Vyrą anglą atėmė Lietuvos kaimas

Apie meilę ir pasimatymus, aukštuomenės rautus ir kaimo nuobodulį

Turizmo kompanijos „Klaipėdos Mėja“, kurios specializacija aptarnauti jūrų turistus, direktorei Miglei Holliday karščiausias metas – kruizinės laivybos sezonas.

Per beveik penkiolika „Klaipėdos Mėjos“ gyvavimo metų energinga direktorė sugebėjo užmegzti dalykinius ryšius su stambiausiomis pasaulio kruizų kompanijomis, į Klaipėdos uostą pritraukti dešimtis turistinių laivų. Miglės Holliday verslas rimtas: pernai kompanijos apyvarta siekė 900 tūkstančius litų.

Prieš savaitę sezonas baigėsi. Pagaliau galima pailsėti ir pagyventi sau.

– Ką biznio ledi veikia per kruizų tarpsezonio sąstingį? Vykstate į egzotišką kelionę, lankotės aukštuomenės rautuose, skiriate laiko sau?

– Iš tikrųjų jokio sąstingio nėra. Jeigu norime, kad kitais metais į Klaipėdos uostą atplauktų dar daugiau laivų su turistais, jau dabar turime pradėti dirbti su kruizų kompanijomis.

Galbūt nuvilsiu, tačiau anaiptol nesu biznio ledi ir niekada nemaniau esanti. Nesu iš prigimties ambicinga, beatodairiškai nepasineriu į verslą, kaip neretai elgiasi verslininkės. Tai tik mano gyvenimo dalis.

– Tai kas jums yra verslas, kas jus skatina – pinigai, garbės troškimas, noras realizuotis?

– Tai irgi. Nors tai nėra svarbiausia. Man įdomu viskas, kuo užsiimu. Neblogai išmanau savo verslą, kurį pradėjau nuo nulio. Malonumą teikia pats procesas. Nauji įspūdžiai, dalykinės pažintys, nuolatinis judėjimas pirmyn – tai vilioja.

Reikia dirbti lengvai, nefanatiškai. Taip vertinti darbą išmokau iš savo vyro anglo. Partneriai užsienyje mano, kad blogas tonas rimtą pokalbį pradėti be išankstinio lengvo paplepėjimo. Kaip atskrido, ar lėktuve gerai aptarnavo, ar verta naudotis šios oro kompanijos paslaugomis. Lengvas bendravimas padeda užmegzti kontaktą ir skatina tarpusavio supratimą.

– Beje, apie vyrą anglą. Daugiau nei 10 metų esate kartu ir kažkodėl gyvenate Lietuvoje. Šalia šimtų tūkstančių į Angliją patraukusių tautiečių tai atrodo gana keista. Esate patriotė?

– Patriotizmas čia niekuo dėtas. Deividas pamilo Lietuvą ir nepanoro išvažiuoti, nors aš neprieštaravau. Nuvykome į Angliją, ten susituokėme, pardavėme jo namą ir Lapių kaime nusipirkome sodybą.

– Kada jis spėjo pamilti Lietuvą, juk tai tikriausiai įvyko ne be jūsų pastangų? Kaip jūs susipažinote?

– Pravertė mano anglų kalbos žinios. Esu anglų kalbos mokytoja. Tiesa, mokykloje dirbau trumpai. Pavargau nuo rutinos ir išėjau. Iš pradžių dirbau vertėja laikraštyje „Lietuvos jūreivis“, vėliau ekskursijų biure. Bet ten mano anglų kalbos neprireikė – sovietmečiu į Klaipėdą neįleisdavo turistų iš Vakarų. Po truputį ėmiau ją primiršti. Tačiau atgavome Nepriklausomybę, į Lietuvą pradėjo atplaukti NATO laivų.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje nedaug lietuvių kalbėjo angliškai. Kartą manęs paprašė viename priėmime būti vertėja. Jame dalyvavo ir Deividas kaip Didžiosios Britanijos karo atašė Lietuvoje. Taip ir susipažinome. Dvejus metus susitikinėjome, o kai jis išėjo į atsargą, reikėjo kam nors ryžtis.

– Jums abiem tai antroji santuoka?

– Kai susipažinome, jis jau seniai buvo išsiskyręs. Gerai sutariu su trimis jo sūnumis, kurie jau suaugę. Nuolat susitinkame – tai Anglijoje, tai Lietuvoje, kur jie mėgsta svečiuotis.

O aš ir neturėjau tikros šeimos. Ištekėjau jauna, kai gimė dukra Liudovika, išsiskyriau. Mes buvome labai skirtingi, net nenoriu prisiminti.

– Ar antroje santuokoje neišgąsdino 10 metų amžiaus skirtumas ir visiškai kitoks mentalitetas?

– Pirmuosius penkerius metus gyvenau taip, kaip svajojau visą gyvenimą. Angliškai „holliday“ reiškia „šventė“. Taip ir buvo. Stebėtinai sutapo mano ir Deivido pažiūros bei gyvenimo prioritetai. Manau, kad šeimoje tai yra svarbiausia. Tada nebeturi reikšmės, kokia kalba bendrauti – lietuvių ar anglų.

Beje, Deividas moka buitinę lietuvių kalbą. Taip pat prancūzų ir šiek tiek rusų – Maskvoje jis dirbo Didžiosios Britanijos karo atašė patarėju.

Nepamirškite, kad anglai – tikri džentelmenai. Tai atsiskleidžia ne tiek buitimi, kiek dvasiniu lygiu. Tai pagarba moteriai, jos nuomonei. Pavyzdžiui, Deividas niekada nesiginčija, nemoko.

Dukra Liudovika visada jį man nurodydavo kaip pavyzdį, kai pernelyg, kaip ji manė, kišdavausi į jos gyvenimą. Dabar ji suaugo ir jau pati nori išgirsti mano patarimų. Dažnai skambina iš Vilniaus, kur dirba užsienio kompanijoje. Dabar pats maloniausias mūsų santykių etapas – mes ne tik motina ir dukra, bet ir draugės.

– O kaip po penkerių metų pasikeitė jūsų su vyru santykiai?

– Kai manęs klausia, kodėl dvejus metus gyvenu bute mieste, o jis Lapiuose, juokais atsakau, kad iš manęs vyrą atėmė Lietuvos kaimas.

Labai suklydau, sutikusi pirkti sodybą. Maniau, kad tai bus mūsų užmiesčio namas, į kurį važiuosime savaitgaliais. Bet Deividas taip prie jo prisvilo, kad ten ir apsigyveno. Tik vėliau jo sūnūs man pasakė, kad kiekvienas tikras anglas svajoja gyventi kaime.

Iš pradžių vyriškai kovojau su nuoboduliu kaime. Sodinau gėles, kūriau jaukią aplinką. Bet mane, miestietę, kamavo nuobodulys. Kiekvieną rytą krūpčiodavau, sėsdama prie vairo ir 36 kilometrus važiuodama į darbą Klaipėdoje. Man vairavimas – darbas, o ne malonumas, kaip kitiems. Ypač bijodavau prietemoje grįžti žiemos keliais.

Kelerius metus pasikankinusi, Deividui pasakiau, jog reikia kraustytis į butą mieste. Jis pasirinko kaimą. Dabar savaitės viduryje jis atvažiuoja pasimatyti su manimi, o aš savaitgaliais – pas jį. Štai taip po penkerių metų pasireiškė garsusis mentaliteto skirtumas.

– Tačiau viešumoje pasirodote kartu?

– Mes visur einame kartu. Pirmadienį ketiname vykti į Vilnių susitikti su karaliene Elžbieta II – iš Anglijos ambasados gavome kvietimą. Deividas turi dvigubą pilietybę, mes visada lankomės priėmimuose, kurie rengiami jo tautiečiams.

Tai nėra snobiškas noras pabendrauti su šio pasaulio galingaisiais. Labiau vertinu naujus įspūdžius, emocijas, bendravimą su įdomiais žmonėmis. Pavyzdžiui, buvo galima nevažiuoti 300 kilometrų pasitikti prezidento Bušo Rotušės aikštėje. Bet tuomet nebūčiau taip stipriai pajutusi, koks tai svarbus istorijos etapas: Lietuva tapo pilnateise NATO nare.