Žvejų valtimi – per Lietuvą

Pradžia – pasienyje

Žinomo Rusnės laivadirbio Simo Knapkio rankomis ręsta irklinė valtis "Akmingė" keturiems vyrams aštuonias dienas tarnavo nelengvoje kelionėje.

Atostogų maršrutą birželio 10-ąją pradėję Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, vyrai pasikeisdami irklavo iki pat Rusnės.

Ant Nemuno kranto Zapyškyje gimęs L.Makūnas tikino, kad į tokią kelionę jį pastūmėjo nostalgija jaunystės pramogoms.

"Irkline, o vėliau ir motorine valtimi esu nemažai prasiblaškęs. Nemunas nuo Kauno iki Klaipėdos man yra labai gerai žinomas, o štai Nerimi nesu keliavęs. Pačią valtį skolinomės iš Kęstučio Demerecko", – pasakojo L.Makūnas.

Pasienyje su Baltarusija, Buivydžių kaime, sėdę į valtį, vyrai ja nuplaukė iki pat Rusnės.

Kartu su klaipėdiečiu L.Makūnu keliavo jo brolis Stasys Makūnas ir du bičiuliai, su kuriais jis palaiko artimus ryšius keturis dešimtmečius, – Algirdas Valantinas, Steponas Vaitkus.

Dainoms laiko nebuvo

Dažniausiai keliautojai savo dieną pradėdavo 6 val. ryto ir nuplaukdavo kelias dešimtis kilometrų.

"Nebuvo kada nei bartis, nei dainuoti. Oras mūsų nelepino. Teko kovoti arba su lietumi, arba su stipriu vėju. O ir šiaip nuotykių pasitaikė. Nebuvau plaukęs Nerimi, tik skaitęs, kad tai – srauni, akmenuota upė. Įsitikinau savomis akimis, kad reikia būti ypač atidžiam ir stebėti šį vandens telkinį. Ši upė reikalavo daug dėmesio", – tikino L.Makūnas.

O štai vienas nuotykis keliautojams galėjo baigtis ir liūdnai. Beplaukdami Nerimi, vyrai nepastebėjo virš vandens įtempto lyno ir kliudė jį valties stiebu.

"Pamatėme jį per vėlai. Valtis suskersavo, ėmė svirti į vieną šoną, tačiau mes ją šiaip ne taip atstatėme. Gerai tai, kad lynas užkliuvo už plieninio strypo, ant kurio buvo užmauta vėtrungė. Tad mes ją vėliau susižvejojome iš vandens", – sakė klaipėdietis.

Irklininkai keitė vienas kitą

Žvejų valties stiebas su bure keliautojams pasitarnavo tik kelis kartus.

"Vieną dieną pūtė palankus vėjas, tačiau kitomis burę teko nuleisti. Variklio valtis neturėjo. Visas valties variklis – du irklai ir keturi keistuoliai", – juokavo L.Makūnas.

Valties įgula keitėsi pagal grafiką. Vieną pusvalandį vienas komandos narys tapdavo vairininku, kitą pusvalandį – irklininku.

Keturių vyrų kompaniją pakeliui vis pasitikdavo bičiuliai ar giminės, kurie pasirūpindavo karštu keliauninkų maistu.

Nerimi pasiekę Nemuną, valtininkai po truputėlį yrėsi tolyn. Kelionės metu teko pakovoti ir su dar viena blogybe – uodų ir mašalų antplūdžiu.

"Mašalai ieško gyvų padarų. O normalūs padarai būna krante. Vandenyje gali sutikti tik tokius kaip mes. Jie į tokius nesiorientuoja", – šmaikštavo klaipėdietis.

Virš galvų – kulkų kruša

L.Makūnas prisiminė, kad net ir pirmoji jo kelionė į Klaipėdą taip pat buvo valtimi. Jis ir žmoną pirmą kartą į uostamiestį atsiplukdė šia vandens transporto priemone.

"Buvau laivų modelistas. Net Lietuvai Sovietų Sąjungos varžybose esu atstovavęs. Brolis parūpino metalo, o aš pagaminau valtį pas mamą ant aukšto. Brolis su seserimi nupirko variklį, tad 1975 m., baigęs institutą, susiruošėme valtimi į Klaipėdą, nes čia gavau paskyrimą", – pasakojo L.Makūnas.

Į kelionę vyras pasiėmė ir ką tik jo žmona tapusią mylimąją.

"Atplaukėme Vilhelmo kanalu iki 3-iosios vandenvietės ir palikome valtį čia. Aš tada dar nežinojau, kad plaukioti čia negalima. Persikėlėme į Smiltynę, į būsimą mano darbovietę, ir sugrįžome vakare prie valties. Sulaukėme vyriškio, kuris pasakė, kad plaukioti negalima, nes čia yra vandenvietės apsaugos zona. Vos išsisukome nuo baudos", – prisiminė L.Makūnas.

Keliautojai pasuko savais keliais, o nakčiai pasirinko labai gražų krantą. Tačiau netrukus virš palapinės ėmė švilpti kulkos, pasigirdo sprogimai, tratėjo kulkosvaidžiai. Paaiškėjo, kad L.Makūnas su žmona ruošėsi miegoti Kairių poligono teritorijoje. Įsimylėjėliams teko ropštis į valtį ir naktį Vilhelmo kanalu plaukti namo.