– Su žmona Jolanta esate dviejų sūnų – Egidijaus ir dvejais metais jaunesnio Rolando – tėvai, penkių anūkų seneliai. Kaip apibūdintumėte tėvystę?

– Visų pirma, tai pasididžiavimas. Antra, atsakomybė. Labiausiai ji jausdavosi, kai sūnūs buvo maži. Reikėjo daugiau dėmesio skirti jų priežiūrai, auklėjimui, pamokų ruošai. Dabar, kai jie jau suaugę ir patys yra tėvai, liko tik pasididžiavimas.

Geri vaikai buvo ir yra. Drausmingi. Prisimenu tik vieną kartą, kai labai ant jų supykau ir tikrai griežtai kalbėjau. Pareinu iš darbo pietauti, o prie namų sujudimas – mušasi abu broliai. Draugai apstoję žiūri, komentuoja. Tada ne juokais susinervinau. Sakiau: jūs vienas kitą turite ginti, padėti vienas kitam, o ne daužytis draugų akivaizdoje. To užteko. Daugiau tokie dalykai nebesikartojo.

– Užauginote ne tik savo sūnus, bet ir anksti mirusio jaunesnio brolio dukrą. Ar auginti mergaitę buvo lengviau nei berniukus?

– Prisipažinsiu, ją auginti buvo sudėtingiau. Turėjo problemų tiek mokykloje, tiek namuose. Sudėtingo charakterio mergaitė. Ir iš pamokų bėgdavo, ir jų neruošdavo. Žmona net pas psichologę kurį laiką vežiojo. Iki aštuoniolikos ja rūpinomės, o paskui išleidome į gyvenimą. Žinau, kad turi vaikutį, bet pati jo neaugino – atidavė į kūdikių globos namus. Jos sesuo, gyvenanti Anglijoje, vėliau berniuką pasiėmė. Išsirūpino globą. Teko girdėti, kad puikus vaikas auga, o apie jo mamą nieko nežinome. Labai tikiuosi, kad ji pagaliau susitvarkė gyvenimą.

– Ką jūs, kaip tėvas, norėjote perduoti savo vaikams? Kokias vertybes laikėte svarbiausiomis?

– Pirmiausia, aišku, savo patirtį ir požiūrį į gyvenimą. Iškilus sunkumams, daug kalbėdavomės. Patardavau, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Stengiausi, kad abu vaikai sportuotų. Tiesa, jaunėlis labiau buvo linkęs į gamtą, tai kai kviesdavau jį pasportuoti, sakydavo, kad ir taip brolį nugali, tai kam čia dar prakaituoti (juokiasi).

Vyriškai: V. Grigaravičius su sūnumis ir vyresniais anūkais. / V. Grigaravičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Baigęs mokyklą vyresnėlis Egidijus įstojo į Policijos akademiją Vilniuje. Laiminote ar kaip tik nenorėjote, kad eitų tėčio ir senelio pėdomis?

– Sunkus tas mūsų kelias, išties... Dažnai ir nedėkingas. Kai Egidijus pasakė, kad stos į Policijos akademiją, man tai buvo staigmena. Tikrai nenudžiugino. Kai baigė mokslus, pradėjo dirbti Alytaus organizuoto nusikalstamumo padalinyje, dėl mano pavardės dažnai turėdavo problemų. „Klientai“ nuolat rašinėdavo skundus išgalvotais motyvais ir pan. Teko per mane jam patirti nuotykių nemažai. Niekis – susitvarkė.

– Kelkimės į dar ankstesnius laikus. Ar prisimenate pirmąsias savo tėvystės akimirkas, kai gimė Egidijus, o po dvejų metų – ir Rolandas?

– Pirmas sūnus gimė Kauno gimdymo namuose, nes tuo metu dirbau Kaune. Antrasis sūnus gimė Alytuje. Pamenu, žmonai skausmai užeina – jau vedu ją į gimdymo namus. Beeinant sąrėmiai praeina – grįžtame namo. Taip ir vaikščiojome pirmyn atgal gal kokius tris kartus. Bet paskui, sakau, viskas, vežu, nėra čia ko vaikštinėti... Tą naktį ir pagimdė Rolandą.

Desatininkų batalionas davė dviaukštę karišką lovą, kurią jų kambaryje pastačiau taip, kad jei būtų sprogimas, vaikus apsaugotų nuo smūgio. Taip sūnūs ir užaugo tose kariškose lovose.

– Šiandien esate penkių anūkų senelis. Gal supažindintumėte? Ką paprastai mėgstate veikti drauge?

– Egidijaus sūnui Matui – 23, Aisčiui – 16 metų. Rolandas turi dvynius. Feliksui ir Einarui – 10 metų. Nėra identiški, tad atskirti nesunku. Jauniausiai anūkei Rugilei greitai 7-eri.

Jaunėlis Rolandas su šeima gyvena Alytuje, tai jo vaikai dažnai svečiuojasi pas mus. Kiekvieną penktadienį po pamokų parsivežame pas save. Seniau vyresnėlis su šeima irgi gyveno Alytuje, tai dažniau svečiuose lankydavosi. Šiuo metu turi namus sostinėje.

Kuo domisi anūkai? Kaip ir visi šių dienų vaikai – kompiuteriniais žaidimais. Turi po savo planšetinį kompiuterį. Čia jau manęs nelabai prisileidžia. Nebent kokį Minecraft’ą žaidžia, tai tuomet kviečia pasižiūrėti, kokį namą pastatė ar kažką kitą suprojektavo.

Dar šachmatais mėgstame pažaisti. Dažnai su dviračiais kur nors važiuojame. Šiais metais kaip tik pakeitėme juos į didesnius. Senus išaugo. Alytuje dviratininkams gerai – platus dviračių takų tinklas.

Tėvelis: nors jo Vytautas neteko būdamas dvylikos, iki šiol saugo daug gražių prisiminimų. / V. Grigaravičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Ar santykiai su anūkais skiriasi nuo santykių su vaikais? Gal esate jiems atlaidesnis, labiau lepinate?

– Tikrai, čia jau pataikėte į dešimtuką. Namuose tėvai juos griežtai auklėja, o pas mus su žmona anūkai gauna daugiau laisvės. Kartu į pirtį einame. Aš pats labai mėgstu pasėdėti pirtyje kiekvieną savaitgalį. Anūkams irgi patinka.

– Savo tėtį, beje, irgi pareigūną tuometėje milicijoje, praradote būdamas dvylikos. Koks jo paveikslas išlikęs atmintyje?

– Apie tėtį pamenu gana nemažai. Įstrigęs įvykis, kaip jis mano akivaizdoje grūmėsi su vienu pažeidėju, o aš stovėjau šalia ir nežinojau, kaip jam padėti.

Išėjęs į pensiją, dirbo naftos bazėje. Pamenu, kaip eidavome žvejoti ir kaip sykį tėtis pagavo labai didelę žuvį.

Nors gyvenome mieste, bet ūkiškai. Visada augindavome porą kiaulių. Būdamas vaikas su jomis žaisdavau: nešdavau joms maistą, jodinėdavau kaip ant arklių (juokiasi). Baisiausia būdavo, kai reikėdavo kurią nors iš jų paskersti. Man didžiulė trauma! Nubėgęs ilgai verkdavau kur nors kamputyje. Kurį laiką po to net mėsos nevalgydavau. Protestuodamas.

Tėtis buvo man pagaminęs rogutes, automatą iš medžio. O dešimtmečiui nupirko dviratį „Ereliuką“. Kaip šiandien pamenu: kovo mėnuo, sniego daug, o aš per tą sniegą dviračiu ratus kad suku, kad suku...

Tėtis nežuvo tarnyboje. Jis mirė nuo ligos. Vieną naktį mama grįžo iš ligoninės ir pasakė: „Vaikai, mirė tėtė…“ Tada pradėjau nežmoniškai verkti. Mirus tėčiui, maištavau. Atrodė, kad viskas nebeteko prasmės. Iki to laiko mokiausi gerai. Kaip sakė direktorius, buvau pažiba, bet tada apleidau mokslus, viskas pasidarė nebeįdomu. Mama teiraudavosi, ar padariau pamokas. Aš atsakydavau, kad padariau, nors nė knygų nebūdavau atsivertęs.

Pykau ant viso pasaulio dėl tokios neteisybės. Visi turi tėčius, o aš – ne. Bet paskui kažkaip susiėmiau. Pagalvojau, kad niekur nedingsi – reikės gyventi toliau.

Laisvalaikis: po pasivažinėjimo dviračiais su Feliksu, Einaru ir Rugile. / V. Grigaravičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Baigęs vidurinę, įstojote į tuometę Kauno milicijos mokyklą. Ar dėl to, kad tėtis buvo milicininkas? Norėjote pagerbti jo atminimą?

– Ir dėl to, ir ne tik dėl to. Gyvenome Alytaus senamiestyje, kur gyveno ir labai daug anksčiau teistų asmenų, kurie, būdavo, grįžta iš kalėjimo, kiek pabūna laisvėje ir vėl sėdasi ten pat. Užpuola ar sumuša kažką. Daug tokių dalykų matydavau, tai norėjau kažką pakeisti. Buvau kovotojas už teisybę.

Kitas faktorius, nukreipęs mane į milicijos mokyklą, buvo knygos. Labai mėgau jas skaityti. Geriausia vieta tą daryti būdavo... po stalu. Sykį tėtis su draugais prie stalo šventė kažką. Aš, kaip visada, palindęs po stalu skaičiau. Netyčia vienas iš jo draugų užkliudė mane koja. Pakėlė staltiesę, pamatė mane skaitantį. Tada pasisodino ant kelių ir pradėjo girti, kad, va, šaunuolis, užaugęs protingas ir didelis žmogus būsiu. Paaugęs labai pamėgau detektyvus ir istorinę literatūrą.

– Galbūt paaugliškas maištas po tėvo netekties vėliau padėjo geriau suprasti ir jūsų paties sūnų emocijas?

– Pas jaunėlį nieko panašaus nebuvo – jo paauglystė praėjo ramiai, užtai su Egidijumi teko rimtai pasikalbėti. Vienu metu buvo pradėjęs rengtis iššaukiančiai, buvo ne juokais susidomėjęs repo ar roko kultūra. Bet paskui viskas praėjo.

– Ką reiškia vaikams, kai namuose – du policijos pareigūnai: juk su savo žmona Jolanta irgi susipažinote policijos mokykloje?

– Taip, ten. Tik aš buvau labai nedrąsus su merginomis, net planelį, apie ką kalbėsiu per susitikimą, pasiruošiau. Vieno susitikimo metu ji manęs paklausė, ar imsiu į žmonas. Atsakiau, kad taip.

Du pareigūnai namuose? Nieko čia ypatingo. Manau, viskas taip pat, kaip ir kitose šeimose. O mano žmona tapo policijos pareigūne vien dėl to, kad Alytuje per mane niekur ilgai padirbti negalėjo. Kur tik beįsidarbintų – vis po kurio laiko ją atleidžia. Tai paskui neapsikentęs paprašiau Vidaus reikalų ministerijos vadovybės, kad leistų priimti mano žmoną į sistemą. Leido.

– Sprogmuo jūsų daugiabučio laiptinėje, kariškos lovos vaikams, ginklas su savimi, apsauga. Grįžus iš Kauno į Alytų komisariatas tapo jūsų antraisiais namais, darbuotis tekdavo ir savaitgaliais, ir per šventes. Jei turėtumėte šansą pradėti ramesnį gyvenimą iš naujo - norėtumėte?

– Tikrai ne. Viską daryčiau lygiai taip pat. Tikrai nemanau, kad pasirinkau klaidingai. Džiaugiuosi, kad viskas man ėjosi tarsi iš natų – be jokių klaidžiojimų. Kai dabar pagalvoju, tas profesijos pasirinkimas – didelė loterija. Daug žmonių tiesiog nepataiko ir paskui ilgai ieško savęs. O man pasisekė iš karto.

– Tai plano B, kur stoti, jei ne į policiją, neturėjote?

– Neturėjau. Bet kai atėjau pirmąsyk tikrintis sveikatos, manęs nepraleido dėl aukšto kraujo spaudimo. Nuo 14-os metų lankiau sunkiosios atletikos treniruotes. Kasdien daug treniravausi su dideliais svoriais, nors profesionalaus trenerio neturėjome. Žodžiu, komisija, sužinojusi, kas ir kaip, liepė man padaryti poros savaičių pertrauką, o paskui ir vėl atvažiuoti. Tuomet nutraukiau treniruotes ir antrą kartą atvykęs medicininę komisiją praėjau. Mane priėmė. Ir jokio plano B negalėjo būti. Aš tiesiog tikėjau, kad man pavyks ir pavyko!

– Laisvę atgavusioje Lietuvoje sukruto ir nusikalstamo pasaulio veikėjai. Jūsų šeimai Alytuje nuolat grėsė pavojus. Ar žmona neprašė, kad pasitrauktumėte iš tarnybos dėl vaikų saugumo?

– Ne, tokio prašymo nebuvo. Aišku, aš pats labai dėl to nerimavau. Ne dėl savęs – dėl šeimos. Nes prasidėjo sprogimai, butų padeginėjimai. Supratau, kad esu vienas iš tų, kuris yra pirmame ruože kovoje su jais. Ir dar – kad gali būti visokiausių dalykų, todėl paprastas vaikų lovas išmečiau, o desatininkų batalionas davė dviaukštę karišką lovą, kurią jų kambaryje pastačiau taip, kad jei būtų sprogimas, vaikus apsaugotų nuo smūgio arba sužalotų kuo mažiau. Taip sūnūs ir užaugo tose kariškose lovose.

O mes su žmona tiesiog žinojome, kad dirbame darbą, kurį privalome dirbti. Tai reiškė – kaip bus, taip bus. Labiausiai dėl vaikų buvo neramu: jie buvo pažeidžiamiausia mūsų vieta. Todėl, kaip ir sakiau, imdavomės visokių atsargumo priemonių. Aš pats, jei kur eidavau, tai visada su ginklu. Stebėdavau aplinką, ar nėra nieko įtartino – automobilio, asmenų. Visada būdavau sustiprinto budrumo režime. Kurį laiką mane net saugojo ARO pareigūnai.

– Su donoro širdimi gyvenate jau ketvirtus metus. Po infarkto ir širdies persodinimo sakėte, kad viskas pasikeitė. Kaip ši patirtis pakeitė jus?

– Tiesiog pradėjau kitaip žiūrėti į gyvenimą, labiau jį branginti. Nes anksčiau gyvenau per daug negalvodamas. Viskas vyko tarsi savaime – atrodė, gyvenu amžinai, jūra iki kelių, niekas nerūpi. Po to įvykio, kai komoje išbuvau 45 paras, supratau, kad gyvenimas yra labai trapus ir tu nežinai, kada kas gali atsitikti.

Atsibudau visas sumenkęs, raumenys atrofavęsi, negalėjau pats valgyti, maitino seselės. Iš naujo mokiausi atsisėsti, sėdėti, atsistoti. Mane labai ilgai gaivino, net buvo minčių atjungti aparatūrą. Po tokių įvykių imi labiau branginti bendravimą su artimaisiais – žmona, sūnumis, anūkais.

– Ar po širdies persodinimo pasikeitė jūsų dienos rutina?

– Nelabai. Tik medikai uždraudė medžioti, nes iki tol buvau medžiotojas-mėgėjas. Į pirtį vaikštau, kaip ir anksčiau. Tiesa, atsirado vienas naujas dalykas – pamėgau maistą gaminti. Anksčiau virtuvėje daugiausiai šeimininkavo žmona Jolanta. Mokėjau gal tik kokį kiaušinį išsikepti (juokiasi). Visada patiko žiūrėti kulinarines laidas, kai žmonės iš krūvos skirtingų produktų padaro stebuklą. Bet kad pats pradėčiau gaminti – to nebuvo.

Ką gaminu? Viską – troškinius, sriubas. Turiu Kamado grilį, tai ir ant jo eksperimentus darau. Žuvienę skaniai verdu. Prie sodybos yra tvenkinys, kur lydekas gaudau. Bet šiaip daugiau žvejyba mėgaujuosi – maitinu žuvis, antys atskrenda kiekvieną rytą, jomis grožiuosi.

Draugai: gera turėti tokį jaunatvišką senelį – ir kompiuterinius žaidimus žaidžia, ir grybų šventėje dalyvauja. / V. Grigaravičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Jei teisingai supratau, dabar su žmona gyvenate sodyboje?

– Taip. Ji yra visai netoli Alytaus. Bus kokie du kilometrai nuo miesto ženklo ribos. Iš pradžių gyvenome mieste, bet kai reikėjo pagalbos uošviams, nusprendėme butą parduoti ir ieškoti sodybos. Kai ją pirkome, buvo labai apleista. Bet visi kartu ją prikėlėme naujam gyvenimui. Džiaugiuosi, kad ir žmonai čia patinka, į miestą nebėga. Anūkus dažnai po pamokų pas save atsivežame. Labai mėgsta mano žuvienę. Juk paprastai vaikai žuvies nelabai valgo, o maniškiai, jaunesnio sūnaus vaikai, paklausti, ko norėtų pietums, šaukia: „Dieduli, žuvienės!”

– Tai anūkai jus dieduliu vadina? Dzūkiškai?

– Aš jiems esu diedulis, o žmona – močiutė. Pats nedzūkuoju. Esu gimęs, augęs Alytuje, bet tos dzūkiškos tarmės kažkaip neįvaldžiau – dažniau naudoju bendrinę kalbą.

Kai komoje išbuvau 45 paras, supratau, kad gyvenimas yra labai trapus. Po tokių įvykių imi labiau branginti bendravimą su artimaisiais – žmona, sūnumis, anūkais.

– Minėjote, kad mėgstate skaityti. Gal kartais skaitėte Raymund Mood knygą „Gyvenimas po gyvenimo“, kur aprašomi žmonių, patyrusių klinikinę mirtį, pasakojimai? Ar pats kažką atsimenate iš to laiko, kai buvote komoje?

– Nesu skaitęs, bet esu apie ją girdėjęs. Deja, nieko iš to laiko neprisimenu. Vieną dieną apsipirkinėjau su šeima, o jau grįžtant prie automobilio pasidarė silpna, praradau sąmonę ir viskas. Atsibudau po 45 parų. Jokios šviesos ar tunelio, apie kurį pasakoja žmonės, aš nemačiau. Tiesiog tos dienos išsibraukė iš mano gyvenimo.

– Gavote dvidešimtmečio jaunuolio širdį. Gal nauja širdis įnešė į jūsų gyvenimą ir naujų vėjų – minčių, emocijų, norų?

– Kas pasikeitė? Tik tai, kad, kaip jau ir sakiau, pradėjau gaminti maistą (juokiasi). Apie savo donorą nieko nežinau. Ta informacija konfidenciali. Beje, kai po operacijos, kuri truko 6 valandas, prabudau, atrodė, kad viskas yra taip, kaip buvę, ir kad mano senoji širdis plaka manyje. Toks jausmas buvo.

– Ar švenčiate Tėvo dieną?

– Švenčiame. Atvažiuoja abu sūnūs – vienas iš Vilniaus, kitas iš Alytaus. Pasveikina. Susėdame visi – trys šeimos. Pabendraujame, pasidžiaugiame, kažką skanaus pasigaminame. Manau, ir šiais metais kepsime steikus, marinuotas paprikas ant griliaus. Ir būtinai į pirtį eisime.

– Iki nelaimės mėgote keliauti, o kaip dabar? Ar gydytojai leidžia skristi lėktuvu?

– Leisti tai leidžia, bet kol kas susilaikau. Žmonos brolis gyvena Londone. Anskčiau dažnai pas jį skraidydavome, bet dabar dar delsiu. Visų pirma, važiuojant ilgesniam laikui, nemažai vaistų turiu vežtis. Gal kažkada ir pasiryšiu, nes kelionių praeityje tikrai gerų būta – į Kiniją, Meksiką. Daug įspūdžių parsivežta. Svajonių šalį ar turiu? Kažkodėl mintyse visada buvo Vietnamas, bet, manau, tiktų bet kokia gera pažintinė kelionė.

– Ar šių dienų kriminalinis pasaulis jums vis dar rūpi? Profesine akimi sekate įvykius Lietuvoje, pasaulyje?

– Rūpi, rūpi. Nuolat jį stebiu, žiūriu. Dalyvauju visuomeninėje veikloje. Kurį laiką buvau Patariamosios policijos kolegijos vadovas, šiuo metu esu eilinis jos narys. Susitinkame, bendraujame, aptariame problemas. Ir Alytaus policijos komisariatas dažnai kviečia į įvairius renginius.

– Rytoj švęsime Tėvo dieną. Ko palinkėtumėte visiems Lietuvos tėveliams?

– Palinkėčiau atsakingo požiūrio į tėvystę. Supratimo, kad jaunosios kartos auklėjimas yra labai atsakinga misija, į kurią negalima žiūrėti atmestinai ir galvoti, kad vaikai patys savaime užaugs. Todėl skirkite savo vaikams kuo daugiau dėmesio, laiko, žinių, ir viskas bus gerai.