V.Linkus: „Tarp savęs ir žmonių sienos nestatau“

Šeštadienio interviu apie apkalbas, norą vadovauti ir būdą atsikratyti pykčio

Jauniausias šalyje Klaipėdos apskrities sekretorius Vaidotas Linkus sakė dar neturėjęs laiko pasijusti „bosu“.

Vos prieš keletą mėnesių pradėjęs eiti naujas pareigas, Vaidotas iš pradžių turėjo greitai susipažinti su darbo pobūdžiu, dokumentais, kolegomis. Naujovių daug, net iš tikrųjų dirbti nebuvo kada. Dabar tarnybos reikalai įgavo pagreitį. „Labiau pasitikiu savo jėgomis, dirbti vis įdomiau“, - tikino sekretorius.

Dvidešimt penkerių vyras neslepia, kad suburti komandą, vadovauti, organizuoti, planuoti ir nukreipti jam visad patiko ir tai jis sugeba.

Tačiau neigia turįs diktatoriaus bruožų.

Paprašytas įvardinti vieną blogąją savo savybę, V.Linkus sekundėlę pasvarstęs atsakė klausimu: „Kodėl turėčiau apie save viešai kalbėti blogai?“

Pasmalsavus, ar laisva jauno vyro širdis, tikino turįs širdies draugę. Vestuvės? „Kai bus laikas“.

Butas? Savo neturi. Automobilis? „Pontiac Grand Prix“, 1991 metų, pirko už savus. Tikri draugai? Yra keletas. Visuomeninė veikla? Klaipėdos senamiesčio „Rotaract“ klubo narys.

Anksčiau V.Linkus dirbo Klaipėdos savivaldybės administracijos Strateginio planavimo ir monitoringo skyriaus vyriausiuoju specialistu.

Taip pat dirbęs banko vadybininku, buvo įkūręs ir individualią įmonę. Viena svarbiausių būdo savybių, paties vertinimu, yra tai, kad yra atsakingas ir ryžtingas, o geriausias charakterio bruožas - kad yra punktualus.

Išsilavinimas - politikos mokslų bakalauras.

- Vaidotai, kai laimėjote konkursą eiti dabartines savo pareigas, teko girdėti komentarų, kad esate „prastumtas“ į vietą įtakingų tėvų ar giminaičių. Kaip reaguojate į tokias kalbas?

- Į akis man niekas taip nepriekaištavo.

Man ir amžiną atilsį tėčio, ir mamos nuomonė svarbi. Tėvai pasirinkimą dėl profesijos ir pareigų šiek tiek lėmė. Tėtis buvo Telšių rajono savivaldybės tarybos pirmininkas. Galbūt su šiomis jo pareigomis, darbu kiek susijęs ir mano siekis dirbti valstybės tarnyboje. Mama - istorijos pedagogė. Man taip pat patiko mokytis istoriją, vėliau istorijos žinios padėjo pasirinkti profesiją.

Taigi žinių ir patarimų gavau iš tėvų, o toliau savo tikslų siekiau pats, savarankiškai.

Įsiminiau vieną tėvų pasiūlymą tada, kai buvau paauglys. Buvau kiek apleidęs mokslus. Tėtis kartą pasakė: „Jei tu nenori mokytis, gali nors ir šiandien eiti dirbti ūkininko pagalbininku. Mes tau padėsime ten įsidarbinti“.

Supratau, kad ūkininko pagalbininku dirbti nenoriu. Ėmiau mokytis.

- Kas gyvenime pasikeitė žuvus tėvui?

- Įvyko tarsi koks lūžis. Suvokiau, kad esu atsakingas už save, kad daugybė dalykų, kurie lems mano gyvenimą, dabar priklauso tik nuo manęs. Iš pradžių buvo tikrai sudėtinga. Vieni kitus šeimoje palaikėme - mama, jaunesnis brolis ir aš.

- Kaip reagavo artimieji, kai tapote sekretoriumi?

- Mama nenustebo: matė, kad aš turiu tikslų ir kryptingai jų siekiu.

- Ar įdomu asmeniniai pavaldinių rūpesčiai?

- Emocinė aplinka organizacijoje svarbi. Jei matau, kad kolega prislėgtas ar suirzęs, stengiuosi pats paklausti, kas nutiko. Dažniausiai negali niekuo padėti, tačiau dėmesys labai svarbu. Kaip ir tai, kad išsikalbėjus žmogui palengvėja. Nestatau tarp savęs ir kolegų sienos. Įsitikinęs - kaip tu bendrauji su žmonėmis, taip ir žmonės su tavimi bendrauja.

- O savo emocijas ar dažnai tenka tramdyti?

- Pasitaiko. Nemanau, kad esu konfliktiškas ar impulsyvus. Jei apninka nepasitenkinimas savo paties darbo rezultatais ar susikaupia labai jau daug tų emocijų, - įkvepiu giliai ir po10 sekundžių iškvepiu. Padeda.

Sunkiausia situacija? Kai tenka ieškoti kompromisų. Sunkiausia dar buvo ir pirmosios savaitės apskrities administracijoje, kai reikėjo su viskuo susipažinti ir įsigilinti.

Išsivaduoti nuo blogų emocijų padeda sportas - žaidžiu krepšinį.

Kai nedirbu, patinka skaityti profesinę literatūrą. Puoselėju viltis dar studijuoti teisę.

Gera keliauti, susipažinti su žmonėmis, papročiais, kitomis kultūromis.

- Kokie žmonės įdomūs, ar turite autoritetų?

- Patinka sėkmės žmonės. Visada stengiuosi, jei tokį žmogų sutinku, paklausinėti jo sėkmės formulės. Jo patirtis man gali būti naudinga. Domiuosi žmonėmis, užsitarnavusiais visuomenės pagarbą.

- Ar iš tiesų darbą geriausiai galima atlikti tik tada, jei atlieki jį pats?

- Jei vadovas pats viską atliktų, neliktų laiko nei planuoti užduotis, nei koordinuoti jų vykdymą. Planuoti labai svarbu: sistema padeda ne tik „sudėlioti“ darbus, bet ir juos laiku atlikti.

Todėl nesistengiu viską žūtbūt atlikti pats. Darbuotojai, atlikdami užduotis, ugdo savo atsakomybę, tobulėja profesiškai.

- Kokia ideali laisva diena?

- Iškyla su draugais gamtoje saulėtą dieną.

- Dėl ko vaikystėje dažniausiai kliūdavo pylos?

- Kartais pabėgdavau iš vaikų darželio - man patikdavo vienam savarankiškai grįžti namo.