Gyvenimas naujomis sąlygomis

Leonija Šmerauskienė (1921–1996), "Klaipėdos krašto aborigenė", kilusi iš pasiturinčio Šilutės rajono ūkininko šeimos, kuri netekusi jai priklausiusio turto ir statuso, likimo negandomis iki gyvenimo pabaigos dalijosi su poetu keturvėjininku, – tarsi simbolis anos sistemos, kai visos moterys be gailesčio buvo paverstos tarybinėmis.

Leonija po vyro mirties (1981 m.) didelį šūsnį šeimos laiškų perdavė I.Simonaitytės bibliotekai. Juose – šiandien sunkiai suvokiama sovietinė kasdienybė ir to meto problemos, su kuriomis teko susidurti "laimingiausios pasaulio šalies" moterims.

"Erdmut! Vakar gavome Tavo laiškelį, kurio jau laukėm. Ačiū už žinutę. Maisto trūkumas prieš šventes buvo didžiausias. 30. IV per didelę eilę išstovėjau 2 kg dešros, tai buvo viskas, ką šventėm turėjom. Kiaušinių jau tris savaites nebuvom gavę, neturėjom nei mėsos, nei sviesto. Subproduktų ir mėsos liekanų pas mus nebeparduoda, kulinarijos parduotuvėse kai kur uždaro mėsos skyrius. Neaišku, kas bus vasarą, kai atvyks vasarotojų? Dabar (maistą – A.D.) išveža į rajonus, kur dėl sausros gyvuliai buvo išpjauti. Klaipėdos mėsos kombinate uždarė ištisus cechus ir žmones atleido. Matyt, tokia padėtis paliks, ir pagerėjimas nenumatomas (kalba netaisyta šiame ir kituose cituojamuose laiškuose – A.D.)", – taip laiške L.Šmerauskienė rašė Kaune gyvenančiai dukrai 1976 metais gegužės 5 dieną.

Po karo jau buvo praėję daugiau nei 30 metų, "sparčiai atkuriamas ūkis, stulbinamai kilo sovietinė pramonė", o tarybinėje Klaipėdoje, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, nebuvo įmanoma įsigyti maisto.

Dovanų – dovanotos tulpės

Vis dėlto poetas S.Šemerys, net suvokdamas sovietmečio groteską, kasmet kovo 8-ąją su Tarptautine moters diena nepamiršdavo pasveikinti savo vienturtės dukros Erdmės bei mylimos žmonos, kurią švelniai vadino "mamuline".

Viename laiškų Erdmei poetas prisipažino, kad mamutei atnešęs tulpių, kurias dovanų gavo pats iš savo mokinės. Priežastis – nuolatinis pinigų stygius. To meto intelektualai skurdo.

"Mamulinei "Moters dienos" šventės proga stovėjo ant stalo gyvos tulpės raudonais žiedais ant ilgo koto su trimis žaliais lapais rudoj vazoj. Bet tai buvo ne mano dovana. Tą dovaną, tai yra tulpės žiedą, atnešė mano mokinė, kuriai aš dėstau lotynų kalbos pamokas, nes ji neakivaizdžiu būdu studijuoja Vilniaus universitete ir ji viena savo jėgomis nevalioja išsiversti gana sunkų lotynišką tekstą, o aš tą valioju ir jai daug padedu. Imu po vieną rublį už pamoką. Šia proga esu uždirbęs septynis rublius. Mes džiaugiamės ir septyniais rubliais!" – taip savo vienturtei dukrai rašė poetas S.Šemerys.

Statusas – Šemerio žmona

Buities detalės, skundai dėl nuolatinių nepriteklių ir pastangos išgyventi sistemos nuskurdintoje šalyje vis dėlto neužgožė dvasinių dalykų, taip pat ir sutuoktinių Šmerauskų pagarbos vieno kitam.

Leonija už vyrą buvo jaunesnė 23 metais. Apie daugiau nei keturis kartu nugyventus dešimtmečius moteris rašė: "Katras iš mūsų paskelbė, kad trokšta gyvenimo draugo, tegu lieka paslaptyje (...) Bendrame gyvenime stengėmės: 1) gerai vienas apie kitą galvoti, 2) maloniai, mandagiai vienas su kitu šnekėti, 3) didvyriškai vienas už kitą kovoti."

Pora susipažino per skelbimą laikraštyje 1939 metais. Į poeto gyvenimo draugės paieškas atsiliepė ūkininkaitė Leonija Stakelytė iš Katyčių.

Mergina atvyko į Klaipėdą, pora persikėlė keltu į Smiltynę, pasivaikščiojo, pasikalbėjo ir vienas kitam patiko.

"Kaip man yra džiugu, kad šalia Baltrušaičio knygos ir Šemerio knyga guli. Mes visos čia esančios palatoje skaitėm, ir Tavo eilės yra suprantamesnės ir artimesnės širdžiai, perduoda daugiau emocijų. Aš tai be galo džiaugiuosi Tavo kūryba, mielasis. Aš net negaliu parodyti, kaip aš džiaugiuosi Tavim, tai gali svetimiems atrodyti kvaila. Aš esu įsimylėjusi Tavo kūrybą. Juk jau daugelį kartų Tu turėjai progos įsitikinti, kad aš Tavo reikalo patriotė", – taip iš ligoninės savo vyrui Saliui rašė Leonija 1972-aisiais balandžio 5 dieną.

Jie buvo kartu pragyvenę daugiau nei 43 metus. Moteris mėgo pabrėžti: "Šemerio žmona. Man visiškai aišku, kuo tas vardas mane įpareigoja."

Sistema prigimties neužgožė

Poeto šeimą gerai pažinojo klaipėdietė Irena Eleonora Rimkienė (dailininko Vaclovo Rimkaus žmona).

Moteris – ilgametė I.Simonaitytės bibliotekos darbuotoja. Ji dienraščiui pasakojo, kad poeto žmona buvo tipiška Klaipėdos krašto "gaspadinė" – labai valdinga, tvirta, tvarkinga, pragmatiška.

"Esate girdėję, kokia buvo rašytoja Evė Simonaitytė? Tai štai panašų charakterį turėjo ir Leonija. Tipiška šio krašto moteris. Ji buvo šeimos siela, rūpinosi namais, o Salys būdavo paklusnus jos padėjėjas, be abejonės, ir pritarėjas. Jie aptardavo, pasikalbėdavo apie visa tai, tačiau ginčytis, nepaklusti Salys nematydavo reikalo ir to nedarydavo, pasitikėdamas savo išradinga, gerai reikalus išmanančia žmona", – teigė I.E.Rimkienė.

Moteris prisiminė dar vieną Leonijos keistenybę, kuri galbūt susijusi su nuolatiniais nepritekliais ar taupymu, o gal kokiomis kitomis pragmatiškomis niekam nežinomomis priežastimis.

Atsiminimų knygoje "Oi jūrės, burės..." užrašytas toks I.E.Rimkienės liudijimas: "Ji (L.Šmerauskienė – A.D.), kai ateidavo į svečius (bent jau pas mus), visuomet apsivilkdavo du sijonus. Atėjusi vieną nusivilkdavo. Tai būdavo dėl to, kad būtų galima patogiai jaustis sėdint, nesusiglamžydavo tas viršutinis drabužis, o kartais ir dėl to, kad būtų šilčiau."

Suprato žaidimo taisykles

Galima tik paspėlioti, kaip Šmerauskų gyvenimas būtų susiklostęs kur nors Vakarų Europos valstybėje, kur sumanios žmonos (Lietuvoje priverstos tapti tarybine moterimi) dėka galbūt būtų turėję kokią nors mezginių krautuvėlę.

Tad nieko nestokojantis jos vyras poetas futuristas būtų galėjęs kurti ir nevaržomas be baimės leisti savo eilėraščių knygas.

Tačiau viskas susiklostė kitaip. S.Šemerys (1898–1981) savo autobiografijoje suskaičiavo, kad pergyveno "dvidešimt vieną valdžią ir penkis karus, jų tarpe du pasaulinius".

Jo šeimai dar labai pasisekė, kad neištrėmė, nors atėmė Katyčiuose turėtą Leonijos tėvelio palikimą, nors buvo priversti skursti ir nuolatos bijoti, priešinosi net dukters bažnytinei santuokai, suvokdami sovietinės sistemos žaidimo taisykles ir šventė sovietines šventes, taip pat ir Kovo 8-ąją, kad ir kaip groteskiškai tai skambėtų.

Tačiau, kaip teigė I.E.Rimkienė: "Dėl patirtų sunkumų jie niekada neprakeikė Tėvynės, ką kartais daro šiandienos žmogus, kai "trūkstant duonos" suabejojama Laisvės reikalingumu. O kova dėl duonos, jiems tekusi gyvenimo vingiuose, iš tiesų labai sunki."