“KLAIPĖDOS” APŽVALGININKO POŽIŪRIS

Viktoro Uspaskicho referendumo aritmetika

Socialinių mokslų daktaras

Kai šios eilutės bus išspausdintos, Centrinė rinkimų komisija jau žinos, ar vadinamojo Uspaskicho referendumo organizatoriai surinko reikalingus 300 tūkstančių parašų. Jei surinko - Seimas privalės paskelbti referendumo datą, jei ne - darbas darytas perniek.

Keista, tačiau labiausiai masinanti referendumo nuostata - tiesioginiai savivaldybių merų rinkimai - nesurinko reikiamo parašų skaičiaus. Apie tai jau iš anksto paskelbė patys referendumo iniciatoriai. Pritrūko apie 30 tūkstančių parašų. O juk daugelis politikų prognozavo, kad vien dėl šios nuostatos žmonės pasisakys ir už visą referendumo idėją. Deja, žaidimai miesto merais nei Kaune, nei Panevėžyje, nei Šiauliuose, o dabar ir Vilniuje nebuvo pakankamas akstinas keisti galiojantį įstatymą. Ko gero, gyventojai pajuto, kad, esant dabartiniams savivaldos įstatymams, merų galios yra perdėm nereikšmingos, kad dėl jų reikėtų organizuoti referendumą. O gal čia būta kokios nors organizatorių klastos? Kaip ten bebūtų, tačiau, jei niekas nepasikeis, savivaldybių merus Lietuvoje rinks ne gyventojai, o iš savo tarpo jų išrinkti tarybų nariai. Kitaip sakant, viskas liks, kaip buvo iki šiol.

Kita ne mažiau įdomi organizuojamo referendumo nuostata - sąrašinių Seimo narių panaikinimas. Iki šiol į Seimą buvo renkamas 141 narys (71 - vienmandatėse apygardose, 70 - pagal partijų sąrašus). Rinkėjas, atėjęs į rinkimų apygardą, turėdavo balsuoti du kartus: vieną kartą už konkretų kandidatą, iškeltą toje apygardoje, o antrą kartą - už konkrečią, jam labiausiai patinkančią partiją, tiksliau - tos partijos kandidatų sąrašą. Partija, per visą Lietuvą surinkusi daugiausiai balsų, ir gaudavo daugiausiai vietų Seime. Tarkime, kad kokia nors partija surinko 50 proc. balsų. Vadinasi, jai iš tų 70 vietų atitenka 35 Seimo nario mandatai. Na, o jei dar vienmandatėse apygardose laimėjo kokie 20 jos iškeltų kandidatų, tai Seime ketverius metus ji turės 55 vietas.

Štai prieš tokius sąrašus, tokius sąrašinius Seimo narius ir užsimojo Viktoras Uspaskichas. Jo siūlymas labai paprastas. Visų pirma reikia palikti tą 71 vienmandatę apygardą. Ten kaip rinko asmenybes taip ir rinks. O likusius Seimo narius jis siūlo rinkti nuo savivaldybių. Kadangi savivaldybių Lietuvoje yra 60, tai ir Seimo narių nuo 141 sumažėtų iki 131 (71 - vienmandatėse apygardose ir 60 - savivaldybėse). Savivaldybėse taip pat būtų balsuojama už konkretų iškeltą kandidatą, o ne už kokios nors partijos sąrašą. Taigi jei įvyktų referendumas, keturiose Klaipėdos rinkimų apygardose būtų renkami keturi Seimo nariai, o vieną - penktą rinktų visi klaipėdiškiai. Pastarasis ir būtų nuo savivaldybės, t.y. išrinktas visų savivaldybės gyventojų.

Štai tokia aritmetika. Tikrai ne nauja. Taip prie sovietų buvo renkami (jei tai galima buvo vadinti rinkimais) TSRS liaudies deputatai, tokia rinkimų sistema ir dabar veikia kai kuriose šalyse.

Tokios sistemos kritikai įžvelgia didžiulį pavojų jau stipriai susiformavusiai partinei sistemai, politinių partijų įtakai valstybės gyvenime. Į pirmą planą išeitų užkietėję individualistai, mėgėjai daug žadėti, politinių spektaklių virtuozai, paprasčiausi rėksniai ir politiniai avantiūristai. O partijų juodadarbiai, vadinamosios “smegenys” - taktikai ir strategai faktiškai netektų galimybių dirbti Seime. Kitas pavojus susijęs su politikų finansavimu. Esant tokiai sistemai, į Seimą galėtų patekti bet kas, užsitikrinęs kokios nors finansinės grupuotės piniginę paramą. Tad iškyla grėsmė, kad Seimas gali tapti įtartinos reputacijos asmenų arba net kriminalinio pasaulio autoritetų buveine. Be to, daug abejonių kelia labai jau nevienodas rinkėjų skaičius skirtingose savivaldybėse. Štai Klaipėdoje tą vieną parlamentarą “nuo savivaldybės” rinktų per 100 tūkstančių rinkėjų, o Neringoje - vos pusantro tūkstančio. Kaip ten būtų iš tiesų, sunku dabar pasakyti, tačiau dabartinė sistema tikrai yra kritikuotina ir keistina. Juk ne paslaptis, kad partijos savo sąrašų viršūnėse įrašo asmenis, toli gražu neatspindinčius daugelio rinkėjų lūkesčių. Tokie parlamentarai iki gilios senatvės trina Seimo krėslus, o apie jų veiklą nei rinkėjai, nei kolegos, o ir jie patys nieko negali pasakyti. Deja, jų autoritetas partijoje, padėtis vidinėje struktūroje leidžia jiems būti kone etatiniais Seimo nariais.

Trečia V.Uspaskicho siūloma nuostata - tai galimybė rinkėjams atšaukti iš Seimo susikompromitavusį, nedirbantį arba ne taip dirbantį parlamentarą. Viskas atrodo teisinga, tačiau būtent ši nuostata ir sukelia daugiausiai abejonių. Demokratinėse šalyse laikoma, kad jei parlamentaras blogai dirbo ar elgėsi, rinkėjai savo nuomonę apie jį pareikš per kitus rinkimus, t.y. nubaus nebeišrinkdami. Na, o jei nebus tų partinių sąrašų, apie kuriuos kalbėjome aukščiau, tai kelias jam į Seimą bus ir visai uždarytas. Tačiau tokia “atsiskaitymo” su neįtikusiais parlamentarais forma grasina valstybę paversti niekada nesibaigiančių rinkimų ir perrinkimų šalimi. Įvairios iniciatyvinės grupės, partijos ir judėjimai turėtų galimybę atšaukinėti Seimo narius dėl smulkmenų, “neteisingo”, jų nuomone, balsavimo, politinės konjunktūros niuansų, galiausiai - dėl konkrečių finansinių interesų. Kaip rodo pasaulinė patirtis, tokie parlamentarų atšaukimai beveik neįmanomi, nes tam reikia surinkti tiek balsų “prieš”, kiek per rinkimus į Seimą buvo gauta “už”. O žmonės labai nenoriai tokiose akcijose dalyvauja, tad visi tokie atšaukinėjimai jau iš anksto pasmerkti žlugti. Būtent dėl šių priežasčių, o dar ir dėl to, kad įvairūs rinkimai kainuoja milijonus, beveik niekur parlamentarų atšaukimo mechanizmas nėra įteisintas, nors niekas neprieštarauja, kad rinkėjai tokią teisę gali turėti.

Štai daugmaž tokios yra daug triukšmo sukėlusio ir, rašant šias eilutes, dar neaišku ar įvyksiančio referendumo nuostatos. Tačiau viena aišku, kad jei jos įgautų juridinę galią, Lietuvos politinėje sistemoje įvyktų stresiniai poslinkiai. Ar būtų tai į gera, ar į bloga - parodytų gyvenimas.