V.Senčila nemėgsta išvykti iš Klaipėdos

Šeštadienio interviu apie gyvenimo prioritetus, pomėgius ir jūrinę kultūrą

Lietuvos jūreivystės kolegijos direktorius, profesorius, technikos mokslų daktaras Viktoras Senčila nepavargsta kartoti, kad Lietuva be nacionalinės laivybos ir jūrininkų, jūrinių mokyklų praras jūrinės valstybės statusą.

Deja, šios aksiomos vis dar nepastebi valdžios vyrai. Todėl profesorius priverstas su mokslininko kruopštumu vėl ir vėl ją pagrįsti.

– Jau 15 metų vadovaujate Lietuvos jūreivystės kolegijai ir Klaipėdos universiteto jūreivystės institutui. Esate laikomas talentingu administratoriumi ir kartu neeiliniu mokslininku, o tai retai suderinama. Kaip jums pavyksta?

– Atvirai pasakysiu: būti direktoriumi nebuvo mano vaikystės svajonė. Norėjau tapti jūrininku. Galbūt tai tėvo, dirbusio laivuose vyresniuoju mechaniku, įtaka.

Tačiau anais laikais daugelį mano bendraamžių viliojo jūra. Iš vienuolikos bendra-klasių penki, tarp jų ir aš, įstojo į Kaliningrado aukštąją inžinerinę jūreivystės mokyklą. Tuomet tai buvo vienintelė galimybė lankytis užsienyje ir neskursti tėvynėje.

Gyvenime ne iškart radau savo vietą. Paplaukiojęs kelerius metus, palikau laivyną. Nemačiau įdomių perspektyvų, nors jūreivystės mokyklą baigiau su raudonu diplomu. Norėjau solidesnio išsilavinimo, juolab kad tada dar neturėjau šeimos.

Bičiulio patartas įstojau į Leningrado centrinio dyzelių mokslinio tyrimo instituto aspirantūrą. Tada ir susipažinau su ten dirbusiu profesoriumi Vytautu Smailiu. Su juo ir šiandien draugaujame.

Mūsų vidutinių apsukų laivų variklių laboratorijoje dirbo daug buvusių jūrininkų. Vyravo kūrybiška, demokratiška atmosfera. Tai buvo puikūs treji metai, kupini naujos informacijos, mokslinių ieškojimų ir hipotezių. Tada ir pajutau mokslo skonį.

Grįžęs į Klaipėdą, Kauno politechnikos instituto fakultete dirbau docentu. Atlyginimas mažas, šeima vos sudurdavo galą su galu – jau turėjome du vaikus. Nusprendžiau grįžti į laivyną, tačiau žmona pasipriešino. Ji ir prikalbino dalyvauti konkurse Klaipėdos jūreivystės mokyklos direktoriaus pareigoms užimti. Netikėtai jį laimėjau. Prisimenu, kad smarkiai sutrikčiau: jokios vadovavimo patirties. Tačiau mano išmintingasis tėtis pasakė: „Ko tu bijai? Jūreivystės mokykla gyvavo be tavęs, nesugrius ir tau esant“.

Gyvenime mėgstu viską daryti kaip reikiant: jeigu jau ėmeisi darbo, turi jį mokėti ir kruopščiai atlikti. Galbūt šie charakterio bruožai ir leidžia derinti nesuderinama, kaip manoma, administravimą bei mokslą. Nors mokslas patinka labiau, daugiau laiko suryja administravimas.

– Ir muzikoje renkatės nesuderinamą sunkųjį roką bei simfoninę muziką?

– Iš tikrųjų jie puikiai dera, kaip tik pagal mano kompleksiją (juokiasi).

Muziką mėgstu nuo jaunystės. Tėvai vertė groti akordeonu, bet kai mūsų Klaipėdos 11-ojoje mokykloje buvo įkurtas ansamblis, pasirinkau mušamuosius.

Tuo metu Klaipėdoje garsėjo medikų džiazo grupė, kur mušamaisiais grojo Geležinkelininkų ligoninės vyriausiasis gydytojas Eduardas Zubkevičius. Jis draugavo su mano tėvais. Kartą jis visam mėnesiui davė man savo įspūdingus čekiškus mušamuosius instrumentus bei savamokslio vadovėlį anglų kalba. Mama juos uždengė rankšluosčiais, kad kaimynai nesikankintų, o aš užsimiršęs ištisas dienas mušiau būgnus.

Iš senųjų roko grupių labai mėgstu „AS/DC“, iš šiuolaikinių - „Krokus“ ir „Thunder“. Ir sūnų „pasodinau ant roko“, kai nusivežiau į Kaune vykusį grupės „Nazareth“ koncertą. Jis buvo sukrėstas.

Roką, kaip ir simfoninę muziką, geriau klausyti atliekamą gyvai. Bet tai retai pavyksta, todėl pasitenkinu plokštelėmis – turiu maždaug du šimtus.

– Girdėjau, kad kolekcionuojate ne tik plokšteles, bet ir paveikslus, turite gerą biblioteką?

– Kolekcionuoju – per skambiai pasakyta. Išties seniai domiuosi tapyba, dar iš Leningrado laikų, kai ištisas valandas stovėdavau eilėje į Ermitažą. Labai mėgstu senuosius olandus, ypač Piterį Breigelį.

Kai vykstu į komandiruotes, randu laiko muziejams bei parodoms. Iš kiekvieno miesto būtinai parsivežu paveikslą. Taip pat turiu daug Klaipėdos dailininkų darbų.

Knygos – mano sena meilė. Skaityti pamėgau dar būdamas vaikas, Kuboje, kur pusantrų metų gyvenau su tėvais. Neturėdamas ką veikti, skaičiau viską iš eilės. Literatūrinis skonis susiformavo vėliau, mokantis vyresnėse klasėse.

Tada nedaugelis galėjo pasigirti gera namų biblioteka – knygos buvo deficitas. Tačiau vienas mūsų pažįstamas, profesorius Leonidas Dvoiris, matydamas mano trauką literatūrai, pats parinkdavo man knygų ir leisdavo neštis namo. Mokykloje Kaliningrade taip pat buvo turtinga biblioteka. Daug skaičiau jūroje. Beje. Jūrininkai – aistringiausi knygų mėgėjai. Dabar knygos, regis, visiems prieinamos, tačiau jaunimas neskaito. Sėdi internete. Tiesa, ten galima rasti visas naujausias knygas. Pavyzdžiui, P.Ziuskindo „Kvepalus“ internete skaičiau tada, kai knyga dar nebuvo išleista. Deja, jaunimas šia galimybe nesinaudoja.

– Kritiškai vertinate jaunimą?

– Anaiptol. Man visada įdomu bendrauti su mūsų studentais. Patinka jų šiuolaikiškas europietiškas mąstymas, platus ir laisvas požiūris. Jie moka atsirinkti prioritetus, planuoti savo gyvenimą.

Danijos oro uoste neseniai sutikau savo absolventus, skridusius į laivą. Buvo malonu pažiūrėti: inteligentiški, išauklėti, orūs. Tai kita jūrininkų karta – ji žino savo kainą.

Matau mūsų „galutinį produktą“ - aukštąją mokyklą baigusį jūrų karininką: nepriekaištingas profesionalas, visapusiškai išsilavinęs žmogus, mokantis mažiausiai dvi užsienio kalbas, aukštos jūrinės ir bendrosios kultūros, savo šalies patriotas. Šito ir siekiame.

– Jūs ir pats puikiai kalbate angliškai – netrukus bus išleistas jūsų vadovėlis iškart dviem kalbomis.

– Pirmasis laivo turbinų vadovėlis išleistas tik lietuviškai. Rengiamus degalų ir tepalų panaudojimo bei laivo jėgainių vadovėlius pasistengsime išspausdinti lietuvių ir anglų kalbomis. Šito reikia studentams.

– Kaip atgaunate jėgas, kai toks įtemptas ritmas?

– Geriau nei užsienio kurortuose pailsiu sename tėvo vasarnamyje Šernuose. Nemėgstu ilgam ir be reikalo išvykti iš Klaipėdos. Jos neiškeisčiau į jokį kitą miestą, net ir įspūdingąjį Piterį, kuriame turėjau galimybę likti baigęs aspirantūrą. Pasiprašiau paskiriamas į Rygą – arčiau gimtojo miesto. Ten specialiai tapau donoru, kad turėčiau laisvą dieną parvažiuoti į Klaipėdą.