T.Kocius: „Visada reikia bandyti“

Tarptautinės įmonės „Print-it“ vadovas Tomas Kocius, prieš metus nėręs į lig tol nepažįstamo verslo vandenis, šiandien drąsiai teigia, kad neįmanomų dalykų nėra.

Technikas tapo prekybininku

– Tomai, ar galite save vadinti klaipėdiečiu?

– Taip, esu tikras klaipėdietis, gimęs buvusiuose gimdymo namuose Vytauto gatvėje, kur buvo įsikūrusi „Sodra“. Augau taip pat Klaipėdoje, tik likimas susiklostė, kad 1969 metais, tuomet ketverių su puse, kartu su tėvais išvykau į Angliją. Uostamiesčio kartono kombinatas pirko naujas gamybos mašinas, ir mano tėvas inžinierius – automatikos specialistas buvo pustrečių metų komandiruotas kartu su šeima.

Anglijoje gimė ir mano brolis. Ten, būdamas penkerių, pradėjau lankyti mokyklą.

Kai grįžome į Lietuvą, angliškai mokėjau geriau nei lietuviškai. Iki šiol prisimenu, kaip tėvas mokė rašyti lietuviškai ir koks sunkiai perskaitomas man atrodė žodis „kankorėžis“.

– Baigęs mokyklą turbūt, kaip ir dauguma čia augusių berniukų, tolesnį gyvenimą siejote su jūra?

– Išties studijavau Kaliningrado aukštojoje jūreivystės mokykloje ir grįžęs pradėjau dirbti mechaniku laivyno bazėje. Jūrinė karjera tetruko trejus metus. Lietuvoje prasidėjo Sąjūdžio laikai, sparčiai keitėsi gyvenimas, o aš jaučiausi tarsi lieku viso to nuošalyje. Aplinkybės taip sutapo – kol buvo remontuojamas mūsų laivas, susiradau darbą krante, ten ir likau. Nauja veikla buvo susijusi su laivyba, vadovavau vienos įmonės, užsiimančios žuvų produktų importu ir eksportu, eksporto skyriui.

– Kaip technikas jautėsi prekybininko kailyje?

– Tai buvo užsienio kapitalo įmonė, ir pirmiausiai ten išėjau gerą tarptautinio bendravimo mokyklą. Teko nekart ir nagus nudegti, bet labai gelbėjo tai, kad laisvai kalbėjau angliškai, o visa kita buvo galima išmokti.

Vėliau išvykau į Daniją ir pusantrų metų dirbau kaip Lietuvos atsovas įmonėje, kas mėnesį du grįždamas į Klaipėdą, kol vieną vasarą grįžau visam laikui, jau turėdamas kitų planų.

Gyvenimą pakeitė skambutis

– Traukė atgal į jūrą?

– Ne, pasukau į energetinius projektus. Buvo įkurta akcinė bendrovė „Klaipėdos pamarys“, gyvuojanti iki šiol. Pradėjome nuo šilumos apskaitos diegimo, vėliau iš Danijos importavome požeminius vamzdynus. Daug gatvių yra Klaipėdoje, po kuriomis sumontuoti mūsų atgabenti vamzdžiai. Be to, Kėdainiuose įgyvendinome aplinkosaugos projektą – buvo nutiesti vamzdynai, sumodeliuota visa sistema, kurios dėka šiluma, gaunama gaminat sierą ir iki tol buvusi išmetama į orą, pradėta naudoti miestui apšildyti.

1999-aisiais išėjau į Klaipėdos inžinerinių tinklų statybą, kur užsiėmiau tuo pačiu. Skaičiavau, kad energetikos srityje išdirbau aštuonetą devynetą metų ir iki šiol su šilumininkais yra išlikę geri ryšiai.

– Ir taip vis tolote nuo uosto, nuo laivų...

– Mano gyvenimas išties taip klostėsi, kad, pradėjęs nuo darbo uoste, po truputį nuo jo vis tolau. Buvau pakviestas dirbti suomių įmonėje „Kuusakoski“, kuri tada vadinosi „Kuusamet“, ir taip nuo energetinių projektų perėjau prie metalo laužo. Įmonė užsiėmė laivų krova, tad ir vėl, galima sakyti, pradėjau artėti prie uosto.

Ta darbo patirtis buvo įdomi, bet, pasikeitus valdybai ir įvykus pokyčiams įmonės viduje, išėjau į „Klaipėdos Smeltę“, jau į uostą. Pradėjęs dirbti technikos direktoriumi, po ketverių metų vadovavau generaliniam krovinių terminalui.

Tai buvo svarbus ir mano gyvenimo etapas. Dirbant didelėje įmonėje visada daug išmoksti. Praplėčiau ne tik ekonomikos žinias, bet keitėsi ir mano samprata apie gyvenimą apskritai, geriau pradėjau suvokti ir savo paties norus. Įsitikinau, kad būtina nuolat mokytis, nesvarbu, kokio esi amžiaus. Aš iki šiol tobulinuosi įvairiuose kursuose. Mokymasis neleidžia smegenims apkerpėti. Kol smegenys dirba, tol nesvarbu, kokia yra tavo kryptis, vis tiek rasi būdą, kaip ten nueiti. O tada sulaukiau skambučio iš Vilniaus, iš vienos personalo paieškos įmonių, pasiūliusios vadovo poziciją spaustuvėje „Print-it“.

Jei ieškoti, tai kito sūrio

– Betgi buvote pačiame karjeros zenite, „Klaipėdos Smeltėje“ pradėjęs nuo žemesnio rango vadovo laiptelio ir nuosekliai kilęs iki vieno aukščiausių. Kuo tas pasiūlymas jus taip „užkabino“, kad ryžotės nerti į visiškai nežinomą sritį?

– Ir mano pirmoji reakcija buvo tokia – juk dirbu dideliame uoste, o čia siūlo eiti į spaustuvę, kurioje nieko neišmanau. Buvo daug dvejonių, bet galbūt pasiūlymas kaip tik sutapo ir su mano vidiniu pokyčių poreikiu.

Tuo metu kaip tik perskaičiau nedidelę pasaką „Kas pavogė mano sūrį“. Nepamenu jos autoriaus, bet joje pasakojama apie tai, kaip knygos veikėjai gyvūnai reaguoja į pokyčius jų gyvenime. Vieni, netekę įprastinio komforto arba sūrio, pradeda skųstis, vis neranda išeities, aimanuoja, nežino, ką daryti toliau. O kiti, kaip tokie du peliukai, tiesiog susirenka daiktus ir patraukia ieškoti kito sūrio. Man tai ir tapo pirmuoju postūmiu bent jau nuvažiuoti į „Print-it“ ir pažiūrėti, ką ten rasiu.

– Ir ką gi radote?

– Pamačiau, kad įmonė turi didelės potencijos, bet neturi vidinės tvarkos, viskas atrodė šiek tiek chaotiška. Man tapo įdomu, o gal ir ambicijos suveikė – sugebėsiu ar nesugebėsiu. Juk nieko neišmanau spaudos versle, bet dabar galiu teigti, kad tai buvo mano pranašumas. Aš neatsinešiau tam tikros profesinės praeities, kuri spraustų į rėmus, verstų abejoti, dvejoti.

– Naujas vadovas paprastai ateina su nemaloniais pokyčiais. Teko kažką atleisti iš darbo?

– Tam tikra dalis išėjo vos man pradėjus dirbti, dalis komandos buvo pakeista dar iki man ateinant, kitus pasikviečiau ar priėmiau pats. Buvo sukurtos ir visiškai naujos darbo pozicijos, atėjo jauni, gabūs žmonės.

– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti jūsų komandos narys?

– Niekada neakcentuoju, kad būsimasis darbuotojas privalo turėti spaustuvininko darbo patirties. Žinoma, pretenduojant į tam tikrą poziciją tai – didelis privalumas. Tačiau pagrindinis bet kurio žmogaus moto turėtų būti toks: „Bandyti kitaip“. Nesuprantu tokių, kurie įsikibę laikosi nuomonės, kad jei iki mūsų niekas to ar ano nedarė, vadinasi, taip ir negalima. Žinoma, visada yra priežasčių, kurios nuo mūsų nepriklauso. Bet tada ir argumentacija turi būti konkreti: neišeina, nes trūksta įrangos, ne tie pajėgumai, ne tokios staklės. Bet bandyti būtina.

Vadovas – ne cerberis

– O koks jūs pats vadovas esate?

– Manau, tam, kad žmonės atėję į darbą jį padarytų, nereikia būti cerberiu, vaikštančiu kiekvienam iš paskos ir niuksinčiu į nugarą. Vadovo pareiga pasiekti, kad atėjusiems į darbą būtų malonu ir, savaime suprantama, jį gerai atlikti, pasiimti už tai gerą atlyginimą ir žinoti, kad būtent toje įmonėje yra geriau nei bet kur kitur.

Man didelį įspūdį paliko Rikardo Semlerio knyga „Eretikas“, kurioje ir pasakojama apie didelį pasaulinį koncerną, gaminantį viską – nuo indaplovės iki galingų siurblių naftos gavybai. To koncerno gyvavimo esmė ir yra ta atmosfera kompanijos viduje, o mano svajonė – sukurti tokią pat savo įmonėje.

– Esate prisiekęs knygų skaitytojas?

– Taip, visada daug skaičiau, bet pradėjęs dirbti „Print-it“ pradėjau skaityti dar daugiau, visada originalo kalba: angliškai, rusiškai. Ir jau pastebėjau savyje turįs ligą – paėmęs bet kurią knygą, dabar pirmiausiai pažiūriu, kas spausdino, koks tiražas, kaip suklijuota, pastebiu netikslumus, gamybinį broką.

Turbūt niekada nesuprasiu spaudos subtilybių, nes nesu baigęs tų mokslų. Bet manyčiau, mano kaip vadovo funkcija ir nėra būti technologu. Mano kryptis – organizuoti, kad įmonė pelningai dirbtų, klientai laiku gautų kokybiškai atliktus užsakymus ir jų daugėtų. Visa tai ir vyksta.

Beje, mūsų rinkodaros direktorius – Australijos lietuvis, turime ir vieną spaustuvininką – kaprietis, taigi esame gana kosmopolitiška įmonė.

– Knygos – jūsų aistra. Ar turite ir kokių nors neįprastų pomėgių?

– Ne, ekstremalių pomėgių neieškau, grįžus namo norisi ramybės. Tiesa, ne vien knygas skaitau. Su šeima dažnai keliaujame ir būtinai plaukiame laivais ar bent jau keltais.

Kompanija – vis didesnė

– Papasakokite apie savo šeimą.

– Su žmona susituokę jau 23 metai. Mūsų vyresnioji – jau trečiakursė, Vilniaus universitete studijuoja klasikinę filologiją. Tai – sunkios studijos, senovės lotynų, graikų kalbos, bet ji gabi kalboms, puikiai moka anglų, rusų, o dabar dar savarankiškai studijuoja italų kalbą, ruošiasi pagal studentų mainų programą vienam semestrui vykti į Pizos universitetą. Na, o jaunėlė – antrokė, tad aš vis dar esu jaunas tėtis.

– Ar skiriasi tėvystė, kai esi labai jaunas ir brandesniame amžiuje?

– Žinoma. Tai, kas atrodė neįmanoma su pirmuoju, pasirodo besąs visiškai paprastas dalykas augant antrajam. Abi dukros yra skirtingos. Pirmoji turėjo kažkokios vidinės disciplinos, ji niekieno neverčiama mokėsi muzikos, groja pianinu, gitara, vienu metu ir pati kūrė muziką. Mažoji yra tikra nenuorama, vieną darbą bebaigdama, jau griebiasi kito. Ji taip pat mokosi skambinti pianinu ir nors ne visada tai jai teikia džiaugsmą, būna dienų, kai pati pribėga, pasirenka kūrinį ir puikiai sugroja. Mūsų šeima neturi tikslo išauginti muzikantų, tad su pagaliu niekas nevaro.

Mano žmona – buvusi pradinių klasių mokytoja. Taip sutapo, kad jų mokyklą panaikino kaip tik prieš mūsų jaunėlei pradedant lankyti pirmąją klasę. Tad nusprendėme, kad žmona liks namie, o ir tų rūpesčių, darbų kasdien pakanka: ir mokykla, ir popamokinė veikla, vežioti pirmyn atgal.

– Kokias tradicijas puoselėjate šeimoje? Ar pavyksta jų laikytis, kai viena duktė gyvena kitame mieste?

– Na, prie pietų stalo nesusėdame, bet per visas šventes ar ilgus savaitgalius susirenkame. O ir mūsų kompanija po truputį didėja, vyresnėlė jau atvažiuoja su savo draugu. Turime ir seną taisyklę Kalėdų kalakutą būtinai valgyti pas senelius, mano tėvus.