“Klaipėdos” apžvalgininko požiūris

Tragiškas valdžios neįgalumas

Socialinių mokslų daktaras

Po penkiolikos bendro gyvenimo metų vyras netikėtai pareiškė žmonai esąs neįgalus, moksliškai tariant - impotentas. Kol žmona susigaudė, kas ir kaip, iš kur ta didžioji vyriška bėda užgriuvo, neįgalusis jos vyrelis jau buvo spėjęs pusę miesto gyvanašlių apeiti. Suprantama, kilo baisus skandalas, buvo skambiai daužomi indai ir snukiai, raunami plaukai, gausiai liejamos ašaros, tačiau viskas, kaip tokiais atvejais dažniausiai būna, liko savo vietose. Neįgalusis vyriokas, ar nuo puodų švilpesio, ar nuo snukiadaužio netikėtai greitai visas savo prarastąsias galias atgavo ir ilgai bei laimingai gyveno.

Tokios ir panašios istorijos nėra retos kupiname įvykių mūsų gyvenime, tačiau gausiausiai panašia į to vyrioko negalią skundžiasi mūsų valdžia. Išrinkite mane, ir aš Jums viską padarysiu, gyvensite kaip šamai siauroje upės protakoje. Užteks tik išsižioti ir gėrybės pačios į burną tekės. Ir gatves sutvarkysiu, ir tiltus pastatysiu, ir nusikalstamumą pažabosiu, ir pensijas padidinsiu. Žodžiu - tvarka bus!

Bet vos tik tą valdžią gauna, tuoj pasigirsta tylus ir nedrąsus bei sunkiai artikuliuojamas prisipažinimas: negaliu, jėgų ir galių trūksta, įstatymai prasti, valdininkai - vagys ir kyšininkai, netvarka įaugusi į mūsų kraują, tad, mieloji ir gerbiamoji liaudie, žinokis pati.

Štai kad ir paskutinis žemdirbių bruzdėjimas. Kam jau kam, bet valdžiai tai tikrai gerai buvo žinoma, kad, mokant po 32 centus už superkamo pieno litrą, kaimas bus suvarytas į ožio ragą. Aišku, žinojo, bet nieko negalėjo padaryti, mat visos galios buvo išeikvotos svarstant Seime alaus reklamas, Turniškių sklypo, vardinių ginklų įteikimo ir kitus tautai superaktualius klausimus. Na, o kai žemdirbiai, galutinai praradę kantrybę, ėmėsi antivalstybinių ir neteisėtų akcijų - blokavo kelius, valdžia vėlei parodė visišką savo impotenciją - smalsiai stebėjo įvykius iš savo šiltų vietų.

- Ką padarysi, juk nevysi žmonių jėga nuo kelio, - samprotavo solidūs valdžios vyrai.

Ir visiems nė motais, kad šalies vežėjai ir pramonė patiria milžiniškus nuostolius, kad žmonės, vykstantys į kitus miestus, turi trankytis šunkeliais. Ir iš tiesų, kai nėra galių, ką čia bepadarysi...

Galių nėra ir valkatoms sutvarkyti. Utėlėti, murzini, suskretę, dvokiantys žmogystos gurinėja miesto centre, slampinėja po parduotuves ir kavines, kabinėjasi prie žmonių prašinėdami pinigų, ir niekas nieko jiems negali padaryti. Atseit, jei tik juos pirštu paliesi, tuojau pat bus pažeistos jų pilietinės teisės, ir jie ūmai apskųs valdžią Strasbūro žmogaus teisių teismui. Trumpai kalbant, ir čia galių nėra! Nors teko ir tame pačiame Strasbūre matyti, kad prancūzų policija miesto valkatas, kurių ten stebėtinai daug, gaudo, iš po patilčių traukia ir kažkur už miesto veža. Ir nors garsusis Žmogaus teisių teismas čia pat, už kampo, niekas dėl to jokių problemų nedaro. O tokių veiksmų logika yra labai paprasta. Žmogaus teises visų pirma pažeidžia patys asocialūs asmenys, trukdydami tvarkingiems ir dirbantiems valstybės piliečiams normaliai gyventi ir jaustis. Taigi prancūzams valių ir galių pakanka, o mums, nors tu per galvą verskis, - ne! Terorizuoja “bomžai” normalius, darbščius ir dirbančius žmones ir čia nėra jokių žmogaus teisių pažeidimų, bet tik pabandyk tuos veltėdžius šiek tiek sutramdyti, kaipmat pasigirsta: “O kur žmogaus teisės?”

Lygiai taip pat esame neįgalūs bent šiek tiek sutramdyti įsisiautėjusius paauglius. Mat, kai jie visą vakarą, o ir gerą gabalą nakties tarsi skerdžiami paršai bliauna po tavo langais, kai iki paryčių bastosi po kiemus niokodami pastatų sienas, vagiliaudami, yra demokratijos ir vaikų teisių triumfas. Kitaip tariant, tiesiog olimpinė viršūnė! Tačiau kai kas nors cypteli, kad taip negalima, kad tai - ne vaikų teisių gynimas, o jų žalojimas, kad tai - visų likusių žmonių teisių į normalų gyvenimą paniekinimas, tuojau pat šoka įvairūs užtarėjai aiškinti, kad vaiko vystymosi niekaip negalima varžyti. Ir ką prieš tokį argumentą gali pasakyti? Gal tik tiek, kad vieni yra neįgalūs fiziškai, o kiti - protiškai.

Beje, pastaroji negalia yra tūkstančius kartų baisesnė už kūno negalią. Dvasios negalios kamuojami žmonės nepajėgia priimti jokio rimto sprendimo, paprasčiausias, logiškas ir būtinas veiksmas jiems tampa neįveikiama tvirtove; kad tik nieko neveiktų, kad tik pateisintų savo negalią, jie sugalvoja šimtus priežasčių. Tai ir blogi įstatymai, ir pinigų stoka, ir orai prasti, ir sąlygos nepakeliamos, ir laikas pražiopsotas, ir... Žodžiu, blogam šokėjui ir kelnės trukdo.

Tačiau keisčiausia yra tai, kad vos tik atsirastų bent mažiausia galimybė ką nors pavogti ar pusiau teisėtai pasisavinti, ką nors sugriauti arba suniokoti, tų godotinių galių - nors vežimu vežk.

Andai nėra pinigų, be to - blogi įstatymai žemę žmonėms grąžinti. Tačiau, net esant tokiam globaliam neįgalumui, patys valdininkai savo žemes sugebėjo atsikelti net į valstybės saugomas pajūrio teritorijas. Čia ir galių, ir valios užteko!

Ir tokie akibrokštai nėra jokios mūsų gyvenimo išimtys. Tai jau seniai tapo mūsų valstybės tragedija, kada paprastiems jos piliečiams žodžiai “valdžia”, “valdininkas”, “politikas” yra tapę keiksmažodžiais. Tačiau visų neapgausi. Žmonės, kaip ir to apsukriojo vyrioko žmona, ilgainiui išsiaiškina, iš kur tas neįgalumas atsiranda. O formulė juk tokia paprasta: kai dėl kito ką nuveikti reikia, tai ūmiai užpuola didžiulė negalia, o kai gali ką nors “susiveikti”, tą negalią tarsi ranka nuima.