Ar kandidatuos į šalies prezidentus, europarlamentarė socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė tikina dar nesvarsčiusi, tačiau griežto „ne“ nesako.

Interviu laikraščiui V.Blinkevičiūtė sakė pateisinanti partijos bendražygio premjero neskubėjimą priimti sprendimų, tačiau naujausioms išvadoms dėl mokesčių sistemos ji griežtai nepritaria. Taip pat europarlamentarė teigė norinti dar vienai kadencijai likti Briuselyje, o kas galėtų būti socialdemokratų kandidatas į Lietuvos prezidentus, partija esą dar nesvarstė.

– Kaip vertinate valdančiosios koalicijos darbą? Visada pritariate valdančiųjų pozicijai ar sprendimuose matote ir trūkumų?

– Pradžia visai nebloga. Yra už ką valdančiuosius pagirti. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad politikoje, Vyriausybėje negalima daryti staigių judesių, jeigu jie labai jautrūs žmonėms. Už tai norėčiau pagirti Vyriausybę. Negalima daryti revoliucijų – po kiekvienos revoliucijos būna aukų. Džiaugiuosi, kad pagaliau buvo ryžtasi padidinti minimalią algą, kuri buvo trečia nuo galo ES, už mus mažesnę minimalią algą gavo tik rumunai ir bulgarai. Ir iš tiesų, kai sakoma, kad labai daug žmonių gyvena iš pašalpų, tai vertinkime priežastis, kodėl taip atsitiko. Kai žmogus gauna pašalpą, kuri didesnė už atlyginimą, matyt, atsiranda noras ne visada stengtis eiti dirbti.

Antra vertus, kaip tik šviežiai paskelbtos darbo grupės dėl mokesčių išvados. Žinot, atvirai pasakysiu – ne su viskuo sutinku ir tikrai nesutiksiu. Manau, mes, socialdemokratai, labai rimtai tai svarstysime. Niekada nepritarčiau „Sodros“ įmokų aukščiausios ribos įvedimui. Kitaip sakant, kad tie, kurie daug uždirba ir yra turtingesni, mažiau mokėtų mokesčių į „Sodros“ biudžetą. Manau, tam visiškai ne laikas, ypač vertinant situaciją, kokia yra „Sodros“ biudžete, kokio dydžio pensijos, vėlgi trečios nuo galo. Vargu ar tokius sprendimus galima priimti. Bet svarstyti juos reikia, galima pateikti.

– Buvote išrinkta į Seimą, bet atsisakėte mandato ir tęsiate darbą Europos Parlamente. Iš karto po rinkimų premjeras teigė, kad, jei sutiktumėte grįžti, veikiausiai socialinės apsaugos ir darbo ministro postas atitektų jums. Ar nesigailite sprendimo?

– Žinote, aš ministre išdirbau 8 metus, iš viso ministerijoje – 25 metus, tai buvo pirma ir tuo metu naujausia darbovietė. Tai buvo mano namai, mano šeima. Kartais galvoju, kad ne visuomet gerai dirbti vienoje vietoje. Be to, labai svarbūs sprendimai priimami būtent Europos lygiu, nes viena atskira valstybė ne visada gali priimti tinkamą sprendimą. Taigi niekada nereikia gailėtis, o eiti ir žiūrėti į priekį.

– Kaip vertinate valdančiųjų santykį su Prezidente? Prezidentės retorika jų atžvilgiu būna griežtoka.

– Aš to dalyko vertinti apskritai nesiimčiau, nes matome tai, kas viešojoje erdvėje pateikiama, bet nežinome, kaip yra iš tikrųjų. Man atrodo, kad tie santykiai normalūs, gal vieną kitą kartą žodis būna griežtesnis, gal kartais jo ir reikia, kitą kartą lyg ir vyksta normalus, pastovus bendradarbiavimas. Visada sakau, kad protingiausia yra nesusipykti. Susipykti labai greitai galima, bet po kiekvieno karo yra tam tikrų aukų ir pralaimėjimų. Tad išmintingiausia būtų ne kariauti tarpusavyje, o bendradarbiauti, tada būtų pats geriausias valstybei ir jos žmonėms rezultatas.

– Premjero reitingai šiuo metu – kaip niekada aukšti. Kalbama, kad dabar partijoje jam nėra lygiaverčio konkurento. Jūsų nuomone, ar ras socialdemokratai savo kandidatą į prezidentus, kas juo galėtų būti?

– Aš manau, kad ras, partija didelė, patyrusi ir mes tą klausimą svarstysim. Kol kas mes jo nesvarstėm ir todėl negalėčiau įvardyti, kas jis galėtų būti. Bet mes pasitarsime, išmintingai pasikalbėsime ir savo kandidatą surasime.

– O gal ketinate kelti savo kandidatūrą?

– O aš pati dirbu Europos Parlamente.

– Nesvarstote šio klausimo apskritai ar dar svarstysite?

– Ne, šiandien nesvarstau.

– Bet neatmetate tokios galimybės?

– Niekas nežino, kaip gali būti gyvenime, bet šiuo metu nesvarstau. Matysim, dar truputį palaukim.

– Tuomet gal kandidatuosite dar sykį į Europos Parlamentą?

– Taip, norėčiau kandidatuoti, tai esu sakiusi ir partijos pirmininkui. Žinoma, apsispręsime, matyt, po kokio gero pusmečio, kai sudarinėsime sąrašus. Bet norėčiau tęsti tą darbą. Aišku, tai priklauso ne vien nuo manęs, žmonės turi pasitikėti ir išrinkti.

Aš visada jiems labai dėkinga, nes daug žmonių balsuoja, pasitiki, ir dabar, kai parvažiuoju namo, į Lietuvą, man labai smagu ir jauku. Štai ir vakar (antradienį – red. past.) ėjau namo pėstute iš savo biuro, tad ne su vienu žmogum pašnekėjom. O kai ėjau pro gėlių turgelį, kuris yra centre, man net moteris padovanojo narcizų. Taip buvo smagu. Aš paprastai nusiperku, bet, sako, ne, mes šiandien jums dovanojam. Smagu, kai su žmonėm gali susitikt, pašnekėt, žmonės ir pagodoja, ir pasiskundžia, ypač dėl aukštų būsto išlaikymo kainų, šildymo kainų. Ne vienas sutiktas žmogus sakė, kad galo su galu sudurti negali, o mes kaip tik Europos Parlamente tą problemą kėlėme, svarstėme, kad energetinis skurdas yra baisus dalykas, kai žmonės dėl aukštų energetinių kainų tampa ir benamiais. Būna ir taip.