“KLAIPĖDOS” APŽVALGININKO POŽIŪRIS

Užprogramuotas sugyvulėjimas

Socialinių mokslų daktaras

Egzekucija sukarintoje stovykloje

Nežinau, kaip ten iš tiesų buvo su berniuku, kurį kažkokioje karinėje stovykloje į mazgą surištu rankšluosčiu, vadovaujami būrio vadės, “auklėjo” draugai. Tačiau šiuo atveju mane sudomino ne tiek pats antipedagoginis faktas, kiek žiniasklaidos reakcija į jį. O reakcija buvo audringa, galima sakyti – net ugninga. Pasibalnoję plunksnas ir liežuvius vaikų globėjai, teisių gynėjai ir žurnalistai visą tą reikalą iškėlė į epochos įvykio lygį. Vargšas vaikelis tuojau pat buvo paskelbtas kone tautos kankiniu, jo stovyklos draugai – egzekutoriais, o stovyklautojų būrio vadė, organizavusi visą tą akciją, - kone kraujo ištroškusia sadiste. Į viešumą buvo ištraukti nuskriaustojo berniuko tėvai, įvykį komentavo visuomenės veikėjai ir pedagogai bei psichologai, laikraščiuose pasirodė dešimtys straipsnių, buvo vedamos radijo ir televizijos laidos.

Suprantama, įvykis negeras, negražus, gėdingas ir visoks kitoks. Be abejo, nesektinas. Tačiau ar tuo atveju nebuvo persistengta, ar tai nebuvo, vaizdžiai kalbant, šaudymas iš patrankų į žvirblius. Na, bet palikime tai spręsti pedagogikos, auklėjimo psichologijos bei moralės ekspertams ir ties šia vieta sustokime.

Baisiau už baisiausią sapną

Kita situacija. Penkerių metų vaikas žaidžia kompiuterinį žaidimą “Policininkai ir gangsteriai”. Ekrane laksto žmonių figūros, liejasi šūvių papliūpos, upeliais teka kraujas, ant sienų tykšta balta į galvą pašautų žmonių smegenų masė, nuo smūgių beisbolo lazdomis traškėdami lūžta kaulai, aimanuoja ir kriokia sužeistieji, iš peiliais perskrostų pilvų verčiasi žarnos.

Kiek tokių ir panašių “žaidimų” dabar galime rasti Lietuvoje? Neabejodamas galiu pasakyti – šimtus. O ir žaidžia jais veik kiekvienas didesnio miestelio vaikas, nekalbant jau apie tuos, kurie gyvena rajonų centruose ir didmiesčiuose. Drąsiai galima teigti, kad per tokią policininkų ir gangsterių mėsmalę jau praėjo viena lietuvių karta.

O juk tokių ir panašių “žaidimų” žala yra šimtą kartų baisesnė už berniuko egzekuciją toje karinėje stovykloje. Jau vien tai, kad tų “žaidimų” žaidėjai yra pratinami ir mokomi smurtauti, kad kitų žmonių kančios ir mirtys pamažu tampa įprastu, kasdieniniu dalyku, elgesio norma, yra baisiau už baisiausią sapną. Taip “auklėjamiems” vaikams išsivysto emocinis kurtumas, t.y. negebėjimas jausti, išgyventi, suvokti kito žmogaus jausmus, kančios, netekties skausmą.

Nuo pat mažų dienų taip užprogramuotas elgesys, vėliau dar reikiamai nei tėvo, nei motinos nepakoreguotas, yra visų dabartinių baisių nusikaltimų Lietuvoje pamatas.

Štai diktam kaip jaučiui bernui Varnui kažkoks susisukęs Blinkė liepia nušauti Panevėžio prokurorą Gintautą Sereiką. Tas nė nesusimąstęs taip ir padaro – prokurorą nušauna ir eina namo žiūrėti televizoriaus. Sakykite, ar tai žmogaus elgesys? Ne! Tai užprogramuoto zombio, būtybės, kurios biologinėmis ląstelėmis “keliauja” signalai, informacija, komandos, nieko bendro neturinčios su emocijomis, jausmais, išgyvenimais, su normalių žmogiškų santykių pagimdyta patirtimi. Tokios pusiau biologinės, pusiau kibernetinės, bet jokiu būdu ne socialinės būtybės net neįsivaizduoja, kad tarp tėvų ir vaikų, tarp vyro ir žmonos yra kažkas daugiau nei tik elementarus biologinis ryšys, kad žmonai, netekusiai vyro, vaikams – tėvo, tėvams – sūnaus, sulaužomas gyvenimas, kad tai nepakeliamas skausmas ir sielvartas.

Paprasčiausiai atėjo, pamatė ir septynis kartus spustelėjo pistoleto gaiduką. Visai taip pat, kaip tame kompiuteriniame žaidime. Jokių emocijų, jokių asmeniškumų.

Tačiau keisčiausia yra tai, kad, kai palygini tą “auklėjamąjį” epizodą karinėje stovykloje ir šią nužmoginimo pramonę, pastebi vieną paradoksą. Žiniasklaida, vaikų ir kitų žmonių teisių gynėjai, vaikų globėjai ir įvairios kitos gausios organizacijos iki užkimimo rėkia dėl kelių smūgių per vaikų užpakalį, antruoju atveju tyli tarsi į burną vandens prisisėmę. Kitaip tariant, vienu atveju sukeliama audra vandens stiklinėje, o kitu – nutylimas viską niokojantis uraganas.

Dviejų pasaulių susilydymas

Prisiminkime kad ir pernykštį “topą” – kada Psichas viešai “padarė” Raudoną. Žiniasklaida ne tik nesiėmė ginti kokias nors teises, bet pati visą tą “padarymą” inicijavo, organizavo ir transliavo. Kilus vidutinio lygio visuotiniam murmesiui, buvo naiviai aiškinama, kad nieko baisaus neįvyko, nes sekso (ir kur kas akivaizdesnių scenų) kasdien matome žiūrėdami per televiziją vaidybinius filmus. Ir tai yra tiesa! Tačiau kiekvienas bent šiek tiek empatiškas (gebantis įsijausti į kitus) žmogus tokiu atveju pagalvoja ne tik apie seksą arba dviejų žmonių sueitį, beje, atliekamą ne kokioje nors virtualioje erdvėje, o konkrečioje realybėje, bet ir apie tai, kad tie nelaimingi vaikai turi dar ir tėvus. Įsivaizduokite, ką turi jausti vargšės kvailos merginos tėvai, žiūrėdami, kaip jų dukterį tarsi paskutinę kalę viešai ir dar transliuojant per televiziją “daro” kažkoks psichas. Deja, nei pati duktė, nei tokio telešou organizatoriai apie tai nepagalvoja. Ko gero, yra nepajėgūs to padaryti, nes jų sąmonėje realus ir virtualus pasauliai yra susilydę, praradę savo tapatumą.

Tokiu atveju mąstoma taip: jei kažkas yra internete, rodoma per televiziją, tai kodėl to negalima daryti realybėje. Smaugia, muša, smegenis taško ekrane, tad argi negalima to daryti realiame gyvenime? Jei vaidybiniai filmai kupini meilės scenų ir akivaizdaus sekso, tai kodėl jo neturėtų būti čia – gatvėje, bare, kieme, stebint gausiems praeiviams ir kaimynams? O kas čia blogo?

Blogumas didelis. Visų pirma mes pamažu pradedame nebesuvokti tikrovės, kurioje gyvename, ribų, didelę dalį jos atiduodami kompiuterinei pseudodorybei. Ir dar – tuo pat metu kiekvieno mūsų socialinis žmogus pamažu virsta biologiniu žmogumi. Taip sakant, gyvulėjame!

Kad ir kaip būtų keista, bet Lietuvos žiniasklaida ir žmogaus teisių gynėjai visa tai palaiko, geriausiu atveju jiems tai – jau įprastas dalykas.