Pasak jos, Seime registruotas Civilinės sąjungos įstatymo projektas yra „minimalus standartas“.

„Ar jis atliepia šiuo metu egzistuojančią socialinę realybę, ar jis atliepia įvairių šeimų poreikius visa apimtimi – tai tikrai ne“, –  Žmogaus teisių organizacijų koalicijos surengtoje spaudos konferencijoje antradienį sakė M. Antanaitytė.

„Tačiau įstatymas bent jau nustato minimalų standartą, o minimalus standartas geriau, negu jokio standarto, negu visiškas teisinis vakuumas. Todėl būtų ciniška nepalaikyti šio projekto, kalbant apie opoziciją“, – sakė LGL atstovė.

Ji pabrėžė, kad pagrindiniai projekto trūkumai yra tai, jog jame nėra aptariamas pagrindas pasikeisti pavardę civilinę sąjungą sudariusiems asmenims, taip pat tai, jog tokia sąjunga būtų registruojama ne civilinės metrikacijos skyriuje, o pas notarą.

„Tai irgi suponuoja tam tikrą požiūrį į šį institutą, į jo reguliuojamų santykių svarbą. Kitą vertus, iš juridinės technikos pusės, pateiktas tvarkingesnis projektas, taip pat yra aliuzija į šeimos turto reglamentavimą , kas atitinkamai padėtų spręsti tam tikrus klausimus, susijusius su kreditoriniais įsipareigojimais, suteiktų didesnę turto apsauga“, – pripažino M. Antanaitytė.

Tačiau įstatymas bent jau nustato minimalų standartą, o minimalus standartas geriau, negu jokio standarto, negu visiškas teisinis vakuumas.

Anot jos, vis dėlto projekte kalbama tik apie dalinę, o ne apie bendrą jungtinę nuosavybę, kaip yra sutuoktinių atveju, tad tai gali kelti teisinių neaiškumų turint kreditą.

LGBTQ asmenų teisių gynėja atkreipė dėmesį, kad nemažai Lietuvos gyventojų nelaukia „20 metų, kol bus sureguliuoti jų santykiai“ ir sudaro santuokas užsienio šalyse, kur tai yra galima, ne visi jų grįžta į Lietuvą, kadangi jų teisės čia nėra pripažįstamos.

Ji tikisi, kad įstatymą priėmus Seime, teisės aktas toliau bus tobulinamas „labiau atsižvelgiant į socialinę realybę“.

Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė taip pat akcentavo, kad Civilinės sąjungos įstatymo projektas „yra atskaitos taškas“, kuriame nustatomos tokios partnerių teisės, kaip paveldėjimas, susižinojimas apie sveikatos būklę. Pagal šį įstatymą, pasak J. Juškaitės, teismai galės nustatyti ir buvusią faktinę partnerystę, kai ji nebuvo registruota, ypač smurto artimoje aplinkoje atvejais.

„Įstatymas ir stokoja kai kurių dalykų. Labiausiai į akis krentantis aspektas yra tai, kad įstatymas nekalba apie vaikus, gyvenančius tos pačios lyties šeimose, jis niekaip neišsprendžia, nesureguliuoja to klausimo, kad vaikais šiuo atveju oficialiai gali rūpintis tik vienas iš svarbiausiu jo gyvenime suaugusiųjų – tik viena mama ar vienas tėtis“, – pastebėjo J. Juškaitė.

Ji akcentavo kalbanti apie tokiose šeimose jau augančių ar augsiančių vaikų klausimą bei žadėjo, kad Lietuvos žmogaus teisių centras teiks pasiūlymus projektui, jei šis praeis pateikimo stadiją Seime.

Centro vadovė taip pat pabrėžė, kad politikų svarstymai, jog šis įstatymas atvers duris įvaikinimui tos pačios lyties šeimose, yra nepagrįsti, nes nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, nei „joks kitas pasaulio teismas negalės nurodyti Lietuvos valstybei suteikti šią galimybę“, jei tokia nuostata nebus įrašyta pačiame įstatyme.

Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė tvirtino, kad Lietuvoje gyvena apie 600 tūkst. nesusituokusių porų, kurioms reikalinga teisinė apsauga.

Ji akcentavo, kad tarp jų – ne tik LGBTQ bendruomenė, bet ir heteroseksualios šeimos, kurių santykiai „patiria įvairių peripetijų, iššūkių ir problemų, pavyzdžiui – smurto artimoje aplinkoje“. Anot jos, šios problemos mastus iliustruoja apie 60 tūkst. skambučių į pagalbos liniją per metus.

„Visuomenė tikisi, kad nukentėjusioji pati susitvarkys su situacija tiesiog palikdama smurtautoją“, – kalbėjo M. Jankauskaitė.

„Bet kaip tai padaryti, jei teisinėje sistemoje žioji tokia didžiulė reguliacinė skylė? Kaip įrodyti buvus bendrą turtą, prie kurio kūrimo prisidėjai rūpindamasi namais, buitimi, vaikais, jei politikai tavo šeiminius santykius siekia prilyginti bendram verslui ar sandoriui, jo produktu, matyt, turėtumėme laikyti vaikus?“,  – svarstė ji.

Anot jos, nesant partnerystės įstatymui, smurtą patiriančios moterys verčiamos arba likti su smurtautoju, arba „bėgti su vaikais iš namų, kaip bėga Ukrainos moterys, palikusios viską“.

Organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorės Karilės Levickaitės teigimu, institucinė diskriminacija, kai asmenys negali pasirinkti visavertės partnerystės ar santuokos, žeidžia žmonių psichikos sveikatą.

Ji atkreipė dėmesį, kad, remiantis apklausomis, 8-9 žmonės iš dešimties pasirenka slėpti savo seksualinę tapatybę, baimindamiesi aplinkos reakcijų.

„Tai yra nežmogiška aplinka, tai žmogiškųjų esminių poreikių klausimas. Kitas dalykas  – vienas iš trijų žmonių nurodo, kad didžiąją ar didesnę laiko dalį yra prislėgti, turi kažkokių depresyvių būsenų. Tai rodo, kad žmonės jaučiasi blogai, ir tą pagrindžia pasauliniai tyrimai“, – kalbėjo K. Levickaitė.

„Šalyse, kuriose įteisinta šeimų įvairovė, duota žmonėms galimybė apsaugoti savo partnerystę įstatymais, gerėja žmonių psichikos sveikata, mažėja LGBTQ žmonių savižudybių skaičius. Dėl to šiandien svarbu suprasti, kad tai nėra kažkoks kaprizas, tai yra žmogaus teisių įgyvendinimas pačia plačiausia prasme“, – pabrėžė organizacijos vadovė.

Antrą kartą tos pačios lyties santykius šią kadenciją siekiantys įteisinti parlamentarai pirmadienį baigė rengti projektą, pagal kurį vietoje anksčiau siūlytos partnerystės žmonės galėtų sudaryti civilines sąjungas.

Iniciatoriai projektą vadina kompromisiniu ir taip siekia platesnio palaikymo lyčiai neutralių civilinių santykių įteisinimui.

Dalis opozicinių partijų atstovų atmeta valdančiųjų siūlomą projektą dėl nesusituokusių žmonių santykių įteisinimo ir teigia, kad jis tik kosmetiškai skiriasi nuo anksčiau siūlyto.

Lietuvoje partnerystė nėra įteisinta nei vyro ir moters, nei vienos lyties poroms.

Keli ankstesni liberalių politikų bandymai šalyje įteisinti civilinę partnerystę Seime buvo nesėkmingi.