Praėjusią savaitę portalo žurnalistų kalbinta lietuvė Lolita Kaleda, šešiolika metų gyvenusi Vilniuje, o šiuo metu jau 23-čius metus savo ateitį kurianti Sidnėjuje (miestas Australijos pietryčiuose Naujojo Pietų Velso valstijos sostinė, – aut. past.), neslepia pasipiktinimo, kai nugirsta kitose pasaulio šalyse žmones kalbant, jog šiųmečiai gaisrai Australijoje esą eiliniai, siužetai sukurti, nes iš tiesų žemyne niekas nedega.

„Atvažiuokite ir patys pamėginkite pažaboti čia siautėjančias liepsnas nors valandą ir viską nufilmuokite. Manau, užtektų baimės visam gyvenimui!“ – skeptikams atkerta moteris.

Ugniagesiams tenka maldauti pagalbos

Pasak jos, Australijoje šaukimas gesinti gaisro ugniagesiams-savanoriams yra kaip įstatymas, dėl kurio privaloma mesti visus savo darbus, pamiršti kitus įsipareigojimus, palikti šeimas ir vykti į karą su ugnimi.

L. Kaledos asmeninio archyvo nuotr.

„Jiems per sezoną priklauso tik vieni batai! O, kai gesinant gaisrą jie susilydo, už naujus batus sumoka ugniagesio-savanorio žmona – nesvarbu, dirbanti ji ar tik vaikus auginanti ir neturinti tam atliekamų lėšų.  Kai šiųmečiuose Australijos gaisruose žuvo du 36-erių metų ugniagesiai-savanoriai, už jų laidotuves pasiskolinusios pinigų taip pat sumokėjo žmonos, auginančios dar nė dvejų metų neturinčius vaikučius. Kalbėjausi su ugniagesiais-savanoriais, kurie maldavo valdžios naujos gaisrinės mašinos, nes senoji nuo gaisrų kaitros jau susilydžiusi, tačiau esą eilė tam dar neatėjusi. Kad paskubintų šį reikalą, įsikišo žurnalistai. Tai, kur tie suaukoti 170 milijonų ar federalinės valdžios paskirti du milijardai? Kam jie bus skirti – ar nupirks lėktuvus, gesinsiančius gaisrus ateityje, ar išmokės suaugusiesiems ir vaikams rūbams nusipirkti? Ar draudimų kompanijos atstatys namus, sumokės už sudegusius automobilius ir gyvulius? Kaip ta parama bus paskirstyta visu 100 procentų? Daugelio žmonių, stebinčių informaciją apie gaisrus Australijoje, požiūris – mechaninis. Tačiau, kai esi arti viso to, spaudžia širdį. Nelengva savo akimis matyti išdegusius plotus, gaisrus gesinančius ugniagesius, dirbančius keturiolika valandų trunkančiomis pamainomis, verkiančius žmones ir žinoti, kad krizė dėl gaisrų žemyne tęsis dar kelis mėnesius“, – tikrų emocijų pokalbio metu nestokojo Sidnėjuje gyvenanti tautietė Lolita.

Problemos židinys – netinkamuose valdžios draudimuose?

Dabartiniai milžiniško masto gaisrai, sako ji, dėl padegimų prasidėjo praėjusių metų rugsėjo mėnesį, nors įprastai tokių atvejų esą padažnėja po šv. Kalėdų. Šiuo metu Australijoje dega milijonai hektarų žemyno ploto, o gyventojų tiek mažai, jog esą nėra kam gesinti – tik valdžios įpareigoti ugniagesiai-savanoriai imasi šios nelengvos misijos. Todėl ugnis vis labiau plinta ir tampa sunkiai suvaldoma.

L. Kaledos asmeninio archyvo nuotr.

Lolita, pasakodama apie šią žemyną siaubiančią gaisrų katastrofą, guodžiasi tuo, kad per šiųmečius gaisrus išvengta daugybės žmonių aukų. Ir nepašykšti kritikos strėlių vietinės valdžios politikai dėl aptvertų teritorijų saugant gamtą, mažinančių prieinamumą prie gaisraviečių ir daugelio kitų draudimų.

„Mano baseine pilna eukaliptų sėklų. Jos nuo karščio sprogsta, tam nereikia nė liepsnos. O pradeginti jas mums buvo uždrausta. Žaliųjų įstatymai atvedė Australiją prie šių megagaisrų. Vietiniai žmonės seniai keikė valdžią, o pasaulis, versdamas kaltę klimato kaitai, nori juos išteisinti“, – tūžo pašnekovė.

Matė daugybę gaisrų

Du dešimtmečius Australijoje gyvenanti tautietė sako mačiusi daugybę gaisrų, todėl yra įsitikinusi, kad ugnis turi savo filosofiją, nes naikina ne viską iš eilės, o atsirenka – kasmet skiriasi ir liepsnų plitimo mastai. Todėl, pabrėžia Lolita, nederėtų Australijoje kilusių gaisrų vertinti kaip eilinių, niekuo nesiskiriančių nuo šiame žemyne siautusių anksčiau.

Nelengva savo akimis matyti išdegusius plotus, gaisrus gesinančius ugniagesius, dirbančius keturiolika valandų trunkančiomis pamainomis, verkiančius žmones ir žinoti, kad krizė dėl gaisrų žemyne tęsis dar kelis mėnesius.

„Pamenu, kai Kengūrų saloje gaisro juosta slinko trijų kilometrų per minutę greičiu. Pamenu ir tai, kai sostinėje Kanberoje ugnis, per penkias valandas atslinkusi iš sniego kalnų, įsisuko į miesto vidurį ir sudegino vieną gatvę, tačiau palietė ne visus joje buvusius namus. Arba sudegino tik vieną šiukšlių konteinerį, kai šalia buvo ir kitas. Kaip paaiškinsime ir tai, kad šio sezono gaisrai Australijoje pasiglemžė sniego kalnų slidinėjimo keltuvus ir trasą? Arba kodėl sugrįžusios ugnies liepsnos įsisuko į malkų fabriką, kuriame dirbo 600 žmonių? Kodėl ugnis prašuoliavo 260 kilometrų vandeniu? Kokią užduotį ji turėjo atlikti?“ – retorinius klausimus kėlė pašnekovė.

Sąlygas gaisrams sukuria pati gamta?

Gaisrais Australijoje jau ne vienerius metus besidomintis ir į jų problematiką besigilinantis tinklaraštininkas Ričardas Savukynas šiemet minėtą žemyną siaubiančioje katastrofoje sako įžvelgiantis vieną itin svarbią priežastį, dėl kurios čia, galimai, ir klesti gaisrai. Tai – Australijos floroje dominuojantys eukaliptų medžiai, kurių sėklas, įsiplieskiančias be jokios ugnies kibirkšties, savo baseine pasakojo atradusi ir tautietė Lolita.

R. Savukynas. Asmeninio archyvo / A.Užkalnio nuotr.

„Eukaliptai yra specifiniai medžiai, kurių Australijoje galima atrasti apie 6-8 skirtingas rūšis. Jos visos daugiau ar mažiau yra prisitaikę atlaikyti žemyną alinančius gaisrus, skirtingai nei daugelis kitų čia esančių augalų rūšių. Eukaliptai, jei jų šakos nudega, labai greitai išaugina naujus ūglius. Kiti iš jų, pavyzdžiui, po žeme slepia kelmus, kurie net nudegus kamienams, atauga iš naujo. O įdomiausia tai, kad eukaliptų sėklos net nesudygsta, jei nėra apdorojamos gaisro. Nukritę eukaliptų lapai nesupūva, todėl jie sudarydami storą paklotą gali užsidegti nuo menkiausios žiežirbos, nes džiūdami turi savybę atstumti drėgmę. Be to, eteriniai aliejai, kuriuos išskiria eukaliptai, yra degūs lyg benzinas. Pakanka kibirkšties ir liepsnos, susijungusios su karštu oru, akimirksniu plyksteli per medžių viršūnes“, – sukauptomis žiniomis dalijosi tinklaraštininkas.

R. Savukynas priduria, jog gaisrai, kurių išplitimui, tikėtina, didelę reikšmę turi ir gausiai eukaliptais užsodinti plotai, klesti ne tik Australijoje, bet ir Kalifornijoje ar Portugalijoje.

Eukaliptai, jei jų šakos nudega, labai greitai išaugina naujus ūglius. Kiti iš jų, pavyzdžiui, po žeme slepia kelmus, kurie net nudegus kamienams, atauga iš naujo.

„Australijos žiniasklaidoje situacija dėl gaisrų nupasakojama ženkliai kitaip nei pas mus, Lietuvoje. Ten kritikuojama esama vyriausybė – ministras pirmininkas, kuris prieš kelis metus visiškai užblokavo gaisrininkams skirtus kelius miškuose. Idant būtų mažiau niokojami miškai. Gaisrininkams skirti keliai anksčiau buvo naudojami ne tik tam, kad prireikus būtų galima patekti į gaisravietę ir užgesinti gaisrą, bet ir tam, kad kai kurias teritorijas būtų galima padegti sukuriant kontrolines gaisro liepsnas. Nuo to laiko, kai įsigaliojo minėtas draudimas, eukaliptai ne tik užaugo dar didesni, bet ir numetė daugybę savų lapų, o atslinkus sausrai, gaisro pavojus tapo gerokai didesnis nei Australijoje kasmet įprastai būna“, – savomis įžvalgomis dalijosi vyras.

Interneto nuotr.

Gaisrai nekyla be priežasties

Kalbėdamas apie Australijos gamtos ypatybes gamtininkas Selemonas Paltanavičius pripažino – gamta šiame žemyne išties – archajiška. Pasak jo, kai po žemynų dreifo Australija atsiskyrė nuo Antarktidos, čia iš tiesų išliko dominuoti senoji fauna – sterbliniai, kloakiniai žinduoliai, kurių nėra kituose žemynuose.

S. Paltanavičius / B. Barausko nuotr.

Taip pat ir daugybė senovinių augalų rūšių – didžioji jų dalis, kaip minėta, paliesta gaisro taip ir neatsinaujina, žūsta. Gamtininkas pabrėžė, – eukaliptas nėra Australijos aplinkai natūraliai priklausantis augalas, jį gerokai vėliau atvežė ir pasėjo čia anksčiau gyvenę žmonės. Todėl šis medis net ir sunaikintas gaisro, tikėtina, geba atsinaujinti, leisdamas ūglius skirtingai nei senieji žemyno augalai.

Mes, lietuviai, galbūt ne viską žinome, nes esame toli, bet man kaip gamtininkui labai rūpi ir labai skauda, nes dėl šių gaisrų naikinamos floros ir faunos rūšys, kurios gali visiškai išnykti.

Tačiau, S. Paltanavičiaus teigimu, jokie gaisrai nekyla šiaip sau, net jei, kaip jau minėta R. Savukyno, eukaliptai ir sudaro virš savęs eterinių aliejų dujų debesį, kuris nuo menkiausios kibirkšties plyksteli medžių viršūnėmis aukštyn ir ugnis ima plisti beveik oru.

„Daugelis tikriausiai galvoja, kad gaisrai Australijoje didžiąja dalimi kyla natūraliu būdu, pavyzdžiui, dėl žaibų. Tokia tikimybė tikrai yra, bet ji – maždaug procento dydžio arba dar mažesnė. Iš tiesų, beveik visi gaisrai ten klesti dėl padegimų, prie kurių ranką prideda žmogus. Jau maždaug prieš du šimtus metų žmonija buvo suinteresuota kurti ganyklas, todėl sukeldavo gaisrus, nes per juos išdegus senai žolei pradėdavo dygti nauja. Plotų išdeginimo taktika visuomet būdavo gaji“, – akcentavo gamtininkas.

Pasigenda tinkamo dėmesio katastrofai

„Žinoma, kai stebiu filmuotas medžiagas, mane glumina ir neorganizuotumas gesinant gaisrus Australijoje. Pavyzdžiui, ugniagesys gesina trisdešimties metrų aukščio liepsnas, iškėlęs gesinimo žarną vos penkių metrų aukštyje. Tai ką ten užgesinsi? Arba tas faktas, kad šiųmečiams gaisrams suvaldyti visame žemyne skirta tik trys tūkstančiai kariškių. Toks skaičius žinant Australijos plotą beveik nieko nereiškia. Pasigendu dėmesio šiai katastrofai. Atrodo, kad reaguojama neadekvačiai. Mes, lietuviai, galbūt ne viską žinome, nes esame toli, bet man kaip gamtininkui labai rūpi ir labai skauda, nes dėl šių gaisrų naikinamos floros ir faunos rūšys, kurios gali visiškai išnykti“, – akcentavo gamtos žinovas.

S. Paltanavičius pabrėžė, kad į Australiją žmonės bėgant metams jau privežė per daug augalų ir gyvūnų, nors dabar ir galioja draudimas į žemyną įvežti bet ką, tačiau žala esą jau padaryta.

„Gamtoje jau yra 20 milijonų sulaukėjusių kačių, begalė lapių, kurios naikina visą vietinę, jautriausią, pažeidžiamiausią gyvybę, o gaisras visame tame padeda paskutinį tašką“, – pokalbį reziumavo pašnekovas.