„Egomašina“ ir jos užtamsinti langai

– Gegužę pristatėte naują savo albumą „Nejuokinga“. Interviu minėjote, kad tai buvo bene ilgiausiai kuriamas ir įrašomas albumas... Kodėl užsitęsė kūrybos procesas?

Antanas: Nuo pat pradžių beveik viską įrašinėjome savo jėgomis, su įranga ir žiniomis, kurias turime, todėl nebuvo nuovokos, kaip kas turėtų ir galėtų skambėti.  Per penkerius metus padaugėjo tiek įrašymo aparatūros, tiek vidinių lūkesčių ir troškimų, kuriuos bandome įgyvendinti. Tai lemia gilesnį apgalvojimą prieš įrašant, kad darytume ne tik tai, kas išeina, o tai, ką norime padaryti. Mes turime fobiją tapti panašūs į ką nors iš aplink. Mus veda į priekį noras išsiskirti, tačiau, ilgai pergalvodami ir šlifuodami dainas, rizikuojame, kad jos taps panašios į tai, kas jau sukurta. Mano manymu, pirminė idėja ir emocija būna unikaliausia, ją reikia ir vertinti, todėl ilgiau prie albumo kažin ar sėdėsime.

Karolis: Ir kartu šį albumą kuriant nesinorėjo skubėti. Idėjos galvoje visuomet skamba kitaip nei realybėje, o skubant ne visada pavyksta idėją išgryninti tiek, kad skambėtų būtent taip, kaip ir įsivaizdavai. Ne visada gal ir reikia, bet šį kartą bandėme plėtoti idėjas giliau.

D. Gasiūno nuotr.

Tomas: Procesas prailgo ir dėl to, kad nelabai supratome, kokio skambesio norime. Per tuos porą metų teko sugalvoti labai skirtingų skambesių ir krypčių, kol galų gale sudarėme sąrašą dainų, kuriomis norėtume pasidalyti su klausytojais. Tada beliko atsirinkti, kurias dedame, o kurias paliekame kitam kartui.

 – Kaip vyko kūrybos procesas? Kaip pasiskirstėte atsakomybėmis?

Antanas: Pasiskirstymas buvo gana juokingas. Buvo dainų, kur nebuvo tekstų. Visi įsijungėme mikrofonus ir įrašinėjome tai, kas pirma šovė į galvą, tačiau vienas kito negirdėjome. Vėliau darydavome perklausą to, ką įrašėme, sukarpėme geriausiai skambėjusias dalis iš kiekvieno po gabaliuką. Taip atsirado „Ar Timi Toliai“ ir „Ar Tu Vis Dar Girdi Save“ vokalo linijos. Džiaugiuosi, kad šiame albume, kaip ir ankstesniame, atsirado individualus, namie sukurtas projektas. Turiu omenyje Tomo dainą „Būk sveikas“, nes dažniausiai dainas kuriame ir aranžuojame bendrai. Tik vėliau viską įrašau ir prodiusuoju aš, atsižvelgdamas į visų norus, kaip turi skambėti.

I. Avižinio nuotr.

Karolis: Mūsų kūrybos procesas prasideda nuo jam’ų. Taip lengviausia atrasti, kas iškart limpa. Turint atspirties tašką lengviau judėti į priekį ir rasti tai, ko trūksta. Kaip pasakojo Antanas, išbandėme įvairesnių kūrybos metodų. Bandėme atrasti, kas veikia būtent tuo metu ir per daug nepergalvoti sprendimų. Didžiausią džiaugsmą ir kelia tie sprendimai, kurie veikia iš pirmo karto.

Tomas: Patikslinu – „Ar Timi Toliai“, „Man atrodo laikas“ ir „Būk sveikas“ buvo iš archyvų. 

Antanas: Įrašai vyko kitaip, nes turėjome laiko permąstyti. Anksčiau nespėdavome į deadline’o rėmus ir stresuodavome. Buvo metas, kai su Tomu kontempliavome, ar išvis šis albumas atitinka tai, kas mes esame, ir ar norime sieti šį skambesį su „Egomašina“.

Asmeninio archyvo nuotr.

Karolis: Albumas gerokai sunkesnis, nei prieš tai išleisti, ir man tai labai patinka. Kartais šiuo klausimu nuomonės išsiskiria ir dažnai aš suku link sunkesnės pusės. Tačiau man patinka, kad, sprendimus priimdami visi, randame aukso viduriuką. Nors ir sunkesnis, „Nejuokinga“ vis tiek išlaiko mūsų dvasią. Vis dėlto nesinori kaskart kartoti, ką darėme prieš tai. Mūsų visi albumai labai skirtingi ir aš tuo džiaugiuosi, nes jaučiama grupės evoliucija.

– Šiame albume dainavo jūsų kolega, bosistas Tomas. Ar buvo sunku įkalbinti? Gal tai buvo Tomo iniciatyva?

Antanas: Visada žinojome, kad Tomas geriausiai iš mūsų trijų dainuoja. Buvo tik laiko klausimas. Geri plaučiai iš trimito pamokų. (Juokiasi.)

A. Rimkevičiaus nuotr.

Tomas: Dainuoti aš ne prieš, bet buvo tokia logika – kas kuria žodžius, tas ir dainuoja. Kurti žodžius – kitas reikalas. Niekada to nedariau. Visa muzika, kurios klausau, yra melodija, niekada neužfiksuoju tekstų.  Visi įrašinėjome vokalo partijas „Ar Tu Vis Dar Girdi Save“ ir mano partija tiko labiausiai. Sukūriau žodžius ir tada teko įdainuoti. Smagu, patiko, kartosiu. „Man Atrodo Laikas“ – nuo pat pradžių man labai patiko. Jaučiausi gerai ir nebuvo sudėtinga nei žodžius kurti, nei dainuoti.

Karolis: Gal dėl to Tomo dainavimo daugiausia šiame albume ir dėl to labai džiaugiuosi. „Būk sveikas“ – irgi jo gabalas. Kažkada pastebėjome jo soundcloude ir, pradėjus spręsti, kas turėtų būti  albume, pasirodė, kad šis kūrinys – labai geras atokvėpis tarp sunkesnių dainų.

– Albume yra daina „Kado De li Desu Ka“. Kokia šio pavadinimo istorija?

Antanas: Būna, kad sakydamas nesąmoningai sukeičiu raides vietomis. Tikiuosi čia man ne kokia demencija, bet maždaug iš to ir kilo patys žodžiai. Norėjau pasakyti „kartoninė dėžė“, o pasakiau „Kartoni Dėžiuka“. Buvo nebaigta daina, kur trūko priedainio, pabandžiau uždėti tuos žodžius, harmonizuoti „Beach Boys“ stiliumi, tai labai tiko su piktu dainos sąskambiu. Įrašiau vokalus vienas kikendamas studijoje, parodžiau Karoliui ir Tomui, galvojau, kad juoksis ir nepatiks. Juokėsi, bet patiko. (Šypsosi.) Ai, ir galų gale radau, kad panašiai skambantis „Kado De li Desu Ka“ reiškia „ar galiu mokėti kortele?“. Japoniškai. (Juokiasi.)

I. Jakučio nuotr.

– Albume yra daugiau keistesnių dainų pavadinimų – kelios tik skaičiai, „Ėėiyi“ ir pan... Kaip atrenkate pavadinimus kūriniams? Kiek jie svarbūs?

Tomas: Pavadinimai jau tapę mūsų juokeliu. Įrašę dainos pirmąją versiją, dar neturėdami žodžių ar struktūros, ją išsaugome kokiu nors random pavadinimu. Tada tas pavadinimas lieka ant lentos studijoje, kitose dainos versijose. Deja, to pavadinimo dažnai būna neįmanoma įtraukti į albumą. Tada, prieš išleisdami, sugalvojame viešumai tinkamą pavadinimą, bet setlistuose prieš koncertus susirašome dainas tais savais pavadinimais.

„Ėėiyi“ daug kam kliūva. Realiai tai paskutinis dainos žodis. Mums čia buvo cherry on top momentas, dėl kurio Antanas per koncertus visada jaudinasi.

Antanas: Pamenu, kažkas rašė apžvalgoje, kad mes, pasirinkę šį pavadinimą, negerbiame muzikos (Juokiasi.) Gal ir galėjo būti geresnis, bet čia tik bandyta klaviatūra reprezentuoti mano scream’ą dainos gale, kurį įrašėme iš pirmo karto, o gyvai atlikti beveik neįmanoma.

I. Jakučio nuotr.

Karolis: Man pavadinimai visiškai nesvarbu, nes vienu žodžiu neįmanoma pasakyti, kas užfiksuota dainoje. Nebūtinai ir žinome, kas ten užfiksuota. Man atrodo tokie pavadinimai savo darbą atliko, jei apie juos klausiate. Kartais tiek ir užtenka.

– Kaip gimė vizualioji albumo dalis? Kas padėjo ją įgyvendinti?

Tomas: Prieš tai pasikliovėme kolegomis ir draugais: „ID“ viršelį piešė Santa Juknaitė, „Spąstų“ – kūrė Davidas Budko, „Atakos“ viršelį padovanojo Artūras Rozkovas.

Šįkart pasidarėme kelis workshopus ir, jau turėdami muziką, sprendėme, kas idėją įkūnytų. Kelis mėnesius šnekėjome, kad būtų juokinga turėti „Inflatable Arm Flailing Tube Man“ iš „Family Guy“.

Vinilinį voką apipaišiau pats. Visada ant stalo turiu popieriaus ir rašiklį, paišalioju. Nustebau, kai kolegos nurodė nupiešti kažką. Ten mes, jei būtume pripučiami bičai. (Juokiasi). Antanas sutvarkė ir apipavidalino.

D. Rimeikos nuotr.

Karolis: Atsitiktinai priimamos idėjos yra mūsų tema, bet dažniausiai tos idėjos jau ilgą laiką sukasi mūsų galvose. Net ir dėl albumo viršelio – iškart jį pasirinkome. Jau anksčiau svarstėme apie panašią spalvų kombinaciją, o ir tubemanas jau ilgą laiką buvo mūsų vidinis bajeris.

Didžioji dalis kūrybos sklinda iš pasąmonės, mūsų darbas – tik sugaudyti idėjas ir sugebėti jas paversti apčiuopiamu produktu.

– EGOMAŠINA - pozityvūs, nenustygstantys vietoje, papokštaujantys, kodėl šį kartą „Nejuokinga“?

Antanas: Girdime, kad mūsų muzika – vis tamsyn. Gal EGOMAŠINA užsitamsino langus? Tai supratome tik po albumo išleidimo ir kiek išsigandome, nes viduje nesame tokie rūstus kaip dauguma paskutinių gabalų. Mėgstame kontrastą, todėl prie pikto dainos rifo tiko ironiškas pavadinimas. Kas girdėjo, tikrai supranta, kad čia nerimtai.

Tomas: Mes mėgėjai pašiepti, net kritiką ar komplimentus vieni kitiems išsakome per juokus. Mūsų skalė, kas juokinga, yra plati, dažnai ir iš savęs pasijuokiame. Šis pavadinimas galbūt yra apie dažnai matomą atseit rimtų žmonių požiūrį, kad viskas tik rimtai, iš nieko juoktis negalima. Nesutinkame! Taip, yra situacijų, kai negalima juokauti, bet dabar – ne apie jas.

I. Jakučio nuotr.

Karolis: Pavadinimas ironiškas. Nors muzika tamsesnė, man pačiam tokia ji kaip tik palengvina emocinę būseną. Atrodo, gali sau leisti būti pozityviam, nenustygstančiam ir pokštaujančiam, nes, užuot sunkias emocijas stumęs gilyn ir dar labiau užspaudęs, jas išjauti ir paleidi.

Yra gana daug saldžią ir pozityvią muziką kuriančių atlikėjų, o mūsų muzika įkrinta į erdvę tarp to saldaus pozityvumo ir tarp visiškos tamsos, kurios irgi netrūksta Lietuvos sunkiosios muzikos scenoje.

– Albumo pristatymo koncertus apšildė komikas Žilvinas Kerbelis. Kaip susipažinote su Žilvinu ir pakalbinote prisijungti?

Tomas: Mes su Žilvinu pažįstami jau daug metų. Jis draugas, BMX-eris. Buvo malonu, kad mus palaikė – eidavo į standupus su mūsų merchu.

I. Jakučio nuotr.

Galvodami apie „Nejuokinga“ pristatymo koncertus, supratome, kad nenorime tradicinio varianto, o viską užtvirtino pavadinimas. Tikrai smagi patirtis iš backstage’o stebėti auditoriją ir kaip jis pats jaudinosi prieš pasirodymą.

Karolis: Jei kas ir nesuprato, tai čia jų reikalas, bet tikrai buvo žmonių, kuriems tokia pasirodymo pradžia labai pakėlė nuotaiką. Labai ačiū dar kartą Žilvinui, nes priversti publiką juoktis ir išdrįsti tai daryti koncerte, reikalauja nežmoniškos drąsos.

Antanas: Norėtume groti su kokia mažiau žinomesne grupe, bet aplinkybės neleidžia. Mano būgnų komplektas nestandartinis sudėtis, daug visko šalia, tai pasikeitimas tarp grupių tampa labai apsunkintas.

– „Nejuokinga“ išėjo praėjus metams nuo jūsų pirmojo albumo „id“. Ar gegužę paminėjote šią datą? Kaip patys pasikeitėte per tuos penkerius metus?

Tomas: Paminėjome įrašais ir tęsdami kūrybą. Manau labiausiai pasikeitė muzika – kitaip gyvename, kitokie gyvenimo tempai, bet tęsiame muzikavimą ir dėl to labai smagu. Išleisdami „id“ buvome visiškai žali.

I. Jakučio nuotr.

Malonu, kad priėmė muzikantų bendruomenė. Kai pradėjome groti, bijojome klausti, prašyti pagalbos, garsistai gąsdindavo, o dabar nemažai kolegų pažįstame, bendradarbiaujame, kartu grojame. Fantastika!

Karolis: „id“ paminėjome vinilinės plokštelės išleidimu ir koncertu studijoje, tik tai pavyko įgyvendinti kiek vėliau nei gegužę. Gegužę praleidome repetuodami, leisdami singlus ir grodami.

– Ką planuojat rudens ir žiemos sezonui?

Tomas: Keli pastarieji metai sukosi apie albumus – jų įrašymą, išleidimą. Dabar norėtųsi plačiau pasinerti į kitus muzikavimo aspektus – dainų kūrimą neskubant, bendradarbiavimą su kitais atlikėjais. Gal pagaliau kur nors toliau nuvažiuoti, patirti grojimą naujose scenose? Gal jau ir klipą nufilmuosime?

Karolis: Norėtųsi groti, kurti naują muziką ir toliau judėti į priekį savais tempais. Šaltasis sezonas dažniausiai atiduodamas kūrybai, daugiau būname studijoje.

Antanas: Norėčiau padaryti ką nors visiškai kitokio. Gal kokį akustinį vakarą su frakais, klavesinu ir karštu vynu?