Italijos kino kūrėjas neria į lietuviškąją KGB dramą

Italų kino kūrėjas Maxi Dejoie kartu su kompanija „Indastria Film“ pradeda naują dokmentinio kino projektą apie buvusį KGB kalėjimą Vilniuje. Šių metų rudens pradžioje Maxi Dejoie kartu su operatoriumi Federico Torres atvyks į Lietuvą pradėti filmo parengiamųjų darbų.

Pilnametražis dokumentinis filmas remsis tikromis žmonių istorijomis, kurie devintajame dešimtmetyje buvo kalinami ar tardomi KGB kalėjimo rūmuose. Filmo pavadinimas – „пять (5)“.

Skaičius penki – tai KGB padalinio, skirto sekti bet kokias antisovietines veiklas menininkų, mokslininkų, pedagogų ar jaunų žmonių aplinkose, numeris. Šio padalinio darbo metodika apėmė kontražvalgybą, fizinius ir psichologinius kankinimus, skubias egzekucijas.

Skaičius 5 taip pat atsispindės ir filmo kompozicijoje – filmas suskirstytas į penkis skyrius, liudytojų lūpomis bus papasakotos penkios istorijos.

„Kai pirmą kartą apsilankiau Genocido aukų muziejuje, buvau pritrenktas ir šokiruotas. Tačiau grįžus į Italiją, mane ištiko dar didesnė nuostaba suvokus, kad eilinis Vakarų europietis, toks kaip ir aš, beveik nieko nežino apie sovietų nusikaltimus Baltijos valstybėse, ypač paskutiniuoju gyvavimo dešimtmečiu“, – prisimena M. Dejoie.

Kino kūrėjas M. Dejoie savo pasakojime koncentruosis į paskutinį sovietinės imperijos dešimtmetį. Anot filmo kūrėjų pranešimo, būtent šiuo periodu saugumo struktūra maksimaliai išplėtojo savo veiklos tinklą, sušvelnino bausmes ir pasinaudodama dėl to silpstančiu visuomenės budrumu nuožmiai kovojo su disidentais ir kt. valstybės saugumui grėsmę keliančiais asmenimis.

Režisieriaus tikslas yra sukurti KGB realybės meninį įvaizdį, suformuotą iš skirtingų to laikotarpio perspektyvų. Filmo personažais taps žmonės, kurių gyvenimą vienaip ar kitaip įtakojo KGB – kaliniai, disidentai, agentai, KGB kalėjimo darbuotojai.

Kiekvienas skyrius bus kuriamas panaudojant įvairias medijų formas – reportažinę ir pastatyminę dokumentiką, animaciją, fotografiją. Kiekvienas šių vaizdinių sprendimų tarnaus kaip įrankis perteikti tiksliai personažų pasakojamai emociniai patirčiai.

„Pagal mano planus šis filmas netaps istoriniu-politiniu sovietinės Lietuvos portretu, jau vien dėl to, kad, mano nuomone, istorinis mikroklimatas yra pernelyg jautrus bet kokiems istoriniams ar politiniams apibendrinimams.

Esu įsitikinęs, kad individualios žmonių istorijos gali atskleisti kur kas dramatiškesnius žmonijos ir istorijos skerspjūvius pačia universaliausia šių sąvokų prasme“, – kalbėjo M. Dejoie.

Tam, kad surastų pinigų, reikalingų pirmiesiems tiriamiesiems darbams Vilniuje, „Indastria Films“ ir M. Dejoie pradėjo vadinamąją „crowd funding“ kampaniją internetinėje „IndieGoGo“ platformoje. Šios kampanijos esmė ta, kad kiekvienas susidomėjęs projektu gali prie jo prisidėti aukodamas jam tinkamą pinigų sumą ir už tai būti originaliai įvertintas.

„Mes manome, kad tai yra ne tik būdas surinkti filmui reikalingų pinigų, bet kartu ir geras metodas patikrinti, koks projekto potencialas ir kaip į jį reaguoja auditorijos dar prieš prasidedant gamybos darbams. Mums labai smalsu, koks bus šios kampanijos rezultatas“, – sako prodiuseris Claudio Bronzo.

M. Dejoie gimė Turino mieste 1987 m. ir pradėjo kurti filmus jau būdamas trylikos. Jis parašė scenarijų ir pastatė daugiau nei dešimt trumpametražių filmų, kurie buvo rodomi tokiuose tarptautiniuose festivaliuose kaip Turino, Genujos kino festivaliai, Londono mokslinės fantastikos festivalis, Niujorko nepriklausomo kino festivalis ir kt. Kartu su „M&N Productions“ prodiuserine įmone montuoja ir režisuoja televizinę dokumentiką.

„Gerbėrio sindromas“ („The Gerber Syndrome“) – debiutinis pilnametražis M. Dejoie filmas sėkmingai pristatytas daugiau nei 14-oje tarptautinių festivalių. Vienas jų – 2012 metų tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“.


Šiame straipsnyje: kinaskūrėjaikultūramenas

NAUJAUSI KOMENTARAI

TAIP

TAIP portretas
Ko nesugeba lietuviai, tą padarys italas, kaip jau daug metų sėkmingai dirba ir švedas.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių