Jis pastebi, kad, deja, nei jam per 10 metų, nei dabartinei vyriausybei šioje srityje nepavyko pasiekti esminių pokyčių.

Pastaraisiais metais vis labiau įsivyrauja stereotipas, kad valstybei yra būtini tik technologinių ir fundamentaliųjų mokslų atstovai, todėl čia turėtų būti kreipiamas didžiausias dėmesys. Prezidento nuomone, toks vienmatis mąstymas yra sovietizacijos pasekmė – bijodami, kad tautiškumas ir laisvės dvasia bus toliau puoselėjami, okupantai 1940 m. išardė VDU, palikdami Kaune tik technologinį ir medicinos fakultetus.

Atsakomybė dalintis

V. Adamkus, kuris taip pat yra VDU Tarybos pirmininkas bei Atkuriamojo Senato narys, turi unikalią galimybę palyginti du nepriklausomybės laikotarpius. Kaip pats yra sakęs, Lietuvos valstybė yra tik 8 metais vyresnė už jį: „Augau, kai vystėsi 1918-ųjų Lietuva, ir aktyviai dalyvavau šaliai atsiskiriant nuo SSRS 1990 metais. Manoji karta, atsidūrusi už Lietuvos ribų, turėjo vienintelį tikslą – atgauti Lietuvai nepriklausomybę ir sugrąžinti ją į tarptautinį žemėlapį.“

Prezidentas atkreipia dėmesį, kad būtent Lietuvos universiteto (dab. VDU) įkūrimas 1922 metais buvo tuo katalizatoriumi, kuris įkvėpė šalį Pirmosios Respublikos metais siekti naujovių. Atrodytų, projektas sunkiai įgyvendinamas – nebuvo ilgametes tradicijas turinčių gimnazijų, konservatorijų, tačiau žmonių pasišventimas, jaunimo entuziazmas, veržimasis siekti žinių ir atsiradusios galimybės keliauti, pažinti pasaulį bei semtis naujų patirčių, padarė Lietuvą nepakartojamu pavyzdžiu Europoje.

„Vos per 22 metus, neturint jokio tvirto pagrindo, Kaunas tapo modernios kultūros židiniu: buvo išvystytas Europos didiesiems miestams nenusileidžiantis urbanistinis kraštovaizdis, kuriamos mokslo įstaigos, virė kultūrinis gyvenimas. Viso to nebūtų buvę galima pasiekti be vieninteliame tuo metu Lietuvos universitete brendusios jaunosios kartos, kuri ir ėmėsi kūrybinio darbo,“ – prisimena V. Adamkus.

Nors po 1940 m. nepriklausoma ideologinė kryptis subyrėjo ir laisva mintis toliau galėjo būti vystoma tik išeivijoje, VDU Tarybos pirmininkas mano, jog kūrybiniam darbui politinių santvarkų kaita nesutrukdė. Nepaisant sunkaus istorinio periodo, šalies kultūra, vertybės buvo branginamos žmonių tiek čia Lietuvoje, tiek išeivijoje.

„Švietimo sistema okupacijos metais galėjo pasikliauti tik tais, kurie pasiaukojo ir liko Lietuvoje. Tuo tarpu pasaulis už Sovietų Sąjungos ribų darė milžinišką pažangą – Vakarų universitetuose seniai niekas nebrėžė takoskyros tarp technologinių ir humanitarinių mokslų. JAV jau tuomet buvo sėkmingai taikomas liberaliųjų studijų artes liberales modelis. Būtent jį į atkurtajį VDU ir parvežė išeivijos mokslininkai. Jautėmės atsakingi tomis žiniomis dalintis su gimtojoje šalyje likusiais,“ – apie Lietuvos ir išeivijos kultūrų persiliejimą bei saitų mezgimą pasakoja V. Adamkus.

Unikalus atvejis ne tik Lietuvoje

Prezidento nuomone, siekti proveržio švietimo ir mokslo srityse šiandien turime visas sąlygas ir galimybes, kurių neturėjo jo karta, tačiau trūksta visiems suvokiamo bendro tikslo. Jis siūlo atsigręžti į praeitį ir tęsti darbus ta pačia dvasia, kuria žmonės kūrė Pirmosios Respublikos metais ir vėliau, siekiant išsivadavimo paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje. Tiek pirmuoju, tiek antruoju nepriklausomybės laikotarpiu inteligentija aiškiai suprato, jog pirmiausiai turi būti sutvirtinta švietimo infrastruktūra. Nuo to, kaip suvoksime mokslo ir kultūros misiją, priklausys, kokį sociokultūrinį kapitalą investuosime į šalies ateitį.

„Lietuvos universitetas ir jo mokslo žmonės atvėrė mūsų širdyse lietuvybės supratimą, kurį visuomet stengėmės išnaudoti. Tų 22 metų užteko, kad būtų paskleista humanistinė mintis, kuri po okupacijos laisvai galėjo plėtotis tik Vakaruose, kur atsidūrė didesnė dalis Lietuvos inteligentijos. Vis dėlto nuo sovietų invazijos bėgę lietuvių politiniai emigrantai visuomet stengėsi derinti patriotinę, mokslinę ir visuomeninę veiklas, – pasakoja prezidentas. – Ką gi, rezultatai šiandien matomi – turime vėl atkurtą Vytauto Didžiojo universitetą, kuris yra tarptautiškas ir atviras pasauliui, o jo veiklos rezultatai – vaisingi. Universiteto istorija ir vertybės, kurios diegiamos jaunajai kartai, buvo ir vis dar yra be galo svarbios. Tai yra humanitarinių mokslų židinys, be kurio aš neįsivaizduoju tolesnio šalies vystymosi.“

Prezidentas įsitikinęs, kad VDU atkūrimas buvo būtinas žingsnis ne tik pačiam universitetui, kiek Lietuvai, kad ji pajustų sąlytį su Vakaruose kūrusiais išeiviais. Buvo manoma, kad kultūrų persiliejimas ir naujausios žinios mūsų šalį turėjo pasiekti kuo greičiau.

„Prisimenu atkūrimo laikotarpį, kada lietuvių išeivijos mokslo elitas, jausdamas tarptautinės politikos pulsą ir kad Lietuva yra ant išsivadavimo slenksčio, pirmiausiai atkreipė dėmesį į aukštojo mokslo sistemą ir ėmėsi humanitarinės misijos atkurti vienintelį tarpukario Lietuvoje veikusį VDU. Didžiuojuosi tuo, kad turėjau galimybę aktyviai dalyvauti šiame atkūrimo akte, kuris buvo unikalus atvejis ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje“, – pasakoja VDU Atkuriamojo Senato narys.

Aktyviai bendraudami Lietuvos ir išeivijos mokslininkai susitarė bendromis pastangomis siekti VDU atkūrimo. Universitetas buvo atkurtas 1989 m., kai dar nebuvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė.

Žvelgdamas į šiandieną, prezidentas įsitikinęs, kad norint siekti proveržio ir permainų šalies politiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime, turi būti skiriamas dar didesnis dėmesys švietimo sistemai. Universitetai turėtų dar labiau atsiverti pasauliui, sudaryti geresnes sąlygas mokslininkams. V. Adamkaus nuomone, tai vienas svarbiausių darbų, kurį padarius netruktume pastebėti rezultatus kiekvieno žmogaus gyvenimui.

„Linkiu, kad taptume lyderiais mokslo ir kūrybos srityse, kad mūsų jaunoji karta turėtų gilų savo tapatybės pajautimą, puoselėtų moralines bei etines vertybes ir galėtų jomis dalintis su pasauliu“, – ateities vizija Lietuvai dalinasi V.Adamkus.