Geltonieji autobusiukai Lietuvos keliuose ir gatvėse pasirodė prieš gerą dešimtį metų: 2000 m. balandžio 17 d. Lietuvos Vyriausybė priėmė nutarimą, remiantis kuriuo numatyta aprūpinti kaimo mokyklas mokykliniais autobusais. Dabar mūsų moksleivius vežioja per šešis šimtus mokyklinių autobusiukų.

Paslauga – neracionali

Remiantis nutarimu, geltonieji autobusiukai paskirstomi mokykloms. Tokiu būdu šalyje atsirado tarsi dar viena nauja keleivinio transporto rūšis – vaikų pavėžėjimas mokykliniais autobusais. Prievolė išlaikyti šias transporto priemones primesta savivaldybėms. Akivaizdu, kad jų biudžetams ši prievolė tapo nemenka našta – joms tenka kompensuoti ne tik vaikų vežimo išlaidas reguliaraus susisiekimo maršrutais, bet ir už vaikų vežimą specialiaisiais mokykliniais reisais. Kaip rodo praktika, mokykliniai autobusai dažnai naudojami neracionaliai, tad savivaldybėms kainuoja pernelyg brangiai.

Apie galimybę mokyklinius autobusiukus naudoti racionaliau, apie kylančias vaikų pavėžėjimo problemas ir diskutavo rugpjūčio 26-ąją prie apvalaus stalo susėdę Švietimo ir mokslo ministerijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, asociacijos „Linava“, savivaldybių bei keleivinio transporto įmonių atstovai.

„Visų šių institucijų požiūris į mokinių pavėžėjimą yra skirtingas. Tačiau tikimės, kad susėdę drauge, gebėsime rasti bendrą sprendimą, kaip vežti mokinius ne tik patogiau, bet ir racionaliau bei pigiau“, - sakė asociacijos „Linava“ viceprezidentas Mindaugas Grigelis.

Trūksta reglamentavimo

Dabartinę mokinių pavėžėjimo situaciją pristatė asociacijos Keleivinio transporto skyriaus vadovas Jevgenijus Stolovickis. Pasak jo, mokykloms perkami geltonieji autobusai nuolat brangsta, vis daugiau reikia lėšų ir jiems išlaikyti. „Iš pradžių vieno geltonojo autobusiuko kaina siekė 93 tūkst.Lt, dabar – jau apie 170 tūkst. Lt. Visi autobusiukai priklauso savivaldybių švietimo skyriams ir turėtų būti skirti tik mokinių poreikiams. Tačiau čia kyla nemažai problemų ir nesusipratimų, daug dalykų nėra reglamentuoti. Pavyzdžiui, jei autobusas veža tik mokinius, jam nereikia licencijos keleiviams vežti. Tačiau jei šis transportas veža ekskursijas ir ima už tai pinigus – tuomet tai laikoma komercine veikla ir licencijos reikia. Tokiu atveju taip pat reikia ir 95 kodo vairuotojams, jie privalo laikytis darbo ir poilsio režimo. Manyčiau, kad reikalingas normatyvinis dokumentas, kuris reglamentuotų geltonųjų ir mokyklinių autobusų naudojimo tvarką, nes jų savininkai dažnai nežino, kaip turėtų elgtis“, - aiškina J. Stolovickis.

Pasak jo, anksčiau visi reguliaraus susisiekimo priemiestiniai maršrutai buvo pritaikyti prie mokinių pavėžėjimo iki mokyklų. Atsiradus geltoniesiems autobusiukams, situacija pasikeitė – sumažėjus skiriamoms lėšoms, sumažėjo autobusų reisų. „Šiuo metu situacija priemiesčio maršrutuose tragiška. Keleivių mažėja, savivaldybėms neapsimoka išlaikyti nepelningus maršrutus. Jei reguliariais maršrutais būtų vežami ir moksleiviai, išloštų ir kiti kaimuose bei nedideliuose miesteliuose gyvenantys žmonės“, - sako J. Stolovickis.

Jo teigimu, būtų kur kas racionaliau, jei geltonaisiais autobusais mokiniai būtų vežami į įvairius mokinių ugdymo renginius, ekskursijas, o į mokyklas galėtų vežti autobusų parkų autobusai. Ir tik išskirtinais atvejais mokinius į mokyklas turėtų vežti  geltonieji autobusiukai, pavyzdžiui, neįgaliuosius arba mokinius iš atokesnių vietovių. Vežėjai prireikus mažuosius autobusiukus galėtų keisti didesniais, nebūtų problemų juos prižiūrint bei remontuojant. „Bet kuriuo atveju savivaldybės turėtų labai atidžiai derinti reguliaraus susisiekimo autobusų ir geltonųjų autobusų maršrutus. Kad mokinius iki mokyklų galėtų vežti vien tik geltonieji autobusiukai, yra nerealu. Kuomet maršrutai dubliuojami, savivaldybėms tenka dviguba finansinė našta“, - aiškina J. Stolovickis.

Juolab kad net talpiausiuose geltonuosiuose autobusiukuose – vos 19 vietų. Esama mokyklų, kur į pamokas reikia atvežti po 150-200 vaikų. „Tiek atvežti į mokyklas vien geltonaisiais autobusiukais tiesiog neįmanoma. Todėl būtina ieškoti sprendimų, kad maršrutai būtų suderinti. Tai – labai rimtas ir sudėtingas darbas, kurį turėtų atlikti specialistai“, - kalba J. Stolovickis.

Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo departamento Švietimo organizavimo skyriaus vedėjos Reginos Klepačienės, uždarant mažesnes mokyklas, vis daugiau mokinių reikia pavėžėti iki mokyklų. „Mokyklų aprūpinimo mokykliniais autobusais programa inicijuota tam, kad vaikai nuvažiuotų į mokyklą ir grįžtų iš jos saugiai. Keleivių vežėjai didesnį dėmesį skiria pelnui, o ne vaikų saugumui. Mokykliniai autobusai paima vaikus iš atkampiausių vietovių, vaikui nereikia laukti stotelėje, šalti. Turėtume žiūrėti į vaiką ne kaip į statistinį vienetą, o kaip į būsimą žmogų. Norėtųsi su vežėjais rasti bendrą kalbą, kad jie paimtų vaiką kaip įmanoma arčiau namų, kad jis galėtų dalyvauti būreliuose, o ne iškart po pamokų lėkti namo. Jau dabar ryškėja situacija, kad vaikai kaimo mokyklose ugdomi prasčiau, kokybiniai skirtumai tarp kaimo ir miesto nuolat didėja“, - aiškina R. Klepačienė.

Jos teigimu, vežėjai, savivaldybės, mokyklos turėtų ieškoti bendrų sprendimų, kaip gerinti mokinių pavėžėjimą. Tačiau, pasak jos, perduoti geltonuosius autobusiukus vežėjams ministerija neketina. „Jau esama tokių pavyzdžių – Jurbarko rajono savivaldybė atidavė geltonuosius autobusiukus autobusų parkui. Šia situacija nesame patenkinti, manome, kad pavėžėjimo kokybė rajone suprastėjo“, - teigė R. Klepačienė.

Jurbarko vežėjų patirtis

Su tokia nuomone nieku gyvu nesutinka Jurbarko vežėjai. Pasak Jurbarko autobusų parko direktoriaus Algimanto Kuncaičio, jurbarkiškiai eksploatuoja aštuonis geltonuosius autobusiukus, o mokinių pavėžėjimui iki mokyklų iš viso naudoja septyniolika.

„Mokinių pavėžėjimas – griežtai reglamentuotas. Rajono taryba nusprendžia, kaip vežti vaikus, kiek mokėti mums už teikiamą paslaugą. Negalėtume teigti, jog mums mokinių pavėžėjimas yra pelningas. Kasmet su mokyklomis iš naujo suderiname maršrutus, grafikus, važiavimo laiką. Savivaldybė patvirtina vežimo tarifus, kasdien skaičiuojame, kiek vaikų vežėme į mokyklas. Kuomet keičiasi vaikų skaičius, gyvenamoji vieta, koreguojame ir maršrutus. Todėl galiu teigti, jog kaltinimas, kad dėl mūsų autobusų eismo grafikų vaikai negali dalyvauti popamokinėje veikloje – laužtas iš piršto. Grafikus visada deriname su mokyklomis“, - aiškina Kuncaitis.

Autobusai remontuojami parke, čia jie atlieka techninę apžiūrą – mokyklos išvaduojamos nuo šios prievolės. Be to, Jurbarko vežėjai savo lėšomis įvykdė visus naujus reikalavimus dėl mokyklinių autobusų ženklinimo, surengė vairuotojams mokymus, visi jie įgijo 95 kodą.

Keleivių vežėjai visada turi kuo pakeisti sugedusį mokyklinį autobusą ar siųsti į mokyklą didesnį, jei to prireikia. „Netiesa ir tai, kad vaikams tenka toliau eiti iki stotelės. Vaikai vežami ir lauko keliukais, jie paimami kone tiesiai iš kiemo“, - aiškina A. Kuncaitis.

Tačiau Jurbarko vežėjai piktinasi, kad jų rajonui jau trejetą metų neskiriama naujų mokyklinių autobusų. Pasak A. Kuncaičio, Jurbarko vežėjai paskutinį geltonąjį autobusiuką gavo dar 2010-aisias, nors per tą laiką rajone buvo uždarytos dvi mokyklos. „Remiantis aprašu, uždarius mokyklą, rajonui turėtų būti skirtas papildomas autobusiukas. Mes jų negauname. Matyt, švietimo ministerija mano, kad mums ir taip pakanka savų transporto priemonių“, - kalba A. Kuncaitis.

Jurbarko savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Donato Jackio teigimu, sprendimas perduoti mokinių pavėžėjimą keleivinio transporto įmonei pasiteisino. „Geltonieji autobusai niekada neįstengs vežti visų vaikų. Vaikų, kuriuos tenka pavėžėti iki mokyklų, nuolat daugėja. Jei vaikus vežtų vien geltonieji autobusiukai, jiems tektų rytą ir po pamokų atlikti po keletą reisų. Tokiu atveju nukentėtų vaikai – jie į mokyklą būtų atvežti pernelyg anksti ar išvežti namo pernelyg vėlai. Dabartinė sistema mums padeda taupyti lėšas, neliko įsiskolinimų vežėjams“, - sako savivaldybės atstovas.

Pasak jo, optimizavus pavėžėjimo sistemą, vežti vaikus tapo pigiau. „Tyrimų, kiek kainuoja vaikų pavėžėjimas mokykliniais autobusais, niekas taip ir neatliko. Tačiau praktika rodo, kad vežti vaikus ir geltonaisiais, ir parkui priklausančiais autobusais yra gerokai pigiau“, - aiškina D. Jackis.

Jo teigimu, nors Švietimo ministerija tokios iniciatyvos nepalaiko, jos atstovams derėtų keisti savo požiūrį. „Siūlyčiau ministerijos atstovams atvykti į Jurbarką ir pamatyti iš arti, kaip vaikai vežami į mokyklas. Tuomet galėsite įvertinti mūsų teikiamos paslaugos kokybę“, - sakė D. Jackis.

Jau nuo rugsėjo geltonieji autobusiukai turėtų būti perduoti vežėjams ir Trakų rajone. „Apsilankėme Jurbarke, susipažinome su šio miesto vežėjų patirtimi. Šiuo metu tiek geltonųjų, tiek reguliariųjų autobusų maršrutai dubliuojasi, savivaldybei tai yra nuostolinga. Laukiame Švietimo ministerijos „palaiminimo“, tačiau manau, kad nuo rugsėjo vešime visus Trakų rajono vaikus“, - sako Trakų autobusų parko direktorius Vytautas Karnila.

Daug neatsakytų klausimų

Susitikime daug diskutuota apie tai, kad geltonųjų autobusiukų naudojimas vis dar nėra reglamentuotas. Tiek mokyklos, tiek savivaldybės nežino, kokiais atvejais juos galima naudoti, kokiais – ne. Kyla ir daugiau klausimų, į kuriuos atsakymų kol kas nėra.

„Klausimų šioje srityje daugiau nei atsakymų. Pavyzdžiui, kaip spręsti problemą dėl sustojimo vietų įrengimo. Mūsų rajone esama trys šimtai keturiolika vietų, kur vaikai laukia autobuso. Tiek sustojimų įrengti tiesiog neįmanoma, tačiau to reikalauja naujosios taisyklės“, - kalba Kuncaitis.

Pasak bendrovės „Kautra“ generalinio direktoriaus Lino Skardžiuko, didelė problema – ir perkami pernelyg maži geltonieji autobusai.  „JAV vaikai vežiojami šešiasdešimties, Prancūzijoje – šešiasdešimt penkių vietų autobusais. Devyniolikos vietų autobusas gali atvežti į mokyklą vieną ar dvi klases, o reisų gali atlikti vos pora. Taigi mokinių pavėžėjimo problemos jis tikrai negali išspręsti“, - kalba L. Skardžiukas. Pasak jo, savivaldybėms pinigų nebus skiriama daugiau ir ateityje, tad jos privalo ieškoti būdų, kaip sutaupyti.

Pasak vežėjų, geltonieji autobusiukai dažnai dirba pažeisdami įstatymus. Ne paslaptis, kad jų galima sutikti turguose ar kitose vietose, kur jų neturėtų būti. „Kai kurios savivaldybės netgi patvirtino autobusiukų nuomos įkainius. Tai reiškia, kad verčiamasi ir komercine veikla. Kol nėra geltonųjų autobusiukų naudojimą reglamentuojančio dokumento, atsiranda daugybė spragų ir galimybių piktnaudžiauti“, - kalba J. Stolovickis.

Gaila, tačiau susitikime nedalyvavo Susisiekimo ministerijos atstovai, atsakingi už atitinkamų teisės aktų rengimą, todėl į daugelį vežėjams kilusių klausimų taip ir liko neatsakyta.

Pasak M. Grigelio, kiekvienoje savivaldybėje problemos sprendžiamos skirtingai. „Dažnai požiūris į mokinių pavėžėjimą keičiasi po kiekvienų rinkimų. Kol kas nėra patikslintos sąnaudos vežant mokinius geltonaisiais ir didžiaisiais autobusais. Bendras visų mūsų tikslas – kad nebūtų tušti savivaldybių biudžetai, o visi vaikai iki mokyklų būtų nuvežti saugiai“, - sako M. Grigelis.

Pasak jo, nors vaikų saugumas – labai svarbus, tačiau biudžeto lėšų neracionaliai švaistyti nederėtų. „Galbūt vertėtų sudaryti darbo grupę, į kurią įeitų skirtingų sričių specialistai ir apskaičiuoti, kiek kainuoja vaikų vežimas geltonaisiais autobusiukais, ir kiek – reguliariaisiais maršrutais“, - sako M. Grigelis.

Našta savivaldybėms – pernelyg didelė

Pasak Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovo, mokinių pavėžėjime dalyvauja daug partnerių – ir Švietimo, ir Susisiekimo ministerija, ir savivaldybės, ir vaikai, ir tėvai. „Savivaldybės nori vežti kuo taupiau. Nors degalų kainos didėja, savivaldybėms kompensuoti už lengvatomis besinaudojančių keleivių vežimą pinigų daugiau neskiriama. Todėl turime ieškoti būdų, kaip mokinių pavėžėjimą organizuoti racionaliau, kad paslauga būtų prieinama visiems ir kiek įmanoma pigesnė“, - sakė atstovas.

Pasak jo, svarbiausia, kad visi partneriai bendrautų tarpusavyje, sprendimo ieškotų kartu. „Savivaldybės šiuo metu turi gausybę įsiskolinimų. Lengvatomis besinaudojančių keleivių kompensacijoms trūksta keliasdešimties milijonų litų. Valstybė neskiria pinigų pakankamai, tad savivaldybės juos turi atimti iš kitų sričių. Problema, be abejo, aktuali. Derėtų susipažinti ir su savivaldybių, kur vaikų pavėžėjimo problema sprendžiama sėkmingai, patirtimi“, - sakė asociacijos atstovas.

R. Klepačienės teigimu, vežėjai turėtų keisti požiūrį į vaikų pavėžėjimą, daugiau rūpintis jų saugumu, o ne gaunamu pelnu. Jos teigimu, jei taip nutiktų, rezultatai būtų geresni.

Pasak Šiaulių keleivinio transporto įmonės „Busturas“ generalinio direktoriaus Tomo Bielinsko, Švietimo ministerija neturėtų imtis ne savo funkcijų. „Mokytojai turi mokyti, o vežėjai – vežti. Ministerija turėtų peržiūrėti prioritetus ir perduoti mokinių pavėžėjimą tiems, kurie moka tai daryti, o patys savo ruožtu gerintų mokymo kokybę“, - sakė T. Bielinskas.

M. Grigelio teigimu, svarbu, kad visos suinteresuotos pusės pagaliau susėdo prie bendro stalo. „Turėjome progos išgirsti, koks vienų ar kitų institucijų požiūris į problemą. Tikimės, kad po šio susitikimo gims konkretūs pasiūlymai, kaip tobulinti vaikų vežimo paslaugą“, - reziumavo M. Grigelis.