Ir darbas, ir hobis

V. Karlinskienė prieš porą dešimtmečių baigė Dailės ir technologijų bakalauro studijas Šiaulių universitete, vėliau studijavo ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą. Pastaruosius penkerius metus ji dirba ikimokyklinio ugdymo mokytoja Šiaulių lopšelyje-darželyje, o dailės studijoje moko 4–6 metų vaikus.

„Pirmoji mano specialybė buvo dėl dūšios – tikrai neplanavau būti mokytoja ir dirbti su vaikais, – sako V. Karlinskienė. – Norėjau baigti kokius nors mokslus, susijusius su menais, – vaikystėje apie tai svajojau. Tiesiog taip susiklostė, kad menai mane paskatino būti mokytoja. Dabar kūryba yra ir mano darbas, ir hobis. Mano dailės užsiėmimuose vaikai nepiešia – jie daro tūrinius darbus, dažniausiai iš antrinių žaliavų.“

Violeta tikina atradusi savo gyvenimo kelią ir nieko nekeistų. Nors daug kuo domisi ir daug kuo laisvalaikiu užsiima, kasdien skiria laiko dailei ir kūrybai. Ne dėl pragyvenimo, o dėl to, kad taip pailsi nuo pagrindinio darbo.

„Darbas su vaikais – nuolatinis bendravimas. Ten save atiduodu, o namie kurdama susikaupiu. Tai yra tarsi mano nirvana. Kiekvienas turime savo hobį: vieni dainuoja, kiti šoka. Man patinka pabūti vienai, susikaupti, nes esu labai smulkmeniška, atidi detalėms“, – tikina pašnekovė.

Kruopštus, smulkmeniškas darbas kūrėjos nevargina, priešingai, suteikia malonų poilsį.

„Mano laikas dažniausiai suplanuotas minučių tikslumu – toks ritmas patinka. Dirbu nuo 7 val. visą dieną, bet kas kelintą dieną turiu laisvą ir tada skiriu laiką sau. Vaikas jau didelis, nebereikia aplink jį šokinėti, o buities gyvenime turiu tiek, kiek pati jos noriu“, – apie savo gyvenimo rutiną pasakoja moteris.

Sužavėjo: pirmiausia Violeta išgarsėjo papjė mašė technika kuriamomis lėlėmis. / V. Karlinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Išbandė įvairias technikas

Violeta kadaise išbandė įvairias kūrybos technikas, siuvinėjo, gamino interjero lėles. Prieš gerą dešimtmetį žavėjo savo kurtomis lėlėmis-sagėmis, buvo surengusi kelias parodas.

„Gaminau daug įvairių sagių. Menu to nelabai nepavadinsi – gal greičiau rankdarbiais. Man įdomus buvo pats procesas, išdirbti technologiją – sukurti trimatį vaizdą, kad tai būtų sagė, bet nebūtų plokščia“, – pasakoja pašnekovė.

Pirmas kelias lėlytes V. Karlinskienė pasiuvo iš audinio, paskui nutarė išbandyti papjė mašė techniką. Vienam kūriniui reikėjo daug laiko, nes tai – labai lėtas procesas. Iš pradžių iš plieninės vielos išlankstomas būsimo personažo karkasas, tada jis aplipdomas aliuminio folija. Galiausiai figūrėlė būdavo klijuojama plonyčio popieriaus lakšteliais, kol suformuojama figūra. Paskui pritvirtinamas iš molio nulipdytas veidas, figūrėlė dažoma, lakuojama.

„Buvo laikas, kai tos sagės buvo ant bangos, bet paskui mane sudomino kiti dalykai. Nemėgstu viena technika ilgai dirbti. Turiu savo veiklas nuolat keisti – tai siuvinėti, tai megzti, tai knygą paskaityti, tai mokytis ko nors, – sako Violeta. – Visas mano gyvenimas – ieškojimai, bandymai. Dabar jau suprantu, kad toks mano charakteris. Neįdomu daryti vis tą patį.“

Maždaug prieš metus moteris pradėjo kurti spalvingas gėles iš popieriaus. Tiesiog buvo darželio, kuriame dirba, 50-metis, reikėjo jį papuošti, dekoruoti.

„Vis norėjau pabandyti tas gėles pagaminti, o čia buvo gera proga. Buvau jas mačiusi, bet tiesiog anksčiau Lietuvoje nebuvo kur nusipirkti tinkamos medžiagos. Kai gavau popieriaus, iš kurio galima daryti, pradėjau eksperimentuoti, žaisti. Taip ir atsirado tos gėlės. Puošiau jomis dar kelis renginius, neatsisakau pasidarbuoti ir dabar, jei tik kur prireikia ar sugalvoju ką įdomaus padaryti. Esu rotarietė, o „Rotary“ judėjimo tikslas – padėti kitam. Jei kas paprašo, visada esu pasiruošusi pagelbėti“, – sako Violeta.

Įvairovė: šiuo metu V. Karlinskienės pomėgis – skulptūrinė tapyba tinku. Dekoro elementai, paveikslai, sieniniai laikrodžiai, dovanų ir net sultims laikyti skirtos dėžutės – taip gimė daugybė daiktų. / V. Karlinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Kūryba – tarsi žaidimas

Šiuo metu V. Karlinskienė daugiausia užsiima skulptūrine tapyba tinku, kuria dekoro elementus iš statybinio tinko ir siuvinėja tautines sages, skirtas pasipuošti Lietuvai svarbiomis progomis.

„Tautines sages siuvinėju jau seniai, o dekorą iš tinko pamačiau prieš kokius ketverius metus atsitiktinai internete, tiesa, ne lietuvių kurtą, – pasakoja Violeta. – Yra pasaulyje nemažai žmonių, kurie diba naudodami šią technologiją, bet niekas tiksliai jos neatskleidžia. Pagalvojau: na ne, nepirksiu iš jūsų specialiai tam paruoštų tinkų, pati sukursiu technologiją.“

Atkaklumas vedė kūrėją pirmyn. Sako, kai dabar pasižiūri į savo pirmuosius darbus, jie atrodo kaip košės padrėbimas ant drobės. Nuo dabartinių jie skiriasi kaip diena nuo nakties. Pastaruosius porą metų pavyksta sukurti tai, kas tenkina ją pačią, o technologiją pavyko sukurti, natūralu, eksperimentuojant.

Paklausta, kur ir kam tą technologiją galima panaudoti, Violeta atsako: „Kur tik sugalvoju. Pirmiausia – interjere: dekoro elementai, paveikslai, sieniniai laikrodžiai. Esu gaminus dovanų dėžutes. Dekoravau medines dėžutes sultims, nes tie maišeliai, į kuriuos jas supila, man negražūs, paprastos medinės dėžutės irgi nepatiko.“

Dievas man davė didelę dovaną – matyti pasaulį kitomis akimis, ir aš stengiuosi tą dovaną panaudoti kiekvieną dieną.

Moteris sako visada atvira pasiūlymams, tai jeigu kam nors patinka jos darbai ir jis turi kokią nors idėją – ji mielai pamėgina tai įgyvendinti. Vienintelė problema – viską pirma reikia daryti horizontalioje plokštumoje, neįmanoma iškart kurti ant sienos, nes veiks žemės trauka ir iškreips vaizdą. Padarytas darbas džiūsta mažiausiai 2–3 paras, tik paskui jį galima klijuoti ant sienos.

Kritiškai vertinanti savo kūrinius Violeta sako, kad kuriant iš tinko labai plona linija tarp gražu ir kičas.

„Man tai įdomu, savotiškas žaidimas. Džiugu, kai mano darbas atkreipia kieno nors dėmesį, – vadinasi, jis yra kitoks. Štai ir jūs pastebėjote“, – sako pašnekovė.

Kaip žiūri vyrai, kai moteris ateina į statybinių prekių parduotuvę nusipirkti tinko?

„Aš ir varžtus, ir reples perku – priklausomai, ką tuo metu darau. Pati ir betoną lieju, jeigu man reikia. Nesu tradicinė moteris, bet nelabai suku galvą, kaip kitiems atrodau“, – šypsosi Violeta.

Proginės: tautinės sagės skirtos pasipuošti Lietuvai svarbiomis progomis. / V. Karlinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Išmoko klausytis savęs

Kūrybinga moteris sako nelaukianti įkvėpimo, nesilaikanti jokio grafiko, kada kurti, – viskas priklauso nuo jos pačios nuotaikos ir noro.

„Man tiek metų, kad aš jau išmokau klausytis savo vidaus. Kiekviena diena – skirtinga. Vieną dieną galiu nieko nedaryti ar važiuoti su draugais susitikti. Galiu savaitgalį atsisėsti ir dvylika valandų dirbti. Po darbo dažnai krapštausi prie savo rankdarbių iki kokios dešimtos vakaro ar net ilgiau, jeigu tik noriu ir jeigu koks sumanymas mane smarkiai užkabinęs. Nesijaudinu, jeigu ko nors nepadarau, – manęs savigrauža nevargina“, – sako V. Karlinskienė.

Ji sako savo kūrybos visiems neperša. Jeigu, pavyzdžiui, reikia dovanos, visada pagalvoja apie konkretų žmogų.

„Vieni tais mano kūriniais labai džiaugiasi, bet yra tokių, kuriems dovanoji, o atgalinio ryšio nesulauki. Tada suprantu, kad gal geriau jam kitą kartą paprasčiausiai ką nors nupirkti. Stengiuosi matyti žmogų, jį pažinti“, – atvirauja pašnekovė.

Ar jos pačios namuose yra jos kūrinių? Violeta vardija: yra dar jaunystėje siuvinėtų paveikslų, kurie pas ją ir nugyvens savo gyvenimą, keli kiti darbai, kelios lėlės-sagės, kurių nenori niekam atiduoti. Moteris sako mėgstanti puoštis savo rankų darbo papuošalais.

Violeta neneigia: jei ateityje internete vėl pamatys ką nors, kas ją sudomins, gali turėti naują hobį.

„Negaliu pasakyti, kad esu tinko menininkė. Net negalėčiau savęs įvardyti menininke. Esu labai universalus žmogus. Negana to, viskas, ką darome, yra kūryba. Dažnai pagalvoju, kad Dievas man davė didelę dovaną – matyti pasaulį kitomis akimis, ir aš stengiuosi tą dovaną panaudoti kiekvieną dieną“, – sako V. Karlinskienė.