vyrukai klausosi ir dieną, ir naktį, Jo Ekscelencija nei iš šio, nei iš to sako, kad su minėtu asmeniu nebendravęs daug mėnesių. Kas tai – atminties duobės ar paprastas įpratimas? Galvojant logiškai, tai yra ne kas kita, kaip užsispyrėliškas kenkimas pačiam sau, siekiant parodyti, kad žiniasklaidininkai yra tokios niekingos personos, jog jiems gali paistyti viską, kas tik šauna į galvą. Ir ką toks bendravimo būdas duoda? Abipusę neapykantą, nesusišnekėjimą, sėja į visuomenės sąmonę sumaištį ir agresiją. Galima būtų viso šito išvengti, jei abi pusės labiau pradėtų gerbti ir save, ir kitus. Bet kažin ar dabar tai dar įmanoma!

Antausiai ir savęs žeminimas

Yra dar viena melavimo forma, kurią suprasti labai sunku dėl to, kad patys meluojantys negali tiksliai nurodyti motyvų, kodėl jie taip elgiasi.

Daug kartų yra tekę matyti, o ir pačiam dalyvauti sutinkant Lietuvos Prezidentus. Miesto vadovai ta proga ant veido užsilipdę plačiausias pagarbos ir mandagumo šypsenas, net pritūpę neriasi iš kailio stengdamiesi nuspėti kiekvieną Jo Ekscelencijos sielos virptelėjimą bei visokiais kitais būdais norėdami laimėti jo prielankumą. Ir tai suprantama, juk dažniausiai stengiamasi ne dėl savęs, o dėl miesto, jo žmonių gerovės.

Kauno valdžia praėjusį trečiadienį pasielgė vyriškai. Į miestą atvykusio R.Pakso ir jo patarėjų laukė ne aukščiausioji miesto valdžia, bet Komunalinio ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojas Zenonas Girčys. Štai tokį antausį susikompromitavusiam šalies vadovui skėlė kauniečiai! Didesnį pažeminimą vargu ar begalima sugalvoti.

Ir viskas būtų buvę labai principingai, jei Kauno vadovai, atleiskite už grubų palyginimą, demonstruodami savo principus, nebūtų pridėję į kelnes. Užuot pareiškę Prezidentui ir visuomenei, kad taip elgiamasi dėl to, kad negerbia valstybės vadovo, kauniečiai pradėjo akivaizdžiai meluoti. Miesto meras negalėjęs sutikti Prezidento, nes buvęs Vilniuje, vienas vicemeras apie vizitą sužinojęs tik prieš tris dienas ir niekaip nebegalėjęs pakoreguoti savo darbų grafiko. Kitas vicemeras tą dieną turėjęs akylai stebėti, kaip valomas sniegas gatvėse ir, suprantama, neturėjęs nė sekundės laisvo laiko. Trečias – išvis buvo dingęs iš akiračio.

Vyrai, vyrai, jei jau užteko principingumo ir drąsos nesutikti Prezidento, tai kodėl jos pritrūko tiesai pasakyti? Kam sustota pusiaukelėje? Kodėl bandoma apgauti žmones? Pagaliau kodėl meluojama ten, kur net arkliui aišku, dėl ko taip pasielgta?

Dabar belieka tikėtis, kad kitų miestų ir rajonų merai ir kiti vadovai nebus tokie skystakiaušiai. Arba, kaip dera miesto vadovams, sutiks Prezidentą, arba, kaip dera principingiems politikams, oficialiai pareikš, dėl ko nesutinka. Visokie sniego valymai, grafikų derinimai, posėdžiai Vilniuje yra ne tik negarbingi, bet ir parodo valdininkų bailumą, dviveidiškumą bei yra elementarus melas.